Tuo metu jau liepsnojo ir rytinės arklidės — iš gardų veržėsi juodi dūmai ir į orą kilo degančio šieno draiskanos. Kai įgriuvo stogas, liepsnos ūždamos pakilo dar aukščiau ir tas ūžimas beveik nustelbė teniečių karo ragus. Penkiasdešimt jų, išsirikiavę glaudžia kolona ir skydais prisidengę galvas, tapsėjo Karališkuoju keliu. Kiti plūdo per daržą, per akmenimis grįstą kiemą ir pro seną, išdžiūvusį šulinį. Trys iš jų kalavijais mėgino prasikirsti sau kelią per žemiau varnų lizdų esančias duris, vedančias į meisterio Eimono menes, o ant Tyliojo bokšto viršaus vyko žūtbūtinė ilgaisiais kalavijais ginkluotų brolių ir bronzinius kirvius turinčių priešų kova. Bet visa tai nebuvo svarbu. Kovos pozicijos pasikeitė, pagalvojo jis.
Jonas prišlubčiojo prie Šilkinio ir sučiupo jam petį.
— Eime su manimi! — šūktelėjo.
Jiedu kartu nusigavo prie šiaurinių turėklų, nuo kurių iš Karaliaus bokšto buvo matyti vartai ir Donalo Nojaus iš rąstų, statinių ir grūdų pilnų maišų pastatyta užtvara. Tą užtvarą teniečiai pasiekė pirmi. Jie dėvėjo pusšalmius, o ilgi odiniai jų marškiniai buvo apsiūti plonais bronziniais diskais. Daugelis turėjo bronzinius kirvius, keli — padarytus iš akmens nuoskilų. Dauguma jų buvo ginkluoti trumpomis smeigiamosiomis ietimis lapo formos antgaliais, kurie degančių arklidžių šviesoje tviskėjo raudonai. Puldami užtvarą, jie kažką šūkavo senąja kalba, badė ietimis, mosavo bronziniais kirviais, su tokiu pat užsidegimu barstė grūdus ir liejo kraują, o tuo metu jiems ant galvų pylėsi arbaletų ir didlankių strėlių lietus, kuriuo pasirūpino ant laiptų Donalo pastatyti šauliai.
— Ką darysime?! — baimingai sušuko Šilkinis.
— Žudysime juos! — atsakė Jonas, imdamas juodą strėlę.
Joks šaulys nebūtų galėjęs prašyti geresnio taikinio. Pusmėnulio formos užtvarą puolantys, per maišus ir statines besiropščiantys ir juodai apsirengusius vyrus pasiekti trokštantys teniečiai į Karaliaus bokštą buvo atsukę nugaras. Ir Jonas, ir Šilkinis netyčia pasirinko tą pačią auką. Vos tik jis užlipo ant užtvaros, lanko strėlė kiaurai pervėrė jam gerklę, o arbaleto strėlė įsmigo tarp menčių. Po akimirkos ilgasis kalavijas dar perrėžė jam vidurius ir jis krito aukštielninkas, užvirsdamas ant paskui jį besiropštusio teniečio. Jonas ištiesė ranką į strėlinę ir apsižiūrėjo, kad ji vėl tuščia. Šilkinis prisukinėjo savo arbaletą. Jis paliko vaikiną darbuotis ir nuėjo atsinešti strėlių, bet, nespėjus žengti nė trijų žingsnių, jam prieš nosį su trenksmu atsidarė pakeliamosios durys. Po galais, net negirdėjau, kaip jie išlaužė duris.
Nebuvo laiko nei galvoti, nei ko nors griebtis, nei šauktis pagalbos. Jonas numetė savo lanką, pakėlė ranką prie menčių, vienu mostu išsitraukė iš makštų Ilganagį ir suvarė jo geležtę į tarpuakį pirmai iš bokšto kyštelėjusiai galvai. Bronza Valyrijos plienui nė iš tolo neprilygo. Kalavijas perskrodė teniečio šalmą, susmigo giliai į kaukolę ir nelaimėlis nugarmėjo, iš kur buvo atėjęs. Bet išgirdęs šūkavimus Jonas suprato, kad nukautajam už nugaros yra daugiau priešų. Jis pasitraukė ir pasišaukė Šilkinį. Kitam užlipusiam vyrui arbaleto strėlė pervėrė skruostą. Jis taip pat nukrito žemyn.
— Aliejaus, — tarė Jonas.
Šilkinis linktelėjo. Jiedu grybštelėjo storus, dygsniuotus, prie laužo paliktus pamušus, pakėlė sunkų katilą verdančio aliejaus ir išpylė jį ant teniečių apačioje. Tokių baisių riksmų Jonas dar nebuvo girdėjęs, o Šilkinis atrodė taip, tarsi tuoj ims lupti ožius. Jonas koja užtrenkė pakeliamąsias duris, pastatė ant jų sunkų geležinį katilą ir gerai papurtė gražiaveidį vaikiną.
— Išsivemsi paskui! — sušuko. — Eime.
