Iš jo prieglobsčio tolumoje buvo matyti ir kitų uolų — tokių pat akmeninių smailių, tik dar aukštesnių nei jo. Jam atrodė, kad artimiausia dunksojo iškilusi per geras keturiasdešimt pėdų virš vandens, nors iš taip toli sunku buvo tiksliai pasakyti. Aplink ją nuolat suko kirų debesis ir Davosui dažnai kildavo mintis priplaukti prie tos uolos ir išplėšti paukščių lizdus. Bet vanduo čia buvo šaltas, srovės stiprios ir klastingos, ir jis suprato, kad tokiam žygiui yra per silpnas. Jei mėgintų plaukti, tikrai žūtų, — lyg atsigėręs jūros vandens.
Prisiminęs kelerius pereitus metus jis žinojo, kad ruduo Siaurojoje jūroje galėjo būti drėgnas ir lietingas. Dieną, kol šviesdavo saulė, dar galėjai kęsti, bet naktys vis labiau vėso, be to, kartais įlankoje pūsdavo gūsingas vėjas, gindamas aukštas, putotas bangas, ir netrukus Davosas jau būdavo permirkęs iki siūlo galo ir tirtėdavo. Jį pakaitomis kankino tai karščiavimas, tai šaltkrėtis, o pastarosiomis dienomis įsimetė dar ir įkyrus kankinantis kosulys.
Urvas buvo vienintelis, nors ir menkas jo prieglobstis. Per atoslūgį pakrantėje likdavo ant smėlio išplukdytų medžių ir apdegusių laivų liekanų, bet apie tai, kad jam pavyktų įskelti kibirkštį ir susikurti ugnį, negalėjo būti nė kalbos. Kartą iš nevilties jis pamėgino trinti vieną į kitą du į krantą išmesto medžio gabalėlius, tačiau mediena buvo sutrūnijusi ir iš to triūso jis negavo naudos, tik pūslių prisitrynė. Jo drabužiai taip pat buvo šlapi, be to, dar prieš jūrai išplukdant jį į krantą, Davosas kažkur pametė vieną batą.
Troškulys, alkis ir atšiaurios gyvenimo sąlygos lydėjo jį kasdien, kiekvieną akimirką ir ilgainiui Davosas prie jų priprato, lyg prie bičiulių. Netrukus kuris nors iš jų pasigailės jo ir išvaduos nuo nesibaigiančių kančių. Arba galbūt vieną dieną jis įbris į jūrą ir ims plaukti į šiaurę, nes kažkur ten, kur nesiekia žvilgsnis, — Davosas tai žinojo, — dunksojo krantas. Tokiam nusilpusiam plaukikui kaip jis tas atstumas buvo gerokai per didelis, tačiau dėl to jis nesuko sau galvos. Davosas visą gyvenimą buvo jūreivis; jam buvo lemta nuskęsti. Dievai jūros dugne seniai manęs laukia, tarė jis sau. Pats laikas man pas juos keliauti.
Bet dabar pasirodė burė; iš pradžių — tik taškelis prie horizonto linijos, paskui vis didesnė ir didesnė. Laivas, plaukiantis ten, kur laivo neturėtų būti. Davosas apytikriai žinojo, kur dunkso jo uola; ji buvo viena iš žiedą sudarančių jūros uolų, styrančių iš Juodųjų Vandenų įlankos dugno. Aukščiausių iš jų viršūnės per potvynį būdavo iškilusios per šimtą pėdų virš jūros lygio, o dar bent keliolikos — nuo trisdešimt iki šešiasdešimt pėdų. Jūreiviai šias uolas vadino Juodojo Karaliaus Ietimis ir žinojo, kad kiekvienos matomos uolos papėdėje, pasislėpusios po vandeniu, bet visai negiliai, dunkso dar gera dešimtis mažesnių. Visi bent kiek sveiko proto turintys laivų kapitonai tas uolas iš tolo aplenkdavo.
Pavargusiomis ir paraudusiomis akimis Davosas žvelgė į artėjančią burę ir mėgino išgirsti vėjo plakamos drobės klapsėjimą. Tas laivas plaukia į mano pusę. Jei dabar nepakeis kurso, netrukus tiek priartės prie menko jo prieglobsčio, kad įgula išgirs jo šauksmą. Tai galėjo reikšti gyvenimą. Jei tik Davosas jo dar norėjo. Dėl to nebuvo tikras.
Kam man tas gyvenimas? — pagalvojo jis apsiašarojęs ir per ašaras negalėdamas aiškiai matyti. Gerieji dievai, kam? Mano sūnūs žuvę. Deilas ir Alardas, Merikas ir Matosas… Devanas tikriausiai irgi. Kaip gali tėvas pergyventi tiek daug stiprių ir jaunų savo sūnų? Kaip aš toliau gyvensiu? Jaučiuosi lyg tuščias moliuskas, kaip negyvas krabas iščiulptais viduriais. Ar dievai to nežino?
Pagavę Juodųjų Vandenų srovę, jie plaukė į šiaurę, iškėlę Šviesos Valdovo vėliavą su liepsnojančia širdimi. Davosas ir „Juodoji Beta“ plaukė antroje mūšiui išrikiuotos flotilės eilėje, tarp Deilo „Šmėklos“ ir Alardo „Ledi Marijos“. Jo trečiasis sūnus, Merikas, „Siausme“ vadovavo irklininkams ir jų galera plaukė pačiame pirmosios gretos viduryje, o Matosas buvo antrasis savo tėvo, laivo kapitono, šturmanas. Prie Raudonosios pilies sienų Stanio Barateono galeroms kelią pastojo mažesnė berniuko karaliaus Džofrio flotilė ir upėje trumpai užvirė mūšis: oras aidėjo nuo strėlių švilpesio ir geležinių taranų, trupinančių irklus ir daužančių laivų korpusus, dunksėjimo.
