— Užkurk laužą, — liepė Jonas Šilkiniui, — ir pripilk į katilą aliejaus.
Jonas nusileido žemyn užsklęsti durų ir pramankštinti kojos. Ir netrukus suprato, kad taip pasielgęs suklydo, bet stipriai suspaudė ramentą ir vis tiek atliko, ką buvo numatęs. Durys į Karaliaus bokštą buvo ąžuolinės su geležiniais apkaustais. Jos galėjo šiek tiek sutrukdyti teniečiams, bet nebūtų jų sulaikiusios, jeigu jie būtų norėję patekti į bokštą. Jonas įdėjo skersinį į tam skirtas įrantas, nuėjo į išvietę, — tai galėjo būti paskutinė galimybė tenai apsilankyti, — ir, raukydamasis iš skausmo, vėl užšlubčiojo ant stogo.
Vakarinis dangaus kraštas nusidažė rausvai mėlynai, bet aukščiau jis buvo vaiskiai žydras su skaistaus raudonio priemaiša ir jame ėmė žiebtis žvaigždės. Jonas įsitaisė tarp dviejų bokšto sienos dantų su vienintele jam draugiją palaikančia kaliause ir pakėlęs akis į dangų žiūrėjo, kaip per jį šuoliuoja Eržilas. O gal tai buvo Raguotasis Valdovas? Jis pagalvojo, kur dabar Vaiduoklis. Taip pat pagalvojo apie Igritę ir tarė sau, jog tai beprotybė.
Žinoma, jie atėjo naktį. Kaip vagys, dingtelėjo Jonui. Kaip žmogžudžiai.
Išgirdęs pučiant ragą, Šilkinis prileido kelnes, bet Jonas apsimetė to nepastebėjęs.
— Eik ir papurtyk Diką už peties, — liepė jis vaikinukui iš Senmiesčio, — kitaip jis pramiegos mūšį.
— Man baisu… — Šilkinio veidas buvo išbalęs nelyginant vaiduoklio.
— Mums visiems baisu. — Jonas atrėmė ramentą į bokšto sienos dantį, pasiėmė didlankį, sulenkė glotnų storą dornietišką kukmedį ir užkabino lanko templę už įrantų. — Nešvaistyk strėlių ir šauk tik tada, kai būsi tikras, jog pataikysi, — pasakė jis, kai Šilkinis grįžo pažadinęs Diką. — Strėlių turime užtektinai, bet tai nereiškia, kad jos niekada nesibaigs. Ir užtaisydamas arbaletą slėpkis už sienos danties, o ne už kaliausės. Jos šiaudinės ir strėlė lengvai jas pervers.
Dikui Folardui Jonas nesivargino nieko sakyti. Jei pakakdavo šviesos, Dikas galėjo skaityti iš lūpų, tačiau jam buvo nė motais, kas ką sako, be to, jis ir taip viską žinojo.
Trijulė užėmė pozicijas trijose apvalaus bokšto pusėse. Jonas pasikabino strėlinę prie diržo ir išsitraukė strėlę. Jos kotas buvo juodas, o galas su pilka plunksna. Įstatęs ją į templę, jis prisiminė kadaise po medžioklės ištartus Teono Greidžojaus žodžius. „Šernas gali turėti iltis, o lokys nagus, — pašaipiai šypsodamasis tąkart pasakė jis, — bet niekas nė iš tolo neprilygsta mirtinai žąsies plunksnai.“
Jonas toli gražu nebuvo toks geras medžiotojas kaip Teonas, bet didlankis ir jam nebuvo svetimas. Aplink ginklinę, atsukę nugaras į akmenis, šmirinėjo tamsūs pavidalai, bet Jonas nematė jų taip aiškiai, kad būtų galėjęs švaistyti strėles. Jis girdėjo iš toli sklindančius riksmus ir matė Sargybos bokšte įsitaisiusius šaulius leidžiant strėles žemyn. Bet visa tai vyko pernelyg toli ir Jonas niekuo negalėjo padėti. Bet kai pastebėjo tris pavidalus atsiskyrus nuo už penkiasdešimties jardų dunksojusių arklidžių sienų, jis priėjo prie danties, pakėlė lanką ir įtempė templę. Pavidalai bėgo, tad jis nešovė, tik laukė, laukė…
Atsiskyrusi nuo templės strėlė tyliai švilptelėjo. Po akimirkos atsklido dejonė ir toliau per kiemą kūrė tik du pavidalai. Dabar jie bėgo dar greičiau, bet Jonas iš strėlinės jau išsitraukė antrą strėlę. Šį kartą jis paskubėjo iššauti ir nepataikė. Kol vėl įtempė templę, tyržmogiai jau buvo dingę. Jonas apsidairė kito taikinio ir jo žvilgsnis užkliuvo už keturių priešų, skuodžiančių pro tuščio Lordo Vado bokšto griuvėsius. Nuo jų iečių, kirvių ir nuo siaubingų, ant apskritų odinių skydų išpieštų ženklų atsispindėjo mėnesiena; ant skydų buvo nupieštos kaukolės ir kaulai, gyvatės, lokių letenos, iškreipti demonų veidai. Tai — laisvoji tauta, suprato Jonas. Teniečių skydai buvo iš juodos kietintos odos su bronziniais kraštais ir papuošimais, o šie buvo paprasti ir nepagražinti. Tai buvo lengvesni, pinti plėšikų skydai.
