Žinoma, tai nutiko prieš daug tūkstančių metų, o kai kas apskritai buvo tik pramanas. Meisteris Luvinas visada sakydavo, kad Senosios auklės pasakojimų negalima imti už gryną pinigą. Bet kartą aplankyti jo tėvo atvyko dėdė ir Branas paklausė apie Nakties fortą. Bendžinas Starkas nesakė, kad tos sakmės yra tiesa, bet jų ir nepaneigė. Jis tik gūžtelėjo ir tarė: „Nakties fortą apleidome prieš du šimtus metų“, — tarsi tai būtų buvęs atsakymas.
Branas prisivertė apsižvalgyti. Rytas buvo šaltas, bet giedras, vaiskiame danguje skaisčiai švietė saulė, bet garsai jam nepatiko. Pro apgriuvusius bokštus pučiantis vėjas švilpė ir tas švilpimas erzino, bokštai tai sugirgždėdavo, tai vėl nutildavo, be to, didžiojoje menėje po grindimis Branas girdėjo krebždant žiurkes. Tai Virėjo Žiurkės vaikai, sprunkantys nuo savo tėvo. Kiemai atrodė tarsi miškeliai, kuriuose išstypę medžiai brūžinosi nuogomis šakomis, o sudžiūvę lapai skuodė seno sniego lopais nelyginant tarakonai. Ten, kur kadaise buvo arklidės, dabar ošė medžiai, o praaugęs pro virtuvės stogo kupole žiojinčią skylę stirksojo susisukęs baltas burtmedis. Čia net Vasarai buvo nejauku. Akimirkai Branas šmurkštelėjo į jo kailį, mat norėjo pajusti šios vietos kvapą. Tas kvapas jam taip pat nepatiko.
Be to, čia nebuvo kaip pereiti.
Branas jiems sakė, kad nebus. Kartojo ir kartojo, bet Džodženas Ridas užsispyrė patikrinti. Jis tvirtino sapnavęs žalią sapną, o žali jo sapnai, girdi, nemeluoja. Bet ir vartų neatidaro, pagalvojo Branas.
Kadaise saugoti Nakties forto vartai buvo užmūryti nuo tos dienos, kai juodieji broliai susikrovė mantą ant mulų ir nešulinių arklių ir patraukė į Gilųjį Ežerą. Geležinės pakeliamosios grotos buvo nuleistos, jas kilnojusios grandinės pavogtos, tunelis užverstas akmenimis ir nuolaužomis, viskas sušalę į ledą ir neįveikiama kaip pati Siena.
— Reikėjo eiti paskui Joną, — pamatęs tunelį tarė Branas. Nuo tos nakties, kai Vasara matė jį jojantį per audrą, berniukas dažnai galvodavo apie savo pavainikį brolį. — Būtume radę Karališkąjį kelią ir nusigavę į Juodąją pilį.
— Negalėjome taip rizikuoti, mano prince, — atsakė Džodženas. — Jau sakiau kodėl.
— Bet ten buvo tyržmogiai. Jie nužudė kelis žmones ir norėjo nužudyti Joną. Džodženai, jų ten buvo kone šimtas.
— Tu taip sakei. O mes tik keturiese. Padėjai savo broliui, jei tai tikrai buvo jis, bet vos nepraradai Vasaros.
— Žinau, — gailiai tarstelėjo Branas.
Didvilkis papjovė tris iš jų, o gal ir dar vieną kitą, bet jų buvo per daug. Kai tyržmogiai glaudžiu ratu sustojo aplink beausį vyrą, jis, prisidengęs lietumi, mėgino sprukti, bet viena iš jų strėlių jį pasivijo ir staigus skausmas privertė Braną palikti vilko kailį ir grįžti į savąjį kūną. Kai audra pagaliau nurimo, jie susiglaudę tūnojo tamsoje be laužo, jei prakalbėdavo, tai tik pašnibždomis, klausėsi sunkaus Hodoro alsavimo ir svarstė, ar rytą tyržmogiai mėgins perbristi ežerą. Kartais Branas vėl mėgindavo pasiekti Vasarą, bet skausmas nublokšdavo jį atgal, panašiai kaip iki raudonumo įkaitęs katilas priverčia atitraukti ranką, net jei buvai tvirtai pasiryžęs jį paimti. Tą naktį miegojo tik Hodoras, neramiai vartydamasis ir murmėdamas: „Hodoras, Hodoras…“ Branas baisiai bijojo, kad Vasara kažkur tamsoje vaduojasi mirtimi. Prašau, senieji dievai, meldėsi jis, atėmėte Vinterfelą, atėmėte man tėvą, kojas, prašau, neatimkite ir Vasaros. Sergėkite Joną Snou ir pasirūpinkite, kad tyržmogiai dingtų.
