— Jūros gelmėje sena žuvis prarijo jauną žuvį, — burbtelėjo kvailys Davosui. Jis palingavo galvą ir varpeliai skambiai sutilindžiavo. — Žinau, žinau, tikrai, ai, ai…
— O ten, aukštai jauna žuvis moko seną žuvį, — atsakė Davosas, kuris niekada nesijautė toks senas, kaip sėdėdamas ir mokydamasis skaityti. Jei jį būtų mokęs pagyvenęs meisteris Kresenas, viskas tikriausiai būtų buvę kitaip, o Pilosas buvo toks jaunas, kad tiko jam į sūnus.
Meisterį jis rado sėdintį prie ilgo, medinio, knygomis ir pergamento ritinėliais apkrauto stalo, priešais vaikus. Princesė Šairinė buvo įsitaisiusi tarp abiejų berniukų. Net dabar Davosui buvo labai malonu matyti savo kūną ir kraują, palaikantį draugiją princesei ir karaliaus pavainikiui. Dabar Devanas bus ne šiaip riteris, o lordas. Lietaus miško lordas. Tuo Davosas didžiavosi labiau, nei pats būdamas lordas. Be to, jis moka skaityti. Jis skaito ir rašo, tarsi šio meno būtų mokęsis nuo mažumės. Pilosas labai gyrė Devaną už uolumą, o kovų meistras sakė, kad ilgainiui berniukas taip pat puikiai valdys kalaviją ir ietį. Be to, jis dar ir dievobaimingas vaikis.
„Mano broliai pakilo į Šviesos Menę ir dabar sėdi šalia Valdovo, — tarė Devanas, kai tėvas papasakojo jam, kaip žuvo keturi vyresnieji jo broliai. — Prie naktinio laužo melsiuosi ir už juos, ir už tave, tėve, kad iki gyvenimo pabaigos vaikščiotum nutviekstas Valdovo šviesos.“
— Labas rytas, tėve, — pasisveikino berniukas.
Jis atrodo toks panašus į Deilą, kai šis buvo tokio amžiaus, pagalvojo Davosas. Žinoma, vyresnysis jo sūnus niekada nesirengė taip puošniai kaip Devanas, vilkintis ginklanešio drabužius, bet jie abu buvo apskrito ir atviro veido, tiesaus žvilgsnio, rudomis akimis ir švelniais, plonais rudais plaukais. Ant Devano skruostų ir smakro jau buvo matyti šviesūs šeriai — pūkeliai, galėję padaryti gėdą nebent persikui, bet vaikinukas buvo užsispyręs ir didžiavosi savo „barzda“. Kaip Deilas kadaise didžiavosi savąja. Iš trijų prie stalo sėdinčių vaikų Devanas buvo vyriausias.
Bet Edrikas Stormas buvo trimis coliais aukštesnis, jo krūtinė ir pečiai taip pat platesni. Buvo akivaizdu, kad jis atsigimęs į tėvą; tarsi tai patvirtindamas, jis niekuomet nepraleisdavo rytinių pratybų su kalaviju ir skydu. Tie, kurie vaikystėje pažinojo Robertą ir Renlį, sakė, kad pavainikis berniukas gerokai panašesnis į juos nei Stanis; jo plaukai buvo juodi kaip smala, akys tamsiai mėlynos, burna, smakras ir skruostikauliai — kaip tėvo. Tik iš ausų buvo matyti, kad Edriko motina kilusi iš Florentų giminės.
— Taip, labas rytas, milorde, — pasisveikino ir Edrikas. Berniukas būtų užaugęs pašėlęs ir išdidus, bet jį auklėję meisteriai, pilies valdytojai ir kovų meistrai išmokė jį mandagumo. — Atėjai iš mano dėdės? Kaip jo malonybė laikosi?
— Gerai, — pamelavo Davosas. Tiesą sakant, karalius atrodė išsekęs ir labai susirūpinęs, tačiau jis nematė reikalo užkrauti karaliaus nuogąstavimus berniukui ant pečių. — Tikiuosi, nesutrukdžiau jums pamokos?
— Mes ką tik pradėjome, milorde, — tarė meisteris Pilosas.
— Skaitėme apie karalių Deironą Pirmąjį. — Princesė Šairinė buvo liūdna, miela ir švelni mergaitė, bet tikrai ne gražuolė. Iš Stanio ji paveldėjo stambų smakrą, iš Selisos — Florentų ausis, o išmintingi ir žiaurūs dievai nusprendė dar labiau ją subjauroti ir jau lopšyje ant vieno skruosto ir vienos kaklo pusės užleisti pilką žvynelinę. Nuo ligos kairio jos skruosto ir pusės kaklo oda liko pilka, sutrūkinėjusi ir sukietėjusi, nors dievai jos pasigailėjo ir gyvybę bei regėjimą paliko. — Jis išjojo į karą ir užėmė Dorną. Visi jį vadino Jaunuoju Drakonu.
