— Užusienio, — pataisė meisteris.
Davosas vyptelėjo.
— Užusienio karalius traukia… traukia į pietus. Jis deda…
— Veda.
— …veda didelę tyr…tyržmogių kariuomenę. Lordas M…Mor…Mormontas pasiuntė… varną iš… Va…Vai…
— Vaiduoklių. Iš Vaiduoklių miško. — Pilosas perbraukė tuos žodžius pirštu.
— …iš Vaiduoklių miško. Jį… už…užpuolė?
— Teisingai.
Patenkintas Davosas, nors ir sunkiai, skaitė toliau.
— Atskrido ir ki…kitų paukščių be žinių. Bai…baiminamės, kad Mormontas nužudytas su visomis… su visomis savo… savo… padegomis… ne, pajėgomis. Baiminamės, kad Mormontas nužudytas su visomis savo pajėgomis… — Staiga Davosas suvokė, ką perskaitė. Jis apvertė laišką ir pamatė, kad jis antspauduotas juodu vašku. — Šis laiškas iš Nakties sargybos. Meisteri, ar karalius Stanis jį matė?
— Gavęs šį laišką, nunešiau jį lordui Alisteriui. Tada jis buvo karaliaus ranka. Manau, jis pasišnekėjo apie tai su karaliene. Kai paklausiau, ar norėtų pasiųsti atsakymą, jis atšovė, kad nebūčiau kvailas. „Jo malonybei pačiam trūksta vyrų, jis neturi ką siųsti kariauti su tyržmogiais“, — paaiškino man jis.
Ir tai buvo tiesa. Be to, užuomina apie penkis karalius Stanį tikrai būtų suerzinusi.
— Tik mirštantis badu maldauja duonos iš elgetos, — burbtelėjo jis.
— Ką sakei, milorde?
— Tai, ką kadaise pasakė mano žmona. — Davosas pabarbeno patrumpintais pirštais į stalviršį. Pirmą kartą Sieną jis pamatė būdamas jaunesnis už Devaną, tarnaudamas „Jūrų katėje“, kurios kapitonas buvo Roras Uhoris, tirošis, visoje Siaurojoje jūroje pažįstamas kaip Aklas Pavainikis, nors iš tiesų nebuvo nei aklas, nei žemos kilmės. Pro Skagoso salą Roras išplaukė į Virpančią jūrą ir aplankė daugybę mažų įlankėlių, kur prekybinio laivo niekas anksčiau nebuvo matęs. Jis pirko plieną: kalavijus, kirvius, šalmus, geros kokybės ilgus šarvinius marškinius, o mokėjo už juos kailiais, dramblio kaulu, gintaru ir obsidianu. Kai „Jūrų katė“ pasuko į pietus, jos triumai buvo pilni, bet ties Ruonių įlanka pasirodė trys juodi laivai ir privertė ją plaukti į Rytų sargybą. Laivas prarado savo krovinį, o Pavainikis — galvą už tai, kad gabeno ginklus tyržmogiams.
Kai vertėsi kontrabanda, Davosas irgi prekiavo su Rytų sargyba. Juodieji broliai buvo baisūs priešai, bet geri klientai, jei tik laivas atgabendavo tai, ko reikia. Tačiau, net ir imdamas iš jų monetas, jis niekada nepamiršo, kaip Aklo Pavainikio galva ritosi per „Jūrų katės“ denį.
— Jaunystėje esu matęs tyržmogių, — tarė jis meisteriui Pilosui. — Jie buvo geri vagys, bet prasti derybininkai. Vienas paspruko su mūsų kajutės mergina. Bet šiaip jau atrodė tokie pat žmonės kaip ir kiti: vieni sąžiningi, kiti — niekšai.
— Žmonės yra žmonės, — pritarė Pilosas. — Gal grįžkime prie skaitymo, milorde ranka?
Taip, esu karaliaus ranka. Gal Stanis ir skelbėsi esąs Vesteroso karaliumi, bet iš tiesų jis tebuvo Puošniojo stalo karalius. Jis valdė Drakono Uolą ir Vėtrų Gūžtą, be to, buvo sudaręs nelabai tvirtą ir malonią sąjungą su Saladoru Sanu, bet tai buvo viskas. Argi Nakties sargyba galėjo tikėtis jo pagalbos? Galbūt jie nežino, koks karalius Stanis silpnas ir kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūręs?
— Ar esi tikras, kad karalius Stanis šio laiško niekada nematė? Ir Melisandra nematė?
— Nematė. Ar turėčiau tą laišką jiems nunešti? Bent jau dabar?
— Ne, — nedvejodamas tarė Davosas. — Atlikai savo pareigą parodęs jį lordui Alisteriui.
