Kitame kiemo pakraštyje vienas iš lankininkų, įsitaisiusių ant senųjų Flinto kareivinių stogo, atsirišo kelnes ir šlapinosi pro šaudymo angą. Malis, pamačius seniai netrinktus, morkinius vyro plaukus dingtelėjo Jonui. Ant kitų stogų ir bokštų taip pat buvo matyti vyrų juodais apsiaustais, bet devyni iš dešimties buvo iš šiaudų surištos kaliausės. Donalas Nojus juos vadino „kaliausėmis varnoms baidyti“. Tik kad varnos — tai mes, pagalvojo Jonas, be to, dauguma mūsų ir taip gerokai išsigandę.
Kad ir kaip juos vadinsi, padaryti kareivių iš šiaudų sugalvojo meisteris Eimonas. Sandėliuose jie turėjo tiek kelnių, odinukių ir tunikų, kad nebuvo ko jomis aprengti, tad kodėl neprikimšus jų šiaudų, neužmetus ant pečių apsiausto ir nepastačius į sargybą? Nojus pristatė jų ant kiekvieno bokšto viršaus ir beveik kas antrame lange. Kai kurios net laikė ietį arba buvo pasispaudusios po pažastimi arbaletą. Broliai tikėjosi, kad iš tolo pamatę jas teniečiai nuspręs, jog Juodoji pilis pernelyg gerai saugoma ir jos neverta pulti.
Ant Karaliaus bokšto Jonas buvo su šešiomis šiaudinėmis baidyklėmis ir dviem tikrais broliais. Kurčiasis Dikas Folardas sėdėjo šaudymo angoje ir stropiai valė ir tepė alyva savo arbaletą, kad ratukas gerai suktųsi, o vaikinukas iš Senmiesčio vaikštinėjo pirmyn atgal palei parapetą vis pataisydamas kaliausėms drabužius. Gal jis mano, kad pastatyti tinkamomis pozomis šiaudiniai geriau kariaus? O gal tas laukimas tampo jam nervus kaip ir man?
Vaikinas tvirtino esąs aštuoniolikos, vyresnis už Joną, bet apskritai buvo tikras geltonsnapis. Broliai vadino jį Šilkiniu, nors jis ir vilkėjo vilnonius Nakties sargybos brolio drabužius, šarvinius marškinius ir po jais kietintą odą; jis buvo kaip mergina: tamsiomis akimis, glotnia oda, juodomis kaip varno garbanomis. Tačiau per Juodojoje pilyje praleistą pusmetį jo delnai įdiržo, ir Nojus sakė, kad jis neblogai valdo arbaletą. Tik ar vaikinas turėjo drąsos pakelta galva sutikti tai, kas jų laukė…
Pasiramsčiuodamas ramentu Jonas šlubavo po bokšto viršų. Karaliaus bokštas nebuvo pats aukščiausias pilies bokštas, — ta garbė teko dar aukštesniam, siauresniam, trupančiam Ieties bokštui, nors broliai girdėjo Otelą Jarviką sakant, kad jis bet kurią dieną gali griūti. Karaliaus bokštas nebuvo ir stipriausias — Sargybinių bokštas šalia Karališkojo kelio priešams būtų buvęs kietesnis riešutėlis. Bet Karaliaus bokštas buvo gana aukštas, gana stiprus, dunksojo patogioje vietoje, prie Sienos, ir nuo jo viršaus galėjai matyti vartus bei medinių laiptų papėdę.
Pirmą kartą savo akimis išvydęs Juodąją pilį, Jonas stebėjosi, kad broliai galėjo būti tokie kvaili ir pastatyti pilį be apsauginių sienų. Kaip buvo įmanoma ją ginti?
— Ir neįmanoma, — paaiškino jam dėdė. — Tai ir yra svarbiausia. Nakties sargyba yra pasižadėjusi nedalyvauti karalystėje kylančiuose kivirčuose. Tačiau per kelis šimtmečius buvo tokių lordų vadų, — išdidžių, bet nelabai išmintingų, — kurie pamiršo duotus pažadus ir dėl savo ambicijų vos mūsų nepražudė. Lordas vadas Ranselis Haitaueris mirties patale mėgino perduoti Nakties sargybos vado pareigas savo pavainikiui sūnui. Lordas vadas Rodrikas Flintas sugalvojo pasiskelbti Užusienio karaliumi. Tristanas Madas, Markas Rankenfelas Pamišėlis, Robinas Hilas… Ar žinai, kad prieš šešis šimtus metų Sniego vartų ir Nakties forto vadai kibo vienas kitam į gerkles ir pradėjo karą? O kai lordas vadas pamėgino juos sutramdyti, jiedu suvienijo savo pajėgas, kad jį nužudytų? Starkas iš Vinterfelo turėjo imtis priemonių ir… abiem jiems nukirsti galvas. Tai jis nesunkiai padarė, nes jųdviejų tvirtovių nebuvo įmanoma apginti. Iki Džeoro Mormonto Nakties sargyba turėjo devynis šimtus devyniasdešimt šešis lordus vadus ir dauguma iš jų buvo narsūs ir garbingi vyrai, bet… turėjome ir bailių, ir kvailių, ir valdingų, ir pamišėlių. Mes gyvuojame, nes Septynių Karalysčių lordai ir karaliai žino, jog nekeliame jiems grėsmės, — nesvarbu, kas mums vadovauja. Vieninteliai mūsų priešai — šiaurėje, o šiaurėje turime Sieną.
