— Atnešk deglus, — liepė Jonas Šilkiniui.
Keturi deglai aliejumi sumirkytais skudurais apvyniotais galais buvo padėti prie laužo. Ten buvo ir keliolika ugninių strėlių. Vaikinas iš Senmiesčio, įkišęs į ugnį, palaikė deglą, kol šis užsidegė, o kitus, pasikišęs po pažastimi, atnešė neuždegtus. Jis vėl atrodė išsigandęs, ir ne be reikalo. Joną irgi buvo apėmusi baimė.
Ir tada jis pamatė Stirą. Magnaras lipo per užtvarą, per prarėžtus grūdų maišus ir suskaldytas statines, per saviškių ir priešų lavonus. Apšviesti liepsnos, jo tamsūs bronziniai žvyniniai šarvai tviskėjo. Stiras, tas beausis kalės vaikas, nusiėmė šalmą, norėdamas apžvelgti savo triumfo lauką, ir patenkintas išsiviepė. Rankoje jis laikė ilgą, iš burtmedžio išdrožtą ietį įmantriai puoštu bronziniu antgaliu. Išvydęs vartus, magnaras nukreipė į juos ietį ir senąja kalba kažką riktelėjo keliems su juo buvusiems teniečiams. Per vėlu, pagalvojo Jonas. Turėjai pats vesti savo vyrus per užtvarą, tada gal būtum galėjęs kelis juos išgelbėti.
Aukštai virš galvų dusliai ir pratisai gaudė karo ragas. Ne nuo Sienos viršaus, bet nuo devintos laiptų aikštelės, maždaug dviejų šimtų pėdų aukštyje, kur stovėjo Donalas Nojus.
Jonas įstatė padegamąją strėlę į lanko templę, o Šilkinis prikišęs deglą ją uždegė. Žengęs prie turėklų, jis įtempė lanką, nusitaikė ir iššovė. Paskui žemyn lekiančią strėlę nusidriekė liepsnos uodega ir dusliai dunkstelėjusi ji įsmigo į taikinį.
Ne į Stirą. Į laiptus. O tiksliau — į statines, mažas statinaites ir maišus, kurių Donalas Nojus prikrovė po laiptais iki pat pirmos laiptų aikštelės. Statinės buvo pilnos lydytų kiaulių taukų ir žibintų aliejaus, maišai prikimšti lapų ir aliejuje primirkytų skudurų, smulkiai kapotų malkų, žievės ir medžio drožlių.
— Dar vieną, — pasakė Jonas. — Ir dar vieną, — pridūrė. — Ir dar…
Kiti didlankius turėję šauliai nuo visų aplinkinių bokštų taip pat leido degančias strėles. Kai kurių iš jų strėlės lėkė aukštu lanku ir nukrisdavo nepasiekusios Sienos. Pabaigęs padegamąsias strėles, Jonas su Šilkiniu ėmė degti deglus ir mėtyti juos nuo bokšto.
Tuo metu aukštai įsiplieskė dar viena liepsna. Seni mediniai laiptai aliejų gėrė nelyginant kempinė, o Donalas Nojus nuo devintos iki septintos laiptų aikštelės buvo dosniai palaistęs juos aliejumi. Jonui beliko tikėtis, kad dauguma jų žmonių, prieš Nojui numetant deglus, užlipo aukštyn, ten, kur buvo saugu. Juodieji broliai bent jau žinojo mūšio planą, o miestiečiai apie jį nieko nenutuokė.
Likusį darbą padarė vėjas ir ugnis. Jonui beliko tik žiūrėti. Liepsnoms ūžiant ir viršuje, ir apačioje, tyržmogiai neturėjo kur dingti. Vieni kopė laiptais ir žuvo. Kiti mėgino leistis ir žuvo. Dar kiti liko kur buvę. Jie taip pat žuvo. Daug jų nušoko nuo laiptų dar neužsidegę ir užsimušė. Dvidešimt su viršum teniečių vis dar spietėsi tarp liepsnų, kai nuo karščio pokštelėjo ledas ir apatinis trečdalis laiptų atitrūko kartu su keliomis tonomis ledo. Daugiau Stiro, Teno magnaro, Jonas Snou nebematė. Siena ginasi pati, dingtelėjo jam.
Jonas paprašė Šilkinio, kad padėtų jam nulipti į kiemą. Sužeistą koją taip skaudėjo, kad jis vos galėjo eiti net su ramentu.
— Atnešk deglą, — liepė jis vaikinui iš Senmiesčio. — Man reikia kai ko paieškoti.
Ant laiptų daugiausia buvo teniečių. Dalis laisvosios tautos žmonių, žinoma, išsigelbėjo. Menso žmonių, ne magnaro. Ji galėjo būti viena iš jų. Tad jiedu, perlipę per kūnus vyrų, mėginusių išlaužti pakeliamąsias duris, nusileido į kiemą ir Jonas klaidžiojo po tamsą, po viena pažastimi pasispaudęs ramentą, o kitą ranką uždėjęs ant pečių vaikinui, anksčiau kekšavusiam Senmiestyje.