Akmenuotoje ežero saloje burtmedžiai neaugo, bet senieji dievai, matyt, vis dėlto Braną išgirdo. Kitą rytą tyržmogiai keliauti nesiskubino, nuogai išrengė žuvusių saviškių ir nužudyto senio kūnus, net pasigavo ežere kelias žuvis, o tada atėjo bauginanti akimirka, kai trys iš jų aptiko slaptą klojinį ir pradėjo juo eiti, bet… takas darė vingį, tyržmogiai nepasuko ir du iš jų vos nenuskendo, kol jų bendrai juos ištraukė. Aukštas plikas vyras kažką jiems riktelėjo, jo žodžiai aidu nusirito per ežerą, bet tos kalbos nesuprato net Džodženas, ir po kelių minučių tyržmogiai susirinko skydus, ietis ir patraukė į šiaurės rytus — ta pačia kryptimi, kur nujojo Jonas. Ir Branas norėjo eiti ieškoti Vasaros, bet Ridai neleido.
— Pasiliksime čia dar vieną naktį, — pasakė Džodženas, — kad mus nuo tyržmogių skirtų didesnis atstumas. Juk nenori vėl su jais susidurti, tiesa?
Vėlyvą popietę, vilkdamas užpakalinę koją, iš savo slėptuvės grįžo Vasara. Nuvijęs varnas, jis paėdė užeigoje tysančių lavonų, o tada parplaukė į salą. Mira ištraukė jam iš kojos nulūžusią strėlę ir patepė žaizdą sultimis kažkokių augalų, kurių rado augant bokšto papėdėje. Didvilkis tebešlubavo, bet Branui atrodė, jog kasdien vis mažiau. Dievai jo išklausė.
— Gal pamėginti eiti į kitą pilį? — kreipėsi į brolį Mira. — Gal kitoje vietoje galėtume praeiti pro vartus? Jei nori, galėčiau traukti į žvalgybą, viena apsisukčiau daug greičiau.
Branas papurtė galvą.
— Traukdama į rytus prieisi Gilųjį Ežerą, o paskui Karalienės vartus. Vakaruose — Ledkraštis. Bet pilys bus tokios pat, tik mažesnės. Visi vartai užlieti ledu, išskyrus Juodosios pilies, Rytų sargybos ir Šešėlių bokšto.
Tai išgirdęs, Hodoras tarstelėjo: „Hodoras…“, o Ridai susižvalgė.
— Turėčiau bent jau užlipti ant Sienos, — nusprendė Mira. — Gal nuo viršaus ką nors pamatyčiau.
— O ką tikiesi pamatyti? — paklausė Džodženas.
— Ką nors, — atšovė Mira ir šį kartą ji buvo neperkalbama.
Aš turėčiau lipti. Pakėlęs galvą ir žvelgdamas į Sieną, Branas įsivaizdavo, kaip į ją lipa, kaip įveikia colį po colio, kaišioja pirštus į plyšius lede ir spardo atramas kojoms. Nepaisant visko, nuo šios minties jis nusišypsojo, — nepaisant matytų sapnų, tyržmogių, Jono ir viso kito. Mažas jis buvo užkopęs Vinterfelo pilies sienomis ir įveikęs visus bokštus, bet nė viena iš tų sienų nebuvo tokia aukšta, be to, jos visos buvo iš akmens. Siena galėjo atrodyti kaip akmeninė, visa pilka ir duobėta, bet debesys prasisklaidydavo, saulės spinduliai kitaip ją apšviesdavo ir staiga ji pasikeisdavo: dunksodavo balta ir melzgana, spindinti. Senoji auklė vis sakydavo, kad tai — pasaulio kraštas. Kitoje pusėje gyveno pabaisos, milžinai ir guliai, bet kol Siena buvo tvirta ir stovėjo, jie negalėjo jos perlipti. Noriu stovėti ant jos viršaus kartu su Mira, pagalvojo Branas. Noriu stovėti ant viršaus ir žiūrėti.
Bet jis buvo sužalotas berniukas su niekam tikusiomis kojomis, tad jam beliko iš apačios žiūrėti, kaip vietoj jo į Sieną kopia Mira.
Tiesa, ji nekopė į Sieną taip, kaip kopdavo jis. Mira tiesiog lipo laiptais, kuriuos Nakties sargybos vyrai buvo iškirtę prieš tūkstančius metų. Branas prisiminė meisterį Luviną sakius, kad Nakties fortas — vienintelė pilis, kur laiptai iškirsti pačios Sienos lede. O gal jam taip sakė dėdė Bendžinas? Naujesnėse pilyse laiptai buvo mediniai arba akmeniniai, arba iš žemių ir žvyro buvo supilti ilgi nuožulnūs šlaitai. Ledas pernelyg klastingas. Taip sakė jo dėdė. Dar jis sakė, kad paviršiuje Siena kartais verkia ledo ašaromis, bet giliau ledas sušalęs ir tvirtas kaip uola. Nuo to laiko, kai paskutiniai juodieji broliai paliko pilį, lediniai laiptai, matyt, aptirpo ir vėl sušalo daugybę kartų, ir kiekvieną sykį, kai taip nutikdavo, jų pakopos šiek tiek pažemėdavo, pasidarydavo glotnesnės, apvalesnės ir pavojingesnės.