Nuo bokšto turėklų jie buvo pasitraukę vos kelias akimirkas, bet per tą laiką viskas pasikeitė. Gera dešimtis juodųjų brolių ir keli vyrai iš Kurmių miesto tebestovėjo ant pintinių ir statinių, bet tyržmogiai buvo apspitę visą pusmėnulį ir smarkiai juos spaudė. Jonas matė, kaip vienas taip baisiai perdūrė Rasčiui pilvą, kad pakėlė jį į orą. Jaunasis Henlis buvo negyvas, o Senasis Henlis, apsuptas priešų, vadavosi mirtimi. Taip pat jis matė Yzį besisukiojantį ir įnirtingai mosuojantį kalaviju, besikvatojantį pamišėlišku juoku ir besiplaikstančiu apsiaustu šokinėjantį nuo statinės ant statinės. Bronzinis kirvis pataikė jam žemiau kelio ir juokas virto gargiančiu riksmu.
— Jie neišlaikys, — pasakė Šilkinis.
— Ne, — pataisė jį Jonas, — jie jau neišlaikė.
Paskui viskas apsivertė akimirksniu. Vienas kurmis spruko, jam įkandin — kitas ir staiga visi miestiečiai metę ginklus paliko užtvarą. O brolių buvo per mažai, kad atsilaikytų vieni. Jonui nepraslydo pro akis jų pastangos išsirikiuoti į eilę ir susiglausti, bet ietimis ir kirviais ginkluoti teniečiai tiesiog šlavė juos ir netrukus broliai taip pat leidosi bėgti. Dornietis Dilis paslydo ir griuvo kniūbsčias, o tyržmogis suvarė ietį jam į tarpumentę. Kegsas, lėtas ir vos atgaunantis kvapą, jau beveik buvo pasiekęs žemutinę laiptų pakopą, kai tenietis sučiupo jį už apsiausto skverno ir stipriai trūktelėjo, bet… arbaleto strėlė pakirto jį, vos spėjusį užsimoti kirviu.
— Pataikiau! — džiugiai šūktelėjo Šilkinis, o Kegsas svirduliuodamas pasiekė laiptus ir keturpėsčias ėmė ropštis aukštyn.
Vartus praradome. Donalas Nojus juos uždarė ir apjuosė grandine, bet jų niekas negynė, ant geležinių grotų raudonai atsispindėjo gaisro liepsnos, o už jų žiojėjo tamsoje skendintis tunelis. Vartų negynė nė vienas karys; vienintelė saugi vieta buvo Sienos viršus, bet, kad ją pasiektum, reikėjo įveikti septynių šimtų pėdų ilgio vingiuotus laiptus.
— Kokiems dievams meldiesi? — paklausė Jonas Šilkinio.
— Septynetui, — atsakė vaikinas iš Senmiesčio.
— Tad melskis, — paragino jį Jonas. — Melskis savo naujiems dievams, o aš melsiuosi seniesiems.
Čia kova buvo pralaimėta.
Per tą sumaištį prie pakeliamųjų durų Jonas pamiršo prisipildyti savo strėlinę strėlių. Jis nuklibikščiavo per stogą ir tai padarė, taip pat pasiėmė lanką. Jo padėtas katilas tebestovėjo nejudintas, tad atrodė, jog bent kol kas jie saugūs. Mūšio linija pasistūmėjo ir mes žiūrime tarsi iš balkono, pagalvojo jis, šlubčiodamas atgal. Šilkinis vaišino strėlėmis ant laiptų lipančius tyržmogius ir vis užlįsdavo už bokšto sienos danties užtaisyti arbaleto. Gal jis ir gražuoliukas, bet vikrus vaikis.
Tikroji kova vyko ant laiptų. Nojus buvo pastatęs ietininkus dviejose žemutinėse laiptų aikštelėse, bet Kurmių miesto vyrams beatodairiškai sprunkant ietininkai taip pat puolė į paniką ir pabėgo drauge į trečią laiptų aikštelę, o atsilikusius visus iki vieno teniečiai išžudė. Aukščiau esančiose laiptų aikštelėse įsitvirtinę lankininkai ir arbaletininkai mėgino šaudyti bėgliams per galvas. Jonas įstatė strėlę į templę, įtempė, paleido ir jam buvo malonu matyti, kad vienas iš tyržmogių nusirito nuo laiptų. Nuo gaisro liepsnų Siena verkė, ledo fone liepsnos šoko ir tviskėjo. Nuo mirties bėgančių vyrų žingsniai drebino laiptus.
Jonas vėl įstatė strėlę į templę, įtempė ir iššovė, bet tai tebuvo viena jo ir viena Šilkinio strėlė, o laiptais tapnojo šešios ar septynios dešimtys teniečių, apsvaigusių nuo pergalės ir pakeliui žudančių visus. Ketvirtoje laiptų aikštelėje trys broliai juodais apsiaustais sustojo petys į petį su ilgaisiais kalavijais rankose ir vėl trumpam įsiplieskė kova. Tačiau jie buvo tik trys, tad greitai tyržmogių banga juos tiesiog nuplovė ir jų kraujas ėmė lašėti nuo laiptų. „Mūšyje labiausiai pažeidžiamas tas, kuris bėga, — kartą pasakė Jonui Edardas Starkas. — Sprunkantis vyras kareiviui — tarsi sužeistas žvėris. Jis pažadina širdyje kraujo troškimą.“ Iš penktos laiptų aikštelės šauliai spruko net nelaukę, kol priešai juos pasieks. Tai buvo kelias, kruvinas kelias.