Davosas pasuko galvą ir šalia išvydo Saladorą Saną.
— Ar tai reiškia, kad atleidai man už išdavystę, Sala?
Senasis piratas pagrūmojo jam pirštu.
— Taip, atleidau. Bet nepamiršau. Vos pagalvojęs apie Nago salą ir jos auksą, kuris galėjo atitekti man, jaučiu, kad senstu ir silpstu. Kai mirsiu skurde, mano žmonos ir sugulovės tave prakeiks, Svogūnų lorde. Lordas Seltigaras turėjo daug puikaus vyno, kurio dabar neragauju, jūrinį erelį, išmokytą pakilti nuo riešo, ir stebuklingą ragą, kurį papūtus galima iš gelmių prisišaukti krakenus. Toks ragas būtų labai naudingas nuskandinti tirošiams ir kitiems erzinantiems padarams. Bet argi aš turiu tą ragą? Ne, nes karalius mano seną draugą paskyrė savo ranka. — Jis įsikibo Davosui į parankę ir pridūrė: — Karalienės žmonės tavęs nemėgsta, senas drauge. Girdėjau apie karaliaus ranką, kuri dabar renkasi naujus bičiulius. Ar tai tiesa?
Per daug visko girdi, senas pirate. Žmones kontrabandininkas turėjo mokėti perprasti taip pat gerai kaip ir potvynius bei atoslūgius, kitaip ilgai šiuo amatu nebūtų vertęsis. Gal karalienės žmonės ir toliau uoliai garbino Šviesos Valdovą, bet paprasti Drakono Uolos gyventojai palengva vėl grįžo prie visą gyvenimą pažinotų dievų. Jie šnekėjo, kad Stanis apkerėtas, kad Melisandra privertė jį nusigręžti nuo Septyneto ir lenktis kažkokiam šešėlių demonui, o didžiausia nuodėmė buvo ta, kad… ji ir jos dievas karalių apvylė. Buvo nemažai riterių ir žemesnio rango lordų, kurie jautė tą patį. Davosas juos susirado ir rinkosi taip pat rūpestingai, kaip kadaise burdavo laivo įgulą. Seras Džeraldas Gouveris narsiai kovėsi Juodųjų Vandenų mūšyje, bet paskui kažkas girdėjo jį sakant, jog Rhloras, matyt, silpnas dievas, nes leido, kad jo sekėjus išvaikytų kažkoks neūžauga ir numirėlis. Seras Endrius Estermontas buvo karaliaus pusbrolis ir prieš kelerius metus tarnavo jo ginklanešiu. Naitsongo Pavainikis vadovavo ariergardui ir tai leido Staniui saugiai pasiekti Saladoro Sano laivą, bet jis iš visos širdies tikėjo Karžygį. Karaliaus žmonės, ne karalienės. Bet jais geriau buvo nesigirti.
— Kartą vienas lysietis piratas man pasakė, kad geras kontrabandininkas niekada nebūna matomas, — atsargiai rinkdamas žodžius atsakė Davosas. — Juodos burės, skudurais apvynioti irklai ir įgula, mokanti prikąsti liežuvį.
Lysietis nusijuokė ir tarė:
— Dar geresnė įgula be liežuvių. Tvirti ir stiprūs nebyliai, nemokantys nei skaityti, nei rašyti. — Bet paskui jo veidas apsiniaukė. — Vis dėlto džiaugiuosi, kad kažkas saugo tave iš užnugario, senas drauge. Kaip manai, ar karalius atiduos berniuką raudonajai žynei? Vienas drakoniukas galėtų baigti šį didžiulį karą.
Senu įpročiu Davosas pakėlė ranką norėdamas pačiupinėti savo laimę, bet pirštų kaulai jam ant kaklo nebekabėjo.
— Neatiduos, — tarė jis. — Karalius negali nuskriausti berniuko, kurio gyslomis teka jo kraujas.
— Lordas Renlis tai išgirdęs apsidžiaugs.
— Renlis buvo ginkluotas išdavikas. O Edrikas Stormas niekuo nenusikalto. Jo malonybė — teisingas žmogus.
Sala gūžtelėjo.
— Pamatysime. Tiksliau, tu pamatysi. Mat aš ketinu grįžti į jūrą. Net dabar nedori kontrabandininkai gali plaukti per Juodųjų Vandenų įlanką tikėdamiesi išvengti mokesčių, kurie jų lordams teisėtai priklauso. — Jis paplekšnojo Davosui per nugarą. — Būk atsargus. Ir tu, ir tavo tyleniai draugai. Taip aukštai iškilai, bet… kuo aukščiau žmogus iškyla, tuo skaudžiau paskui krenta.
Galvodamas apie šiuos žodžius, Davosas Jūros drakono bokšto laiptais užlipo į meisterio buveinę po varnų lizdais. Ir be Salos perspėjimo jis suprato iškilęs pernelyg aukštai. Nemoku nei skaityti, nei rašyti, kiti lordai mane niekina, nieko neišmanau apie valstybės valdymą, tad argi galiu būti karaliaus ranka? Mano vieta — laivo denyje, o ne pilies bokšte.
Meisteriui Pilosui jis taip ir pasakė.
