Ir daugiau neprisiminė nieko, tik atsipeikėjęs pamatė danguje šviečiant saulę, apsižiūrėjo gulintis akmenimis nusėtoje pakrantėje, plikos smailėjančios uolos papėdėje, apsižvalgė, bet įlanka kiek akys užmatė buvo tuščia, tik mėtėsi sulūžusio galeros stiebo galas, apdegusi burė, o šalia tysojo išputęs lavonas. Kitas potvynis nuplovė į jūrą ir galeros stiebą, ir burę, ir negyvėlį, bet paliko Davosą ant uolos vieną, apsuptą Juodojo Karaliaus Iečių.
Daug metų plukdęs kontrabandą, visus vandenis netoli Karaliaus Uosto Davosas pažinojo geriau už kada nors turėtus namus ir suprato, kad dabartinis jo prieglobstis — tik menkas taškelis jūrlapiuose, vieta, kurios sąžiningi jūreiviai iš tolo vengia, o ne ieško, nors… tais laikais, kai buvo kontrabandininkas, Davosui, vengusiam pašalinių akių, porą kartų pačiam buvo tekę plaukti pro šias uolas. Kai jie ras mane čia mirusį, jei tik apskritai kada nors ras, galbūt mano atminimui pavadins šią uolą mano vardu, kartais pasvarstydavo jis. Jie galėtų pavadinti šią uolą „Svogūnų Uola“; ji būtų mano antkapis ir palikimas. Nieko daugiau jis nenusipelnė. Tėvas gina savo vaikus, mokė septonas, o Davosas leido savo berniukams supleškėti ugnyje. Deilas jau niekada neduos savo žmonai vaiko, kurio jie abu taip karštai meldė, o visos Alardo merginos — viena Senmiestyje, kita Karaliaus Uoste, trečia Bravose — netrukus graudžiai pravirks. Matosas niekada neturės savo laivo ir nebus jo kapitonu, kaip svajojo. O Merikas niekada nebus įšventintas į riterius.
Kaip galiu gyventi, kai jie visi mirę? Žuvo tiek daug narsių riterių ir galingų lordų, kilmingų ir geresnių už mane vyrų. Šliaužk į savo urvą, Davosai. O nušliaužęs susigūžk, kad niekam nekristum į akis, laivas nuplauks ir daugiau niekas nedrums tau ramybės. Miegok pasidėjęs galvą ant akmens ir tegul kirai išlesa tau akis, o krabai vaišinasi tavo mėsomis. Nemažai krabų suvalgei, tad esi jiems skolingas. Slėpkis, kontrabandininke. Slėpkis, tylėk ir mirk.
Burė visiškai priartėjo. Dar kelios minutės, ir laivas būtų praplaukęs pro šalį, o Davosas būtų galėjęs ramiai numirti.
Jis pakėlė ranką prie gerklės apgraibomis ieškodamas mažyčio odinio kapšelio, kurį visuomet nešiodavo pasikabinęs ant kaklo. Jame Davosas laikė kaulus keturių savo pirštų, kuriuos vieną gražią dieną, įšventindamas jį į riterius, patrumpino jo karalius. Mano sėkmė. Patrumpintais pirštais jis tapšnojo sau krūtinę, čiuopė, bet nieko nerado. Kapšelis dingo, o kartu su juo — ir kaulai. Stanis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis pasiliko tuos kaulus. „Kad primintų mano karaliaus teisingumą“, — sušnabždėjo jis, vos krutindamas suskirdusias lūpas. O dabar kaulai dingo. Ugnis pasiglemžė ir mano sėkmę, ir sūnus. Davosas vis dar sapnuodavo gaisro siaubiamą upę, ant vandens šokančius demonus, laikančius rankose liepsnojančius rimbus, ir nuo tų rimbų kirčių anglėjančius ir pelenais virstančius vyrus. „Motin, pasigailėk, — meldėsi Davosas. — Gelbėk mane, Motina gailestingoji, gelbėk mus visus. Praradau ir sėkmę, ir sūnus. — Dabar jis verkė nesivaržydamas, jo skruostais sruvo sūrių ašarų upeliai. — Ugnis viską pasiėmė… ugnis…“
Gal tai tebuvo uolos akmenį savo kelyje sutikęs vėjo gūsis arba bangų mūša, bet vieną akimirką Davosui Sivortui pasirodė, kad sulaukė atsako. „Pats prisišaukei ugnį, — liūdnai, švelniai ir tyliai, kaip priglaudus prie ausies kriauklę ošianti jūra, sušnabždėjo ji. — Sudeginai mus… sudeginai… sudeginai mus…“
— Tai ji! — sušuko Davosas. — Motin, nepalik mūsų. Tai ji jus sudegino, raudonoji moteris, Melisandra, tai jos darbas!
