— Ne! — suriko Donalas Nojus žemai besidarbuojantiems trims vyrams iš Kurmių miesto. — Degutą neškite prie keltuvo, aliejų — laiptais aukštyn, arbaletų strėles — į ketvirtą, penktą ir šeštą laiptų aikšteles, ietis — į pirmą ir antrą. Lydytus kiaulės taukus padėkite po laiptais, taip, čia, už lentjuosčių. Statinės su mėsa skirtos užtvarai statyti. Judinkitės, bjaurybės žemės knysliai, JUDINKITĖS!
Jo balsas — kaip lordo, dingtelėjo Jonui. Jo tėvas visada sakydavo, kad mūšyje gerklė kapitonui tokia pat svarbi kaip ir kalavijas rankoje. „Kokia nauda iš to, kad vyras narsus ir sumanus, jei jo komandų niekas negirdi?“ — sakydavo savo sūnums lordas Edardas, tad jiedu su Robu užkopdavo ant Vinterfelo bokštų ir šaukdavo vienas kitą iš skirtingų kiemo pusių. Bet Donalas Nojus būtų pranokęs juos abu. Visi kurmiai vaikščiojo labai jo bijodami, ir ne be reikalo, mat jis vis grasino nusukti jiems sprandus.
Trys ketvirtadaliai Kurmių miesto gyventojų paklausė Jono įspėjimo ir atėjo į Juodąją pilį ieškoti prieglobsčio. Nojus paskelbė, jog kiekvienas vyras, galintis pakelti ietį arba mosuoti kirviu, padės ginti užtvarą, o jei ne, tegul eina velniop namo ir rizikuoja susidurti su teniečiais. Jis ištuštino ginklinę ir įbruko jiems į rankas plieninius ginklus: didelius dviašmenius kirvius, aštrius kaip skustuvas durklus, ilguosius kalavijus, vėzdus ir kuokas, grandine parištais spygliuotais galais. Apsirengę kniedėmis nusagstytomis odinukėmis ir ilgais šarviniais marškiniais, užsisegę antblauzdžius ir kaklo šarvus, kad išsaugotų galvas ant pečių, kai kurie iš jų atrodė net kaip tikri kariai. Prastoje šviesoje. Jei žiūri prisimerkęs.
Nojus rado darbo ir moterims su vaikais. Tie, kurie buvo per maži kautis, nešiojo vandenį ir kurstė laužus, Kurmių miesto pribuvėja turėjo padėti Klaidui ir meisteriui Eimonui rūpintis sužeistaisiais, o Tripirštis Hobas staiga sulaukė tiek mėsos iešmų sukikų, katilų maišytojų ir svogūnų pjaustytojų, kad neišmanė, kuo juos visus užimti. Dvi kekšės pasisiūlė kovoti ir įrodė, jog neblogai įgudusios šaudyti arbaletais, tad buvo nusiųstos ant laiptų, į keturiasdešimties pėdų aukštį.
— Šalta, — pasiskundė Šilkinis, stovėdamas pasikišęs plaštakas po apsiaustu ir pasispaudęs jas po pažastimis. Jo skruostai buvo skaisčiai įraudę.
Jonas prisivertė šyptelėti.
— Šalta Speigilčiuose. O čia — gaivi rudens diena.
— Tada tikiuosi, kad Speigilčių niekada nepamatysiu. Senmiestyje pažinojau merginą, mėgusią ledukais atsišaldyti vyną. Manau, ledas tik tam ir tinka. Berti į vyną. — Šilkinis pažvelgė į pietus ir suraukė kaktą. — Kaip manai, milorde, ar kaliausės sargybiniai juos atbaidė?
— Reikia tikėtis. — Jono nuomone, tai buvo įmanoma, bet… greičiausiai tyržmogiai stabtelėjo Kurmių mieste prievartauti moterų ir pasiplėšti grobio. Arba galbūt Stiras laukė, kol sutems ir jie galės sėlinti prisidengę tamsa.
Atėjo vidurdienis, paskui popietė, o teniečiai Karališkajame kelyje taip ir nepasirodė. Jonas išgirdo žingsnius bokšte ir netrukus, įraudęs nuo kopimo laiptais, pro pakeliamąsias duris galvą kyštelėjo Ouvenas Kvailelis. Pasispaudęs po viena pažastimi jis nešė pintinėlę bandelių, po kita — apvalainą sūrį, o rankoje laikė maišelį svogūnų.
— Hobas liepė jus pamaitinti, jei kartais ilgiau čia užtruktumėte.
Tai arba užkanda, arba paskutinis mūsų valgis.
— Padėkok jam mūsų vardu, Ouvenai.
Dikas Folardas buvo kurčias kaip akmuo, bet uoslę turėjo puikią. Bandelės pintinėje dar buvo šiltos, kai jis atėjęs po ją pasirausė ir vieną išsiėmė. Taip pat jis rado molinę puodynėlę sviesto ir durklu užsitepė jo ant bandelės.