— Jis garbino netikrus dievus, — įsiterpė Devanas, — bet šiaip buvo didis karalius ir labai narsus karys.
— Tiesa, — pritarė Edrikas Stormas, — bet mano tėvas buvo narsesnis. Jaunasis Drakonas niekada nelaimėjo trijų mūšių per vieną dieną.
Princesė pažvelgė į jį išpūtusi akis.
— Ar dėdė Robertas per dieną laimėjo tris mūšius?
Pavainikis linktelėjo.
— Tai nutiko tuomet, kai jis pirmą kartą grįžo namo ir pasikvietė savo vėliavininkus. Lordai Grandisonas, Kaferenas ir Felas ketino suvienyti savo pajėgas prie Samerholo ir žygiuoti į Vėtrų Gūžtą, bet vienas skundikas pranešė jam apie šias užmačias ir jis, nieko nelaukęs, išjojo su savo riteriais ir ginklanešiais. Kai prie Samerholo ėmė rinktis sąmokslininkai, jis vieną po kitos sutriuškino jų kariuomenes, dar nespėjusias susivienyti. Dvikovoje jis nužudė lordą Felą ir paėmė į nelaisvę jo sūnų Sidabrinį Kirvį.
Devonas pažvelgė į Pilosą ir paklausė:
— Ar tikrai taip buvo?
— Juk sakiau, kad buvo, ar nesakiau? — nelaukęs meisterio atsakymo atšovė Edrikas. — Jis sutriuškino visas tris kariuomenes ir kovėsi taip narsiai, kad po mūšio lordas Grandisonas ir lordas Kaferenas perėjo į jo pusę, o Sidabrinis Kirvis pasekė jų pavyzdžiu. Niekas niekada nėra nugalėjęs mano tėvo.
— Edrikai, neturėtum tuo girtis, — papriekaištavo meisteris Pilosas. — Karalius Robertas patirdavo pralaimėjimų kaip ir kiekvienas kitas kovotojas. Lordas Tairelis pranoko jį Ašforde, be to, jis yra pralaimėjęs nemažai dvikovų riterių turnyruose.
— Bet daugiau dvikovų laimėjo, nei pralaimėjo. Be to, prie Trišakio jis nužudė princą Reigarą.
— Tai tiesa, — sutiko meisteris. — Tačiau dabar turiu skirti dėmesio lordui Davosui, kuris iki šiol taip kantriai laukė. Daugiau iš karaliaus Deirono knygos „Dorno užkariavimas“ skaitysime rytoj.
Princesė Šairinė ir berniukai mandagiai atsisveikino. Kai jie išėjo, meisteris Pilosas pasislinko arčiau Davoso.
— Milorde, gal ir tu norėtum truputį paskaityti iš „Dorno užkariavimo“? — Jis stumtelėjo per stalą nestorą knygą odiniais viršeliais. — Karalius Deironas rašo labai gražiai ir paprastai, o jo pasakojamoje istorijoje netrūksta kraujo, mūšių ir narsos. Tavo sūnų jo knyga labai sudomino.
— Mano sūnui dar net dvylikos metų nėra. O aš — karaliaus ranka. Būk geras, duok man kokį nors laišką.
— Kaip pageidauji, milorde. — Meisteris Pilosas pasirausė po popierius ant stalo, išvyniojo ir numetė šalin kelis pergamento ritinėlius. — Naujų laiškų nėra. Gal seną…
Kaip ir kiekvienas žmogus Davosas mėgo geras istorijas, bet nujautė, kad Stanis paskyrė jį savo ranka ne linksmintis. Svarbiausia jo pareiga buvo padėti karaliui valdyti, o tam reikėjo suprasti varnų atnešamus žodžius. Tad geriausia ir buvo mokytis skaitant tokius laiškus, nusprendė jis; ar burės, ar ritinėliai — išmanymą apie juos gali įgyti tik dirbdamas.
— Šis turėtų tikti. — Pilosas padavė jam laišką.
Davosas išlygino nedidelę susirietusią pergamento skiautę ir prisimerkęs įsistebeilijo į smulkias, sunkiai įskaitomas raides. Skaitymas vargino akis — tai jis suprato vos ėmęs mokytis. Kartais pasvarstydavo, ar Citadelė neapdovanodavo nugalėtojo kapšu su monetomis meisterio, kuriam pavykdavo parašyti mažiausias raideles. Pilosą ši mintis prajuokino, ir vis dėlto…
— Penkiems… karaliams, — perskaitė Davosas, kiek padvejojęs dėl „penkių“, mat šio žodžio dar nebuvo taip dažnai matęs parašyto. — Už sienos… karalius… Užsienio?