— Rhloras renkasi tokius įrankius, kokių jam reikia. — Melisandrai ant kaklo kabantis rubinas ryškiai spindėjo. — Jo keliai paslaptingi, bet niekas negali pasipriešinti nuožmiai jo valiai.
— Niekas negali jam pasipriešinti! — sušuko karalienė.
— Patylėk, moterie. Tu ne prie naktinio laužo. — Stanis atidžiai pažvelgė į Puošnųjį stalą. — Vilkas nepaliko įpėdinių, o krakenas paliko jų per daug. Liūtai juos suris, nebent… Sanai, man reikės greičiausių tavo laivų, kad nuplukdytų pasiuntinius į Geležies salas ir Baltąjį Uostą. Turiu pranešti, kad atleisiu. — Stanis kietai sukando dantis ir visi matė, kaip jam tas žodis nepatinka. — Visiškai atleisiu tiems, kurie atgailaus už išdavystę ir duos vasalo priesaiką savo teisėtam karaliui. Jie turi suprasti…
— Jie nesupras, — švelniai pertraukė jį Melisandra. — Atleisk, karaliau. Tai dar ne pabaiga. Netrukus rasis dar daugiau apsišaukėlių karalių, kurie pasičiups žuvusių valdovų karūnas.
— Dar daugiau? — Stanis pervėrė Melisandrą tokiu žvilgsniu, tarsi mielai būtų ją uždusinęs. — Dar daugiau užgrobėjų? Dar daugiau išdavikų?
— Mačiau juos liepsnose.
Karalienė Selisa priėjo prie karaliaus.
— Šviesos Valdovas atsiuntė Melisandrą, kad padėtų įkopti tau į šlovės viršūnę. Maldauju, klausyk jos. Šventosios Rhloro liepsnos nemeluoja.
— Melas melui nelygu, moterie. Net jei tos liepsnos sako tiesą, jose, man rodos, vis tiek glūdi apgaulė.
— Skruzdė, girdėdama karaliaus žodžius, gali nesuprasti, ką jis sako, — prabilo Melisandra, — o priešais liepsningą dievo veidą visi žmonės yra tarsi skruzdės. Jei kartais įspėjimą palaikiau pranašyste arba pranašystę įspėjimu, tai kaltė krenta skaitytojui, o ne knygai. Bet šį kartą tikrai žinau: pasiuntiniai ir atleidimas dabar tau padės ne daugiau už dėles. Turi duoti karalystei ženklą. Savo galybės ženklą!
— Galybės? — prunkštelėjo karalius. — Turiu tūkstantį tris šimtus vyrų Drakono Uoloje ir dar tris šimtus Vėtrų Gūžtoje. — Jis delnu perbraukė Puošnųjį stalą. — Likusi Vesteroso dalis — mano priešų rankose. Neturiu savo flotilės, tik Saladoro Sano laivus. Neturiu monetų sumokėti samdomiems kalavijuočiams. Negaliu pasiūlyti būsimo grobio ir garbės, tad neprisiviliosiu net laisvųjų raitelių.
— Lorde vyre, — tarė karalienė Selisa, — turi daugiau karių, nei prieš tris šimtus metų turėjo Eigonas. Tau trūksta tik drakonų.
Stanis niūriai dėbtelėjo į žmoną.
— Devyni burtininkai perplaukė jūrą, kad išperintų Eigono Trečiojo slėptus kiaušinius. Beiloras Palaimintasis pusę metų už juos meldėsi. Eigonas Ketvirtasis pastatė drakonus iš medžio ir geležies. Eirionas Ugningasis gėrė gaisro ugnį, kad persikūnytų į drakoną. Burtininkams nepavyko, į karaliaus Beiloro maldas dievai neatsiliepė, mediniai drakonai sudegė, o princas Eirionas mirė baisiai klykdamas.
Bet karalienė Selisa buvo neperkalbama.
— Nė vienas iš jų nebuvo Rhloro išrinktasis. Raudona kometa neperskrodė dangaus, pranašaudama jų atėjimą. Nė vienas jų neturėjo Spindulingojo, raudonojo didvyrių kalavijo. Ir nė vienas iš jų nesudėjo aukos. Ledi Melisandra tau paaiškins, milorde. Už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi.
— Paaukoti berniuką? — pro sukąstus dantis iškošė karalius.
— Paaukoti berniuką, — linktelėjo karalienė.
— Apie to vargšo berniuko mirtį visi man išūžė ausis dar jam negimus, — pasiskundė karalius. — Jo vardas aidi man ausyse, o mano sielą dėl jo gaubia juodas debesis.
— Atiduok berniuką man ir daugiau niekada negirdėsi tariant jo vardo, — pažadėjo Melisandra.
Ne, užtat girdėsi, kaip jis, Melisandros deginamas, rėkia. Bet Davosas prikando liežuvį. Išmintingiau buvo nekalbėti, kol karalius neliepia.
