Ir mažesnės. Atrodo, tarsi Siena tuos laiptus palengva rytų. Mira Rid labai tvirtai laikėsi ant kojų, bet ir ji ėjo lėtai, nuo vienos iškyšos prie kitos. Dviejose vietose, kur pakopų beveik nebebuvo likę, ji lipo keturpėsčia. Nusileisti jai bus sunkiau, žiūrėdamas pagalvojo Branas. Ir vis tiek gailėjosi, kad negali lipti. Šliauždama lediniais gumbais, — tik tiek ir buvo likę iš viršutinių pakopų, — užlipusi ant Sienos, Mira dingo jiems iš akių.
— Kada ji nulips? — paklausė Branas Džodženo.
— Kai bus pasiruošusi. Ji norės gerai apsižvalgyti… į Sieną ir į tai, kas plyti už jos. Ir mums reikėtų atidžiai apsidairyti.
— Hodoras? — sutrikęs tarstelėjo Hodoras.
— Galbūt ką nors rastume, — užsispyrė Džodženas.
Arba tas kas nors rastų mus. Bet to Branas sakyti negalėjo; nenorėjo, kad Džodženas manytų, jog jis bailys.
Tad jie išėjo apsidairyti: pirmas žengė Džodženas Ridas, paskui Branas, įsitaisęs pintinėje Hodorui ant nugaros, o jiems iš paskos pėdino Vasara. Kartą didvilkis nėrė pro tamsos gaubiamas duris ir po akimirkos grįžo nešdamas nasruose kažką pilka. Virėjas Žiurkė, dingtelėjo Branui, bet spalva buvo ne ta, be to, padaras nebuvo didesnis už katę. O Virėjas Žiurkė buvo baltas ir didžiulis, beveik kaip paršas.
Nakties forte buvo daug tamsių durų ir galybė žiurkių. Branas girdėjo jas šmirinėjant po požemius, rūsius ir juodą kaip naktis juos jungiančių tunelių labirintą. Džodženas norėjo leistis žemyn apsižvalgyti, bet Hodoras pasakė: „Hodoras“, o Branas pasakė: „Ne.“ Tamsoje po Nakties fortu buvo ir baisesnių dalykų nei žiurkės.
— Pilis atrodo labai sena, — jiems einant galerija, į kurią pro langų skyles krito dulkes apšviečiantys saulės spinduliai, tarė Džodženas.
— Dukart senesnė už Juodąją pilį, — prisiminęs paaiškino Branas. — Tai buvo pirmoji ir didžiausia Sienos pilis.
Bet taip pat ir pirmoji apleista dar tais laikais, kai valdė Senasis karalius. Net tuomet trys ketvirtadaliai jos stovėjo tušti ir pilis buvo per brangi išlaikyti. Geroji karalienė Alisana pasiūlė Nakties sargybos broliams pakeisti ją mažesne, naujesne pilimi, iškilsiančia vos už septynių mylių į rytus, toje vietoje, kur Siena sukosi ir toliau ėjo link gražaus žalio ežero kranto. Giliojo Ežero statyba buvo apmokėta karalienės papuošalais, pilį pastatė Senojo karaliaus į šiaurę pasiųsti vyrai, ir juodieji broliai pasitraukė iš Nakties forto, užleisdami jį žiurkėms.
Tačiau tai nutiko prieš du šimtus metų. Dabar Gilusis Ežeras dunksojo toks pat tuščias, kaip ir pilis, kurią jis pakeitė, o Nakties fortas…
— Ten yra vaiduoklių, — pasakė Branas. Hodoras visas tas istorijas buvo girdėjęs jau anksčiau, o Džodženas galbūt ne. — Senovės vaiduoklių, atsiradusių čia dar prieš valdant Senajam karaliui ir net Eigonui Drakonui. Tai septyniasdešimt devyni dezertyrai, pasitraukę į pietus ir nusprendę tapti plėšikais. Vienas iš jų buvo jauniausias lordo Risvelio sūnus, tad pasiekę pilkapių kraštą jie prisiglaudė jo pilyje, bet lordas Risvelis paėmė juos į nelaisvę ir grąžino į Nakties fortą. Lordas vadas liepė iškirsti Sienos viršuje angas, įgrūdo į jas dezertyrus ir gyvus įšaldė į ledą. Jie turi ietis ir ragus ir visi atsisukę į šiaurę. Juos vadina septyniasdešimt devyniais sargybiniais. Būdami gyvi jie paliko savo postus, tad po mirties jų sargyba niekada nesibaigia. Po daugelio metų, kai lordas Risvelis paseno ir mirtis pažvelgė jam į akis, jis liepė nugabenti jį į Nakties fortą, kad galėtų apsivilkti juodus drabužius ir stoti šalia sūnaus. Nenorėdamas užsitraukti nešlovės, jis grąžino sūnų prie Sienos, bet jį tebemylėjo, tad atvyko kartu su juo stovėti sargyboje.
