— Argi prasčioku gimęs vaikas gali būti didis?
— Jo gyslomis teka karaliaus kraujas. Matei, ką gali padaryti menkas lašelis to kraujo…
— Mačiau, kad sudeginai kelias dėles.
— Ir du apsišaukėliai karaliai negyvi.
— Robą Starką nužudė Perkėlos lordas Valderis, o Beilonas Greidžojus, kaip girdėjome, nukrito nuo tilto. O ką nužudė tavo dėlės?
— Abejoji Rhloro galiomis?
Ne. Davosas pernelyg gerai prisiminė gyvą šešėlį, išsirangiusį iš jos įsčių po Vėtrų Gūžta ir įrėmusį savo juodas rankas jai į šlaunis. Turiu būti labai atsargus, nes ir paskui mane gali imti driektis šešėlis.
— Net svogūnų kontrabandininkas atskiria, kur du svogūnai, o kur trys. Trūksta vieno karaliaus, miledi.
Stanis prunkštelėjęs nusijuokė.
— Jis teisus, miledi. Du — tai ne trys.
— Gali neabejoti, tavo malonybe. Vienas karalius arba net ir du gali žūti atsitiktinai, bet trys… Jei pačiame jėgų žydėjime, apsuptas savo kariuomenės ir karaliaus sargybos mirs Džofris, ar Valdovo galybė nebus įrodyta?
— Galbūt… — nenoriai ištarė karalius.
— Arba ne, — pridūrė Davosas, kaip įmanydamas stengdamasis neišsiduoti, kad bijo.
— Džofris turi mirti, — pareiškė karalienė Selisa — romiai, bet visiškai įtikėjusi.
— Gali būti, kad jis jau negyvas, — pridūrė seras Akselis.
Stanis suirzęs pažvelgė į juos.
— Ar jūs susimokę varnai, kad paeiliui man kranksite? Gana.
— Mano vyre, paklausyk… — ėmė maldauti karalienė.
— Kodėl? Du — tai ne trys. Skaičiuoti moka ne tik kontrabandininkai, bet ir karaliai. Galite eiti. — Ir Stanis atsuko jiems nugarą.
Melisandra padėjo karalienei atsistoti. Selisa oriai išėjo iš menės, o raudonoji moteris nusekė jai iš paskos. Seras Akselis dar patrypčiojo ir paskutinį kartą pervėrė žvilgsniu Davosą. Bjaurus žvilgsnis ir veidas bjaurus, atremdamas jį pagalvojo Davosas.
Kai visi išėjo, jis krenkštelėjo. Karalius pakėlė akis.
— Kodėl tu dar čia?
— Valdove, dėl Edriko Stormo…
Stanis ryžtingai mostelėjo ir tarė:
— Nereikia.
Bet Davosas užsispyrė.
— Tavo duktė kartu su juo mokosi ir kiekvieną dieną žaidžia Eigono sode.
— Žinau.
— Jei nutiktų kas nors bloga, jai plyš širdis…
— Ir tai žinau.
— Jei tik jį pamatytum…
— Mačiau jį. Jis labai panašus į Robertą. Taigi, ir jį tiesiog dievina. Gal man jam pasakyti, kaip retai mylimas jo tėvas jį prisimindavo? Mano brolis labai mėgo pradėti vaikus, bet gimę jie Robertui būdavo tik našta.
— Jis kasdien klausia, kaip laikaisi, jis…
— Tu mane piktini, Davosai. Daugiau apie tą pavainikį nieko nenoriu girdėti.
— Jo vardas — Edrikas Stormas, valdove.
— Žinau, kuo jis vardu. Ar kas nors kitas kada nors turėjo taip puikiai parinktą vardą? Iš jo aišku, kad berniukas pavainikis, kad jis aukštos kilmės ir kad, kur tik eina, kelia sumaištį. Edrikas Stormas. Štai, ištariau jį. Ar dabar tu patenkintas, milorde ranka?
— Edrikas… — vėl prasižiojo sakyti Davosas.
— …tik vienas berniukas! Jis galėtų būti pats geriausias vaikas, kada nors įkvėpęs į plaučius oro, ir tai nieko nereikštų. Privalau atlikti pareigą karalystei. — Karalius mostelėjo ranka per visą Puošniojo stalo plokštumą. — Kiek berniukų gyvena Vesterose? O kiek mergaičių? Kiek vyrų ir moterų? Ji sako, kad tamsa visus juos praris. Visus apgaubs amžina naktis. Ji kalba apie pranašystes, apie iš jūros atgimusį didvyrį, apie gyvus, iš akmens gimusius drakonus… ji kalba apie ženklus ir prisiekia, kad tie ženklai rodo į mane. Niekada to neprašiau, taip pat neprašiau karūnos. Bet ar galiu jos nepaisyti? — Stanis sugriežė dantimis. — Mes nesirenkame savo likimo. Bet turime… turime atlikti savo pareigą, ar ne? Nesvarbu, didelę ar mažą, bet turime atlikti pareigą. Melisandra prisiekia mačiusi mane liepsnose atsisukusį į tamsą, iškėlusį Spindulingąjį. Spindulingąjį! — Stanis pašaipiai prunkštelėjo. — Tiesa, jis gražiai spindi, bet Juoduosiuose Vandenyse šis stebuklingas kalavijas tarnavo man nė kiek ne geriau už paprastą plieną. Drakonas būtų galėjęs nulemti kitokią to mūšio baigtį. Kadaise Eigonas stovėjo čia, kur dabar stoviu aš, ir žiūrėjo į šį stalą. Manai, kad šiandien vadintume jį Eigonu Užkariautoju, jei jis nebūtų turėjęs drakonų?