Arklidės ir bendroji menė jau buvo sudegusios, jų vietoje žioravo žarijos, bet prie Sienos tebešėlo ugnis, ryjanti pakopą po pakopos ir vieną laiptų aikštelę po kitos. Kartkartėmis jie išgirsdavo dejonę, tada pokštelėjimą ir, atskilęs nuo Sienos, žemyn nugarmėdavo dar vienas ledo luitas. Oras buvo pilnas pelenų ir ledo kristalų.
Kvortą jis rado mirusį, o Akmeninį Nykštį merdėjantį. Taip pat matė kelis negyvus arba mirštančius teniečius, kurių taip gerai nepažinojo. Rado ir Šunvotę, praradusį daug kraujo ir silpną, bet dar gyvą.
Igritę jis pamatė tysančią ant seno sniego lopinio Lordo Vado bokšto papėdėje su strėle tarp krūtų. Jos veidas buvo aptrauktas plono ledo kristalų sluoksnio ir šviečiant mėnesienai atrodė, tarsi ji būtų užsidėjusi sidabrinę kaukę.
Jonas atkreipė dėmesį, kad strėlė buvo juoda, bet jos galas papuoštas baltomis anties plunksnomis. Ne mano, tarė jis sau, ne maniškė. Bet jautėsi taip, lyg strėlė būtų buvusi jo.
Kai Jonas priklaupė sniege šalia Igritės, ji atsimerkė.
— Jonai Snou, — labai tyliai ištarė mergina. Rodos, strėlė pervėrė jai plautį. — Ar čia tikra pilis?
— Taip. — Jonas paėmė ją už rankos.
— Gerai, — sušnabždėjo Igritė. — Norėjau pamatyti tikrą pilį, prieš… prieš…
— Dar pamatysi šimtus pilių, — pažadėjo jai Jonas. — Mūšis baigtas. Meisteris Eimonas tavimi pasirūpins. — Jonas paglostė jai plaukus. — Tu ugnies pabučiuota, pameni? Laiminga. Viena strėlė tavęs nenužudys. Eimonas ją ištrauks ir tave sutvarstys, o tada duosime tau aguonpienio, kad nejaustum skausmo.
Girdėdama tai, ji tik šyptelėjo.
— Prisimeni urvą? Mudviem reikėjo likti urve. Sakiau tau…
— Mes grįšime į urvą, — atsakė jis. — Tu nemirsi, Igrite. Nemirsi.
— Ak… — Igritė delnu palietė Jonui skruostą. — Nieko tu neišmanai, Jonai Snou, — pasakė ji, atsiduso ir mirė.
Branas
— Tai tik dar viena tuščia pilis, — tarė Mira Rid, stebeilydamasi į krūvą akmenų, griuvėsius ir piktžoles.
Ne, pagalvojo Branas, čia Nakties fortas, čia pasaulio kraštas. Kalnuose jis mąstė vien apie tai, kaip pasiekti Sieną ir rasti triakę varną, bet dabar, kai jau buvo čia, berniuką apėmė baimė. Tas sapnas… Sapnas, kurį sapnavo Vasara… Ne, neturėčiau galvoti apie tą sapną. Jis net Ridams apie jį neužsiminė, nors Mira, rodos, nujautė, kad kažkas negerai. Jei nė žodžiu apie jį neprasitars, galbūt kaip nors užmirš tą sapną ir tada gal nieko nebus nutikę, gal Robas ir Pilkasis Vėjas tebebus…
— Hodoras. — Hodoras krustelėjo, o Branas — kartu su juo.
Jis buvo pavargęs. Jie ėjo jau daug valandų. Hodoras bent jau nebijo. Braną ši vieta baugino, bet dar labiau jis bijojo pasakyti tai Ridams. Esu Šiaurės princas, Starkas iš Vinterfelo, beveik suaugęs vyras, tad turiu būti drąsus kaip Robas.
Džodženas pakėlė į jį savo tamsiai žalias akis.
— Čia niekas negali mūsų nuskriausti, prince.
Bet Branas nebuvo toks tikras. Nakties fortas buvo minimas keliose baisiausiose Senosios auklės pasakotose istorijose. Būtent čia valdė Nakties karalius, kol jo vardas išdilo iš žmonių atminties. Čia Virėjas Žiurkė andalų karaliui patiekė jo sūnų princą, įkeptą į pyragą su mėsos įdaru, čia sargybą ėjo septyniasdešimt devyni sargybiniai, čia buvo pagrobtas ir nužudytas jaunas ir narsus Denis Flintas. Tai buvo pilis, kurioje karalius Šeritas kadaise prakeikė andalus, kurioje pameistriai naktį savo akimis regėjo pavidalą, kurioje Simeonas Žvaigždžiaakis matė besikaunančius cerberius. Po šiuos kiemus kadaise vaikščiojo ir kopė į bokštus Pamišėlis Kirvis, tamsoje žudydamas savo brolius.