Vaikštinėdami po pilį, jie praleido visą pusdienį. Vieni bokštai jau buvo sugriuvę, kiti atrodė nesaugūs, bet jie užlipo į Varpo bokštą (varpai buvo dingę) ir į paukštidę (paukščių čia taip pat nebuvo). Po alaus daryklos grindimis jie rado rūsį, pilną didžiulių ąžuolinių statinių, kurios buvo tuščios ir, Hodoro pabarškintos, aidėjo. Jie rado ir biblioteką (lentynos ir dėžės buvo sudūlėjusios ir nuvirtusios, knygų nebuvo, o visur šmirinėjo žiurkės). Jie rado drėgną ir šaltą, prieblandoje skendintį požeminį kalėjimą su tokia daugybe kamerų, kad jose buvo galima laikyti penkis šimtus belaisvių, bet kai Branas suspaudė vieną iš surūdijusių grotų strypų, šis sutrupėjo berniukui delne. Iš didžiosios menės buvo likusi tik viena yranti siena, pirtis, rodės, smenga į žemę, o priešais ginklinę plytėjusiame pratybų kieme, kuriame kadaise juodieji broliai liejo prakaitą kaudamiesi ietimis, skydais ir kalavijais, vešėjo erškėčių krūmai. Ginklinė ir kalvė tebestovėjo, bet ašmenis, dumples ir priekalus jau buvo pakeitę voratinkliai, žiurkės ir dulkės. Kartais Vasara išgirsdavo garsus, kuriems Branas, matyt, buvo kurčias, ir kažkodėl iššiepdavo dantis ir pašiaušdavo keterą, nes… nei Virėjas Žiurkė, nei septyniasdešimt devyni sargybiniai, nei Pamišėlis Kirvis taip ir nepasirodė. Branui labai palengvėjo. Gal tai tikrai tik sugriuvusi tuščia pilis?
Kai Mira grįžo, saulės diskas kybojo vos per kalavijo ašmenų plotį virš kalvų vakaruose.
— Ką matei? — paklausė jos brolis Džodženas.
— Mačiau Vaiduoklių mišką, — mąsliai tarė ji, — kiek akys užmato besidriekiančias aukštas kalvas, apaugusias medžiais, kurių niekada nebuvo palietęs kirvis. Mačiau ežero vandens paviršiuje atsispindint saulės šviesą ir iš vakarų plaukiančius debesis. Dar mačiau seno sniego lopus ir ieties ilgumo varveklius. Mačiau net danguje ratus sukantį erelį. Manau, ir jis mane pastebėjo. Pamojau jam.
— Gal matei ir kelią žemyn? — pasiteiravo Džodženas.
Ji papurtė galvą.
— Ne. Ten Siena stati ir glotni, o ledas toks lygus… Jei turėčiau gerą virvę ir kirvį įrantoms išsikapoti, gal ir galėčiau nusileisti, bet…
— …bet mes negalėtume, — baigė jos mintį Džodženas.
— Negalėtumėt, — patvirtino sesuo. — Esi tikras, kad sapnavai būtent šią vietą? Gal atėjome ne į tą pilį?
— Ne. Mes reikiamoje pilyje. Čia yra vartai.
Taip, pagalvojo Branas, tik užversti akmenimis ir užlieti ledu.
Saulei leidžiantis bokštų metami šešėliai ėmė ilgėti, pakilo vėjas ir jo gūsiai nešė per kiemus nukritusius, sausus, šiugždančius lapus. Prieblandai vis labiau tirštėjant Branas prisiminė dar vieną Senosios auklės pasakojimą, sakmę apie Nakties karalių. Anot auklės, jis buvo tryliktasis Nakties sargybos lordas vadas ir bebaimis karys. „Tai jį ir pražudė, — nuolat pridurdavo ji, — nes baimė turi būti pažįstama kiekvienam vyrui.“ Jo pražūtimi tapo moteris; moteris balta kaip mėnuo oda ir mėlynomis kaip žvaigždės akimis žvilgtelėjo per Sienos viršų. O jis, nieko nebijodamas, nusivijo ją, pagavo ir pamylėjo, nors jos oda buvo šalta kaip ledas, ir kartu su sėkla jis atidavė jai ir savo sielą.