— Su razinomis, — laimingas tarstelėjo jis. — Ir riešutais.
Jis šnekėjo neaiškiai, bet lėtai, tad, apsipratęs su jo kalba, galėjai ją suprasti.
— Gali paimti ir manąją, — tarė Šilkinis. — Aš nenoriu.
— Valgyk, — liepė jam Jonas. — Nežinai, kada vėl pasitaikys proga užkąsti.
Jis pats paėmė dvi bandeles. Riešutus atstojo pušų sėklos, o razinas — džiovinti obuoliukai.
— Ar tyržmogiai šiandien ateis, lorde Snou? — paklausė Ouvenas.
— Jei ateis, tikrai sužinosi, — atsakė Jonas. — Klausykis ragų.
— Du kartai. Du kartai skelbia artėjant tyržmogius.
Ouvenas buvo aukštas, šviesiaplaukis ir draugiškas vyras, uolus darbininkas ir stebėtinai nagingas, kai reikėdavo dirbti staliaus darbus ir taisyti katapultas ar kitus panašius įtaisus, bet taip pat mėgdavo kartoti, girdi, motina jį, dar kūdikį, numetusi ant galvos ir pusė jo smegenų ištekėjusios pro ausį.
— Prisimeni, kur turi eiti? — paklausė Jonas.
— Donalas Nojus sakė, kad turiu eiti prie laiptų. Man reikia užlipti į trečią laiptų aikštelę ir iš arbaleto šaudyti į tyržmogius apačioje, jeigu jie mėgins perlipti užtvarą. Trečia laiptų aikštelė. Viens, du, trys. — Jis kelis kartus linktelėjo. — Jei tyržmogiai puls, karalius ateis mums į pagalbą, tiesa? Karalius Robertas — galingas kovotojas. Jis tikrai atjos. Meisteris Eimonas pasiuntė jam paukštį.
Nebuvo prasmės aiškinti jam, kad Robertas Barateonas miręs. Šią žinią Ouvenas pamirštų ir vėl, kaip jau kartą pamiršo.
— Taip, meisteris Eimonas išsiuntė jam paukštį, — pritarė Jonas. Tai išgirdęs Ouvenas, rodos, apsidžiaugė.
Meisteris Eimonas išsiuntė daug paukščių… ir ne vienam, o keturiems karaliams. „Tyržmogiai prie vartų, — buvo rašoma laiške. — Karalystei iškilo pavojus. Siųskite kuo daugiau pagalbos į Juodąją pilį.“ Sukorę ilgą kelią, varnai pasiekė net Senmiestį ir Citadelę, nuskrido į pusšimtį įtakingų lordų pilių. Daugiausia pagalbos broliai tikėjosi sulaukti iš šiauriečių lordų, tad jiems Eimonas pasiuntė po du paukščius. Varnai nešė prašymus Amberiams ir Boltonams, į Servino ir Toreno pilis, į Karholdą ir Gūdmiškį, į Meškų salą, į Senpilį, į Našlės sargybą, į Baltąjį Uostą, į Baroutoną ir Upokšnius, į Lidlių, Barlėjų, Norėjų, Harklėjų ir Vulių tvirtoves kalnuose. „Tyržmogiai prie vartų. Šiaurė pavojuje. Atvykite su visomis pajėgomis.“
Ką gi, varnai gal ir turėjo sparnus, bet lordai ir karaliai — tikrai ne. Net jei pagalba jau pakeliui, šiandien Juodosios pilies ji tikrai nepasieks.
Po pietų dūmai virš Kurmių miesto išsisklaidė ir pietuose plytintis dangus vėl buvo giedras. Nė debesėlio, pagalvojo Jonas. Tai buvo gerai. Lietus arba sniegas visus juos būtų iš anksto pasmerkęs.
Klaidas ir meisteris Eimonas užtraukė keliamąjį narvą ant Sienos viršaus, kur buvo saugu ir kur jau stovėjo dauguma Kurmių miesto moterų. Vyrai juodais apsiaustais neramiai žingsniavo ant bokštų viršaus ir susišūkaudavo per kiemą. Septonas Seladoras meldėsi kartu su užtvaros gynėjais, prašydamas Karžygio suteikti jiems jėgų. Kurčiasis Dikas Folardas susirangė po savo apsiaustu numigti. Šilkinis jau buvo nužingsniavęs šimtą lygų — suko ir suko ratus palei dantytą bokšto sieną. Siena verkė, o saulė keliavo visiškai giedru dangumi. Artėjant vakarui Ouvenas Kvailelis grįžo nešinas kepalu juodos duonos ir kubiliuku geriausios Hobo avienos, troškintos su alumi ir svogūnais. Užuodęs tokį valgį, pabudo net Dikas. Vyrai suvalgė viską iki paskutinio kąsnio ir duonos gabalėliais išdažė kubiliuko dugną. Kai jie pasisotino, saulės diskas jau kybojo žemai vakaruose, o ant pilies krito ilgi ir tamsūs šešėliai.