Jis puikiausiai ją prisiminė: širdies formos veidu, raudonomis akimis, ilgais vario spalvos plaukais, raudonais apdarais, jai einant plevenančiais nelyginant liepsnos, krintančiais raudonais šilko ir atlaso verpetais. Ji atsibastė iš Ašajaus rytuose, atvyko į Drakono Uolą, iš pradžių įkalbėjo priimti savo svetimą dievą karalienę Selisą ir jos dvariškius, o paskui ir patį karalių Stanį Barateoną. Jis ant savo vėliavų net nusipiešė liepsnojančią širdį — liepsnojančią Rhloro, Šviesos Valdovo, Liepsnos ir Šešėlių dievo, širdį. Jos sukurstytas, karalius iš Drakono Uolos septos vilkte išvilko Septynetą ir sudegino juos priešais pilies vartus, o paskui, nutaisęs kuo rimčiausią veidą, dar pelenais paleido dievų giraitę Vėtrų Gūžtoje, — supleškino net širdies medį, didžiulį baltą burtmedį su išskaptuotu rimtu veidu.
— Tai buvo jos darbas, — pakartojo Davosas, tik jau ne taip garsiai. Jos ir… tavo, Svogūnų riteri. Tu vidury nakties atplukdei ją į Vėtrų Gūžtą, kad galėtų paleisti į pasaulį savo vaiką-šešėlį. Ir tu kaltas — ir tu! Jojai su jos vėliava, buvai iškėlęs ją ant savo laivo stiebo. Žiūrėjai į Drakono Uoloje deginamą Septynetą ir nė piršto nepajudinai. Ji sudegino Tėvo teisingumą, Motinos gailestingumą ir Senolės išmintį. Kalvį ir Pašalietį, Mergelę ir Karžygį — visus juos ji sudegino savo žiauraus dievo garbei, o tu stovėjai prikandęs liežuvį. Kai ji nunuodijo meisterį Kreseną, — net tuomet nieko nesiėmei.
Dabar burė buvo vos už šimto jardų ir sparčiai plaukė per įlankos vandenis. Po valandėlės ji būtų praslydusi pro šalį ir ėmusi tolti.
Ir seras Davosas Sivortas ėmė kopti į uolą.
Drebančiomis rankomis įsikibo į akmens iškyšą ir ėmė ropštis aukštyn, nors karščiavo ir jam svaigo galva. Du kartus sužaloti pirštai slystelėjo drėgnu akmeniu ir jis vos nenukrito, bet, iš paskutiniųjų įsikirtęs uolos, šiaip taip ant jos išsilaikė. Jei būtų nukritęs, būtų žuvęs, o jis būtinai turėjo gyventi. Dar bent truputėlį. Mat jam būtinai reikėjo kai ką padaryti.
Uolos viršūnė buvo per smaila ir per maža, kad ant jos galėtų stovėti toks silpnas vyras kaip Davosas, todėl jis susigūžė ir, sukaupęs jėgas, ėmė mosuoti liesomis rankomis.
— Laive! — visa gerkle suriko jis pavėjui. — Laive, čionai, čionai! — Nuo uolos jis dar geriau matė galerą: grakštų dryžuotą jos korpusą, bronzinę priekio figūrą, besiplaikstančią burę. Ant korpuso šono buvo užrašytas laivo pavadinimas, bet per savo gyvenimą skaityti Davosas taip ir neišmoko. — Laive! — dar kartą šūktelėjo jis. — Gelbėkit mane, GELBĖKIT!
Kažkas iš priekiniame denyje buvusių įgulos narių jį pamatė ir parodė kitiems. Davosas žiūrėjo, kaip jūreiviai susibūrė prie planšyro į jį paspoksoti. Po kelių akimirkų galeros burė buvo nuleista, irklai įtraukti ir laivas pasuko prie uolos, kuri buvo tapusi jo prieglobsčiu. Galera buvo gana didelė ir visai arti uolos priplaukti negalėjo, bet likus trisdešimčiai jardų į jūrą buvo nuleista valtis. Įsikibęs uolos, Davosas matė, kaip ji palengva artėja. Irklavo keturi vyrai, o penktas sėdėjo valties pirmagalyje.
— Ei! — riktelėjo penktasis, kai valtį nuo salos skyrė vos kelios pėdos. — Tu, kur tupi ant uolos. Kas tu toks?!
Kontrabandininkas, visuomenėje iškilęs aukščiau, nei buvo vertas, pagalvojo Davosas, kvailys, per daug mylėjęs savo karalių ir pamiršęs savo dievus.