Tik dabar tie priešai įveikė Sieną ir artinasi iš pietų, pagalvojo Jonas, o Septynių Karalysčių lordai ir karaliai mus pamiršo. Atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo. Be apsauginės sienos Juodosios pilies nebuvo įmanoma išlaikyti; Donalas Nojus žinojo tai, kaip ir visi kiti.
— Iš šios pilies jiems nebus jokios naudos, — tarė ginklininkas nedidelei savo įgulai. — Virtuvę, bendrąją menę, arklides, net bokštus… tegul užima viską. Mes ištuštinsime ginklinę, visas atsargas, kurias tik pajėgsime, užnešime ant Sienos ir susitelksime prie vartų.
Tad Juodoji pilis pagaliau turėjo kažką panašaus į gynybinę sieną — pusmėnulio formos, dešimties pėdų aukščio užtvarą, sukrautą iš visokių daiktų; vinių pilnų statinaičių ir sūdytos avienos statinių, pintinių, juodo vilnonio audeklo rietimų, sukrautų stambių malkų, nupjautų rąstų, ugnyje grūdintų mietų ir daugybės maišų grūdų. Šis negrabiai suręstas pylimas gynė du labiausiai saugotinus taškus: šiaurinius vartus ir papėdę didžiulių medinių laiptų, nagais įsikirtusių į Sieną nelyginant vyno padauginęs žaibo zigzagas, laikomų medinių sijų — didžiulių medžių kamienų, įleistų giliai į ledą.
Jonas matė, kad paskutinieji, jo brolių raginami kurmiai vis dar lipo ilgais laiptais. Grenas nešė glėbyje mažą berniuką, o dviem laiptų aikštelėmis žemiau senis rėmėsi Pipui į petį. Patys seniausi miestiečiai tebelaukė pas juos nusileisiančio narvo. Jis matė motiną, tempiančią du vaikus, abu juos laikančią už rankų, ir vyriausią berniuką, bėgantį paskui ją laiptais. Du šimtai pėdų virš jų Sju Žydrainė ir ledi Meliana (kuri, visų jos draugų nuomone, nebuvo ledi) stovėjo laiptų aikštelėje ir žvelgė į pietus. Dūmus jos, be abejo, matė geriau už jį. Jonas galvojo apie žmones, kurie nutarė pasilikti mieste. Mat visada rasdavosi tokių, — per daug užsispyrusių, kvailų arba pernelyg drąsių trauktis, — kuriems mieliau būdavo kautis, slėptis arba pasiduoti. Galbūt teniečiai jų pasigailės.
Būtų gerai juos pulti, pagalvojo Jonas. Turėdami penkiasdešimt raitų ir gerai ginkluotų žvalgų, galėtume užkirsti jiems kelią. Tačiau jie neturėjo nei penkiasdešimties žvalgų, nei pusės tiek žirgų. Įgula negrįžo ir niekaip nebuvo įmanoma sužinoti, nei kur ji, nei ar Nojaus išsiųsti raiteliai ją pasiekė.
Mes esame pilies įgula, tarė sau Jonas, bet… tik pažvelk į mus. Broliai, kuriuos paliko Bouvenas Maršas, buvo seniai, luošiai arba visiški geltonsnapiai, kaip Donalas Nojus ir perspėjo. Jis matė vienus laiptais į viršų sunkiai ritinant statines, o kitus įsitaisiusius ant užtvaros; tvirtą ir dar stiprų, bet lėtą kaip visada senąjį Kegsą, Batą Be Poros, žvaliai straksintį ant medinės kojos, kvaišelį Yzį, laikantį save atgimusiu Florianu Kvailiu, dornietį Dilį, Eiliną Raudonąjį iš Rouzvudo, Jaunąjį Henlį (įpusėjusį šeštą dešimtį), Senąjį Henlį (pradėjusį aštuntą dešimtį), Plaukuotąjį Holą ir Spuoguotąjį Peitą iš Mergelių Duburio. Keli iš šių vyrų pamatė, kad Jonas žiūri į juos nuo Karaliaus bokšto viršaus, ir jam pamojo. Kiti nusisuko. Jie tebemano, kad esu išdavikas. Sunku buvo su tuo susitaikyti, bet Jonas negalėjo jų kaltinti. Šiaip ar taip, jis buvo pavainikis. O juk visi žinojo, kad pavainikiai iš prigimties pasileidę ir klastingi, mat gimę iš geidulingumo ir apgaulės. Priešų Juodojoje pilyje jis turėjo ne mažiau nei draugų. Pirmiausia — Rastį. Kartą Jonas pagrasino, kad lieps Vaiduokliui perplėšti jam gerklę, jei nesiliaus kankinęs Semvelio Tarlio, o Rastis tokių dalykų niekada neužmiršdavo. Kaip tik dabar laiptų papėdėje jis žėrė į krūvą sausus lapus, bet kartkartėmis liaudavosi dirbęs ir mesdavo į Joną gana ilgą bjaurų žvilgsnį.