— Tavo malonybe, — tarė Davosas, — bet kaina…
— Žinau kainą! Vakar vakare stebeilydamasis į židinį ir aš kai ką mačiau liepsnose. Regėjau karalių ir jam ant galvos degančią karūną… Degančią, Davosai, degančią… Ta karūna jį prarijo ir pavertė pelenais. Manai, man reikia Melisandros, kad suprasčiau, ką tai reiškia? Arba tavęs? — Karalius žingtelėjo ir dabar jo šešėlis krito ant Karaliaus Uosto. — Jei Džofris mirtų… ko verta vieno pavainikio gyvybė, palyginti su karalyste?
— Labai daug, — tyliai pasakė Davosas.
Kietai sučiaupęs lūpas, Stanis dėbtelėjo į jį.
— Eik, — pagaliau tarstelėjo karalius. — Eik, kol dar savo šnekomis neįsiprašei atgal į požemį.
Kartais per audrą vėjas būdavo toks stiprus, kad nelikdavo nieko kito, tik nuleisti bures.
— Klausau, tavo malonybe.
Davosas nusilenkė, bet Stanis jį, rodos, jau buvo pamiršęs.
Kai jis, palikęs Akmeninį Būgną, išėjo į kiemą, lauke oras buvo vėsus. Pūtė gaivus rytys, iškeltos ant pilies sienų garsiai plazdėjo ir plakėsi vėliavos. Davosas ore užuodė druską. Jūra. Jam tas kvapas patiko. Jis vėl panoro žingsniuoti per denį, pakelti bures ir plaukti į pietus, pas Mariją ir abu savo mažuosius. Dabar apie juos Davosas galvodavo beveik kasdien, o dar daugiau — naktimis. Viena jo asmenybės dalis netroško nieko daugiau, tik pasiimti Devaną ir keliauti namo. Negaliu. Dar ne. Dabar aš lordas ir karaliaus ranka, negaliu nuvilti valdovo.
Jis pakėlė akis ir pažvelgė į pilies sienas. Vietoj tvirtovės sienos dantų iš aukštai į jį žvelgė daugybė pabaisų bei chimerų, ir kiekviena buvo vis kitokia; iš pilies gynybinių sienų, tarsi iš jų išaugę, kyšojo sparnuoti drakonai, grifai, demonai, mantikoros, minotaurai, basiliskai, cerberiai, dvikojai drakonai erelių galvomis ir daugybė dar keistesnių padarų. Ir visur buvo pilna drakonų. Didžioji menė buvo ant pilvo gulintis drakonas. Žmonės įeidavo ir išeidavo pro pražiotus jo nasrus. Virtuvė buvo įsikūrusi į kamuolį susiraičiusiame drakone, o dūmai ir iš krosnių kylantys garai sklido jam pro šnerves. Bokštai buvo ant sienų susigūžę arba kautis pasiruošę drakonai; sparnuotas Vėjų drakonas, rodos, spinduliavo atvirą neklusnumą, o Jūros drakono bokštas romiai žvelgė į bangas. Mažesni drakonai dunksojo abiejose vartų pusėse. Drakonų letenos kyšojo iš sienų ir laikė deglus, po didžiuliais akmeniniais sparnais glaudėsi kalvė ir ginklinė, o uodegos buvo virtusios arkomis, tiltais ir išoriniais laiptais.
Davosas dažnai girdėjo pasakojant, kad Valyrijos burtininkai akmens nekirsdavo ir kaltais jo nedailindavo kaip paprasti akmentašiai, o paveikdavo akmenį ugnimi ir kerais, kaip puodžius užburia molį. Bet dabar jis susimąstė. O jeigu jie buvo gyvi drakonai, kažkaip paversti akmenimis?
— Manau, jei raudonoji moteris juos atgaivins, pilis sugrius. Kur tu matei drakonų, kurių viduriuose įrengtos menės, laiptai ir pristatyta baldų? Kur tu matei drakonų su langais? Su kaminais? Ir su išvietės vamzdžiais?