Jonas vėl priglaudė žąsies plunksna papuoštą strėlę prie ausies, nusitaikė, iššovė, paskui nieko nelaukęs įstatė strėlę, įtempė templę ir iššovė dar kartą. Pirma strėlė pervėrė skydą su lokio letena, antra — gerklę. Tyržmogis riktelėjo ir parkrito. Kairėje Jonas išgirdo duslų Kurčiojo Diko, o dar po akimirkos ir Šilkinio arbaletų šiokštelėjimą.
— Pataikiau! — dusliai šūktelėjo vaikinas. — Vienam pervėriau krūtinę.
— Patiesk ir antrą! — paragino Jonas.
Dabar jam nebereikėjo ieškoti taikinių, o tik juos pasirinkti. Jonas nušovė tyržmogių šaulį, statantį strėlę į templę, o paskui nusitaikė į vyrą, kirviu kapojantį Hardino bokšto duris. Šį kartą jis nepataikė, bet į ąžuolą įsmigusi ir virpanti strėlė privertė tyržmogį atsisakyti savo ketinimų. Ir tik kai jis ėmė bėgti, Jonas pažino, kad tai Šunvotė. Po pusės mirksnio ant Flinto kareivinių stogo įsitaisiusio senojo Malio strėlė pervėrė jam koją ir nenaudėlis plūsdamas krauju nušlubčiojo. Gal dabar liausis skundęsis dėl tos savo šunvotės? — pagalvojo Jonas.
Kai strėlinėje baigėsi strėlės, jis nuėjo pasiimti kitų ir sustojo prie kitos šaudymo angos, petys į petį su Diku Folardu. Kol Kurčiasis Dikas iššaudavo vieną arbaleto strėlę, Jonas iš lanko paleisdavo tris, bet tai buvo nuo seno žinomas didlankio pranašumas. Arbaleto strėlė greičiau lėkdavo ir geriau smigdavo, bet ginklas buvo gremėzdiškas ir ilgai trukdavo jį užtaisyti. Jonas girdėjo tyržmogius vienas kitam kažką šaukiant, o vakaruose aidint pučiamą karo ragą. Pasaulyje viešpatavo mėnesiena ir šešėliai, o laikas virto amžinybe, kurioje tik įstatydavai, įtempdavai ir šaudavai. Tyržmogio paleista strėlė pervėrė šiaudinei kaliausei kaklą, bet Jonas Snou to, galima sakyti, nė nepastebėjo. Leiskite man vieną kartą netrukdomam šauti į Teno magnarą, meldėsi jis savo tėvo dievams. Magnaras bent jau buvo priešas, kurio jis nekentė. Duokite man Stirą.
Jo pirštai palengva grubo, nykštys ėmė kraujuoti, bet Jonas vis tiek statė į templę, tempė ir leido strėles. Jo žvilgsnis užkliuvo už ugnies pliūpsnio ir pasukęs galvą jis pamatė, kad dega bendrosios menės durys. Po kelių sekundžių jau liepsnojo visa rąstinė menė. Jis žinojo, kad Tripirštis Hobas ir jo padėjėjai iš Kurmių miesto yra ant Sienos ir jiems niekas negresia, bet jausmas vis tiek buvo toks, tarsi būtų gavęs stiprų smūgį į pilvą.
— JONAI! — dusliai suriko Kurčiasis Dikas. — Ginklinė…
Jonas matė, kad priešai užsiropštė ant jos stogo. Vienas iš jų turėjo deglą. Dikas užšoko ant šaudymo angos krašto, kad galėtų geriau nusitaikyti, prisidėjo prie peties arbaletą ir paleido švilpiančią strėlę į tą, kuris laikė deglą. Bet prašovė.
O apačioje stovėjęs šaulys pataikė.
Folardas neišleido nė garso, tik persisvėrė per turėklus ir stačia galva nugarmėjo žemyn. Iki žemės buvo apie šimtą pėdų. Atidžiai žvelgdamas pro šiaudinį kareivį ir mėgindamas susigaudyti, iš kur atskriejo strėlė, Jonas išgirdo dunkstelėjimą. Už kokių dešimties pėdų nuo Kurčiojo Diko lavono jis pamatė odinį skydą, susiglamžiusį apsiaustą ir vešlius vario spalvos plaukus. Ugnies pabučiuota, dingtelėjo jam, laiminga. Jis pakėlė lanką, bet pirštai niekaip nepaleido strėlės, ir ji dingo taip pat staiga, kaip ir buvo atsiradusi. Keikdamasis Jonas pasisuko ir iššovė į vyrus ant ginklinės stogo, bet taip pat nepataikė.