— Esi garsus kapitonas, — atsakė meisteris. — O kapitonas valdo laivą, ar ne? Jis turi plaukti per klastingus vandenis, pasukti bures taip, kad jos pagautų kylantį vėją, žinoti, kada artinasi audra ir kaip geriau ją ištverti. Būti karaliaus ranka — beveik tas pats.
Pilosas norėjo būti malonus, bet jo patikinimai nuskambėjo tuščiai.
— Visai ne tas pats! — paprieštaravo Davosas. — Karalystė — ne laivas, o daug geresnis dalykas… Jei būtų kitaip, ši karalystė jau skęstų. Taip, pažįstu medį, virvę ir vandenį, bet kokia man dabar iš to nauda? Kur man rasti vėją, kuris nupūstų karalių Stanį į Geležinį sostą?
Tai išgirdęs, meisteris nusijuokė.
— Pats ir atsakei, milorde. Juk žinai, kad žodžiai irgi vėjas, ir savaisiais nesunkiai nupūtei manuosius. Manau, jo malonybė žino, koks gali būti naudingas.
— Svogūnų… — niūriai tarstelėjo Davosas. — Galiu atgabenti jam svogūnų. Tiek iš manęs ir naudos. Karaliaus ranka turi būti kilmingas lordas, išmintingas ir mokytas vyras, mūšio vadas arba didis riteris…
— Seras Rajamas Redvainas buvo puikiausias riteris, bet vienas iš prasčiausių rankų, kada nors tarnavusių karaliui. Septono Murmisono maldos darė stebuklus, bet kai jis tapo ranka, netrukus visa karalystė meldė jo mirties. Lordas Batervelis garsėjo sąmoju, Mailsas Smolvudas drąsa, seras Otas Haitaueris mokslingumu, bet kaip karaliaus rankos visi jie buvo nevykėliai. O jei kalbėsime apie kilmę, drakonų karaliai rankomis dažnai rinkdavosi vyrus iš savųjų tarpo ir sulaukdavo labai nevienodos naudos, pakanka prisiminti Beilorą Sulaužytą Ietį ir Meigorą Žiaurųjį. Kita vertus, ranka tarnavo ir septonas Bartas, kalvio sūnus, kurį Senasis karalius ištraukė iš Raudonosios pilies bibliotekos ir kuris karalystei padovanojo keturiasdešimt metų taikos ir klestėjimo. — Pilosas nusišypsojo. — Paskaityk istoriją, lorde Davosai, ir pamatysi, kad tavo abejonės be pagrindo.
— Kaip galiu pasiskaityti istoriją, jei nemoku skaityti?
— Išmokti skaityti gali kiekvienas, milorde, — atsakė meisteris Pilosas. — Skaitymui nereikia nei burtų, nei aukštos kilmės. Karaliaus įsakytas, mokau šio meno tavo sūnų. Galėčiau išmokyti ir tave.
Siūlymas buvo kilnus ir ne iš tų, kuriuos Davosas galėjo atmesti. Tad jis kasdien kopdavo į Jūros drakono bokštą, į meisterio buveinę, kur šnairuodavo į pergamento ritinėlius ir didžiulius oda įrištus tomus, stengdamasis perprasti dar kelis žodžius. Nuo tų pastangų Davosui dažnai įsiskaudėdavo galvą, be to, jis pasijusdavo toks pat kvailys kaip Margaveidis. Jo sūnui Devanui dar nebuvo dvylikos, bet berniukas buvo toli pralenkęs tėvą, o princesei Šairinei ir Edrikui Stormui skaityti atrodė taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Kai kalba užeidavo apie knygas, Davosas buvo mažesnis vaikas už juos visus. Bet jis atkakliai mokėsi. Dabar jis buvo karaliaus ranka, o karaliaus ranka turėjo mokėti skaityti.
Kai susilaužė klubikaulį, siauri vingiuoti Jūros drakono bokšto laiptai meisteriui Kresenui būdavo sunkus išmėginimas. Davosui to seno vyro vis dar trūko. Kartais jis pagalvodavo, kad Staniui tikriausiai jo irgi trūksta. Pilosas atrodė protingas, stropus ir geranoriškas, tačiau buvo jaunas ir karalius nepasitikėjo juo taip, kaip pasitikėdavo Kresenu. Senasis meisteris taip ilgai tarnavo Staniui… Kol susipyko su Melisandra ir dėl to žuvo.
Laiptų viršuje Davosas išgirdo tyliai skambant varpelius, o tai galėjo reikšti tik viena: ten stovi Margaveidis. Princesės juokdarys tarsi ištikimas šuo laukdavo jos už meisterio kambario durų. Putlus kaip tešla, nuožulniais pečiais ir plačiu veidu, ištatuiruotu spalvingais, raudonais ir žaliais kvadratėliais, Margaveidis nešiojo šalmą: prie alavinio kibirėlio pritaisytą elnio ragų porą. Prie kibirėlio buvo prikabinta gera dešimtis varpelių, kurie skambėdavo vos jam krustelėjus, taigi… nuolat, nes kvaišelis retai nustygdavo vietoje. Kur beeitų, jį visur lydėjo varpelių skambėjimas, — nenuostabu, kad Pilosas išvarė jį iš Šairinės pamokų.