O tada garsiai suriaumojo kažkoks milžiniškas žvėris ir jie akimirksniu atsidūrė žalių liepsnų apsuptyje: gal tai buvo gaisras, gal ugnies burtininko užleista migla, o gal žalsvas demonas. Kai laivas, rodės, pakilo nuo vandens paviršiaus, Matosas stovėjo šalia jo, ant „Juodosios Betos“ denio. Davosas atsidūrė vandenyje ir, nors iš visų jėgų yrėsi, upės srovė jį pagavo ir ėmė sukti verpetu. Žvelgiant link aukštupio atrodė, kad liepsnos bent penkiasdešimties pėdų aukščio ir siekia dangų. Jis matė degančią „Juodąją Betą“, „Siausmą“ ir dar gerą dešimtį galerų, matė liepsnų ryjamus vyrus, šokančius į upę nuskęsti. „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ dingo — arba nuskendo, arba buvo sumaltos į šipulius, arba per gaisro liepsnų skraistę jų tiesiog nebebuvo matyti, bet žvalgytis jų neturėjo kada, nes jis beveik pasiekė upės žiotis, o skersai žiočių Lanisteriai buvo ištempę didžiulę geležinę grandinę. Upėje, nuo vieno jos kranto iki kito, nebuvo matyti nieko, tik degantys laivai ir siaučiantis gaisras. Tai išvydus Davosui, rodos, akimirką nustojo plakusi širdis; dar ir dabar jis prisiminė tą liepsnų traškesį, šnypštimą ir nuo vandens kylančių garų kamuolius, mirštančių vyrų riksmus ir siaubingą karštį, tvokstelėjusį jam į veidą kaip tik tą akimirką, kai srovė jį pagavo ir ėmė gramzdinti į pragarą.
Jam ničnieko nereikėjo daryti. Dar kelios sekundės, ir Davosas dabar būtų su sūnumis, ilsėtųsi įlankos dugne, atgulęs į vėsų žalsvą dumblą, ir žuvys kramsnotų jo veidą.
Bet, užuot nepajudinęs nė piršto, jis kiek galėdamas giliau įkvėpė, panėrė ir ėmė irtis arčiau upės dugno. Jam buvo likusi vienintelė viltis: panerti taip giliai, kad prasmuktų pro grandinę, sau už nugaros paliktų liepsnojančius laivus ir vandens paviršiuje siaučiantį gaisrą, tada iškilti į paviršių, iš visų jėgų plaukti per įlanką ir ieškoti išsigelbėjimo kitame jos krante. Davosas buvo ištvermingas plaukikas, be to, tą dieną nedėvėjo šarvų, tik ant galvos buvo užsidėjęs šalmą, bet ir jį prarado kartu su „Juodąja Beta“. Slysdamas per žalsvą upės gelmių prieblandą, jis matė kitus, po vandeniu iš visų jėgų besiiriančius vyrus, traukiamus į dugną sunkių antkrūtinių ir grandininių šarvų. Davosas praplaukė pro juos iš visų jėgų spirdamasis kojomis, pasiduodamas srovei, atsimerkęs, vandens skalaujamomis akimis. Jis nėrė vis giliau ir giliau. Sulig kiekvienu yriu jam vis labiau trūko oro. Jis prisiminė matęs dugną, minkštą ir drumzliną, ir tada jam iš burnos išsprūdo oro burbuliukų pliūpsnis. Kažkas palietė koją… ar kerplėša, ar žuvis, ar skenduolis, jis pasakyti negalėjo.
Tuomet Davosui jau būtinai reikėjo įkvėpti, bet jį kaustė baimė. Ar jau prasmuko pro grandinę, ar jis jau įlankoje? Jei būtų pataikęs iškilti ten, kur stovi laivas, ir atsitrenkęs į dugną, būtų nuskendęs, o jei būtų išnėręs tarp plūduriuojančių liepsnojančio vandens plotų, jau pirmas kvėpsnis būtų pelenais paleidęs jam plaučius. Davosas pasisuko norėdamas pažvelgti aukštyn, bet ten nebuvo matyti nieko, tik žalsva tamsuma, o tada jis per daug pasviro, persivertė ir jau negalėjo susigaudyti, kur dugnas, o kur vandens paviršius. Jį apėmė panika. Rankomis ėmė energingai plakti upės dugną ir per tumulais ėmusias kilti drumzles jau visiškai nieko nebegalėjo įžiūrėti. Kiekvieną sekundę jam vis labiau spaudė krūtinę. Jis rankomis skrodė vandenį, spyrėsi kojomis, stūmėsi į priekį, vartėsi, plaučiams būtinai reikėjo oro, jis spyrėsi, spyrėsi, jau visiškai pasiklydęs tarp dugno drumzlių, spyrėsi, spyrėsi, spyrėsi, kol daugiau tiesiog nebeliko jėgų. Tada išsižiojo ketindamas surikti, burną akimirksniu užpildė vanduo, jis pajuto sūrumą, ir tada Davosas Sivortas suprato, kad skęsta.