— Leisk man paaukoti tą berniuką Rhlorui, — tarė raudonoji moteris, — ir sena pranašystė išsipildys. Tavo drakonas atgis ir išskleis akmeninius sparnus. Ir karalystė atiteks tau.
Seras Akselis priklaupė ant vieno kelio.
— Klūpodamas maldauju tavęs, valdove. Atgaivink akmeninį drakoną ir tegul tavo priešai dreba iš baimės. Kaip ir Eigonas, iš pradžių buvai Drakono Uolos lordas. Kaip ir Eigonas, turi nugalėti. Tegul apsimetėliai ir nepatikimieji pajunta tavo liepsnos kaitrumą.
— Ir tavo žmona to maldauja, lorde vyre. — Karalienė Selisa puolė prieš karalių ant kelių ir tarsi maldai sudėjo rankas. — Robertas ir Delena išniekino mūsų guolį ir užtraukė mūsų santuokai prakeiksmą. Tas berniukas — supuvęs jų sanguliavimo vaisius. Nuvyk jo šešėlį nuo mano įsčių ir aš tau pagimdysiu daug grynakraujų sūnų, aš tai žinau. — Ji apkabino karaliui kojas. — Jis tik berniukas, gimęs iš tavo brolio geidulingumo ir mano pusseserės gėdos.
— Jo gyslomis teka mano kraujas. Nespausk man kojų, moterie. — Karalius Stanis uždėjo ranką žmonai ant peties ir nerangiai išsivadavo iš jos gniaužtų. — Gal Robertas ir užleido prakeiksmą ant mūsų santuokinio guolio. Jis man prisiekė, kad tikrai nenorėjo užtraukti man gėdos, kad buvo girtas ir net neatsiminė, į kurį miegamąjį tą naktį įėjo. Bet ar tai svarbu? Berniukas dėl to nekaltas.
Melisandra uždėjo ranką karaliui ant dilbio.
— Šviesos Valdovas nekaltuosius labai vertina. Nėra vertingesnės aukos. Iš karaliaus kraujo ir skaisčios ugnies gims drakonas.
Iš karalienės glėbio Stanis išsivadavo, bet nuo Melisandros rankos nepasitraukė. Raudonoji moteris buvo visai kitokia nei Selisa: jauna, apkūnoka, keistai graži, širdies formos veidu, vario spalvos plaukais ir nežemiškai raudonomis akimis.
— Būtų nuostabu pamatyti atgyjant akmenį, — nors ir nenoromis, vis dėlto pripažino jis. — Ir atsisėsti ant drakono… Pamenu, kai tėvas pirmą kartą nusivedė mane į karaliaus dvarą, Robertas turėjo laikyti mane už rankos. Negalėjau būti vyresnis nei ketverių metų, tad jam buvo penkeri arba šešeri. Mudu sutarėme, kad karalius soste narsus, o drakonai — baisūs. — Stanis prunkštelėjo. — Paskui, po daugelio metų, tėvas mums papasakojo, kad tą rytą Eiris įsipjovė į sosto kardų ašmenis, tad jo vietą užėmė ranka. Tą didžiulį įspūdį mums padarė lordas Taivinas Lanisteris. — Jis pirštais palietė stalo plokštumą ir švelniai brūkštelėjo per dažytas kalvas. — Užsidėjęs karūną, Robertas kaukoles nuėmė, bet jam nepakilo ranka jų sunaikinti. Drakono sparnai virš Vesteroso… Tai būtų taip…
— Tavo malonybe! — staiga įsiterpė Davosas. — Ar galiu kai ką pasakyti?
Stanis taip kietai sučiaupė lūpas, kad jam net dantys grikštelėjo.
— Mano Lietaus miško lorde… Kaip manai, kam paskyriau tave savo ranka, jei ne tam, kad kalbėtum? — Karalius mostelėjo. — Sakyk, ką nori.
Karžygy, suteik man drąsos…
— Ne kažin ką išmanau apie drakonus, o dar mažiau apie dievus, bet… karalienė užsiminė apie prakeiksmus. Ir žmonių, ir dievų akyse niekas nėra prakeiktas baisiau už karalžudį.
— Nėra jokių dievų, tik Rhloras ir Kitas, kurio vardo nevalia ištarti. — Melisandra nepatenkinta sučiaupė lūpas. — Be to, maži žmogeliai prakeikia tai, ko negeba suprasti.
— Esu mažas žmogelis, — pripažino Davosas, — tad paaiškink man, kodėl tau reikia to berniuko, Edriko Stormo, kad prikeltum didįjį akmeninį drakoną, miledi. — Davosas nusprendė ištarti berniuko vardą, kai tik pasitaikys proga.
— Už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi, milorde. Didelė dovana reikalauja didelės aukos.