Jei Melisandra sužinotų apie šį laišką… Kaip ji ten pasakė? Tas, kurio vardo nevalia tarti, telkia savo galią, Davosai Sivortai. Netrukus užslinks šaltis ir amžina naktis. O Stanis liepsnose matė regėjimą — deglų ratą sniege ir visuotinę baimę.
— Prastai jautiesi, milorde? — paklausė Pilosas.
Man baisu, meisteri, norėjo atsakyti jis. Davosas prisiminė Saladoro Sano pasakojimą, kaip Azoras Ahajus grūdino Spindulingąjį perverdamas juo savo mylimai žmonai širdį. Norėdamas nugalėti tamsą, jis nužudė savo žmoną. Jei Stanis — grįžęs Azoras Ahajus, ar tai reiškia, kad Edrikui Stormui teks Nisos Nisos vaidmuo?
— Aš galvojau, meisteri. Atsiprašau.
Kas čia bloga, jei šiaurę užkariaus koks nors tyržmogių karalius? Neatrodė, kad Stanis gebės išlaikyti valdžią šiaurėje. Kažin ar buvo galima tikėtis, kad jo malonybė gins žmones, atsisakančius pripažinti jį savo karaliumi.
— Duok man kitą laišką, — staiga tarė jis. — Šis per daug…
— …sunkus? — paklausė Pilosas.
Netrukus užslinks šaltis, šnabždėjo Melisandra, ir amžina naktis.
— Verčiantis nerimauti, — pataisė meisterį Davosas. — Keliantis… per daug nerimo. Prašyčiau kito laiško.
Jonas
Juos prižadino degančio Kurmių miesto dvokas.
Karaliaus bokšto viršuje stovėdamas ir į paminkštintą, meisterio Eimono duotą ramentą remdamasis Jonas Snou matė, kaip kyla pilkas dūmų debesis. Jonui pabėgus, Stiras jau negalėjo viltis iš pasalų užpulti Juodosios pilies, bet vis tiek jam nereikėjo taip tiesmukai ir perspėti, kad artinasi. Gal mus ir nužudysi, pagalvojo Jonas, bet nė vieno nepaskersi miegančio lovoje. Bent jau tuo pasirūpinau.
Koją, kai perkeldavo ant jos kūno svorį, dar pasiutusiai skaudėjo. Tą rytą apsivilkti išskalbtiems juodiems drabužiams ir susivarstyti batams jam prireikė Klaido pagalbos, o kai jiedu darbą baigė, Jonas troško tik išgerti aguonpienio ir nugrimzti į nebūtį. Bet, užuot išgėręs aguonpienio, jis pasitenkino puse puodelio migdančio vyno, pakramtė gluosnio žievės ir pasiėmė ramentą. Ant Vėtrų kalno švietė švyturys ir Nakties sargybai reikėjo kiekvieno brolio.
— Galiu kautis, — primygtinai tvirtino Jonas, kai broliai mėgino jį sulaikyti.
— Koja jau sugijo, ar ne? — nusišaipė Nojus. — Jei taip, turbūt neprieštarausi, jei neskaudžiai įspirsiu?
— Geriau nespirk. Koja dar sustirusi, bet galiu lengvai vaikščioti šlubčiodamas, stovėti ir kautis, jei tik tau manęs reikia.
— Man reikia kiekvieno vyro, žinančio, kurį ieties galą besti į tyržmogius.
— Smailųjį.
Jonas prisiminė, jog kadaise kažką panašaus pasakė savo mažai sesutei.
Nojus pirštais persibraukė barzdos šerius.
— Gal ir galėtum būti naudingas. Pastatysime tave ant bokšto su didlankiu, bet jei nuvirsi, po galais, pas mane verkšlendamas skųstis neik.
Jis matė Karališkąjį kelią, vingiuojantį į pietus per rusvus akmenuotus laukus ir vėjų nugairintas kalvas. Šiandien, dar nesutemus, iš pietų šiuo keliu atžygiuos magnaras, vedinas savo teniečiais su kirviais ir ietimis rankose ir bronziniais bei odiniais skydais ant nugarų. Ateis Grigas Ožys, Kvortas, Šunvotė ir kiti. Ir Igritė. Tyržmogiai niekada nebuvo jo draugai, jis neleido jiems būti draugais, bet ji…
Toje vietoje, kur jos strėlė pervėrė šlaunies raumenis, Jonas tebejautė skausmingą tvinkčiojimą. Taip pat jis prisiminė senio žvilgsnį ir juodą, iš gerklės kliokiantį kraują, kai per audrą jį apšvietė tvykstelėjęs žaibas. Bet geriausiai jo atmintyje išliko urvas, nuogas jos kūnas deglo šviesoje ir jos burnos skonis, kai jam pasilenkus jos lūpos prasiskyrė. Igrite, neik čia. Trauk į pietus plėšikauti arba pasislėpk viename iš tų apvalių bokštų, kurie tau taip patiko. Čia tavęs laukia tik mirtis.