Jis parsivedė tą moterį į Nakties fortą, paskelbė ją karaliene, pats pasiskelbė karaliumi ir keistais burtais privertė prisiekusius brolius paklusti jo valiai. Jiedu valdė trylika metų, — Nakties karalius ir jo Numirėlė karalienė, — kol pagaliau Starkas iš Vinterfelo ir tyržmogių vadas Joramunas susivienijo ir išlaisvino brolius iš vergovės. Jam pralaimėjus, kai buvo apsižiūrėta, kad jis atnašaudavo aukas Kitiems, visi prisiminimai apie Nakties karalių buvo ištrinti iš žmonių atminties ir net uždrausta minėti jo vardą.
„Kai kas sako, kad jis buvo iš Boltonų giminės, — visada baigdavo savo pasakojimą Senoji auklė, — kiti tvirtina, kad Skagoso magnaras, dar kiti — kad Amberis, Flintas ar Norėjus. O bus ir tokių, kurie norės tave įtikinti jį buvus Medinkojį — vieną iš tų, kurie valdė Meškų salą prieš ateinant geležiniams. Bet tai netiesa. Iš tiesų jis buvo Starkas, brolis žmogaus, kuris jį nuvertė. — Tada ji visuomet gnybtelėdavo Branui nosį, kad berniukas niekada to nepamirštų. — Jis buvo Starkas iš Vinterfelo ir… kas žino? Gal jo vardas buvo Brandonas? Galbūt jis miegojo šiame kambaryje ir šioje lovoje?“
Ne, tarė sau Branas, bet jis vaikščiojo po pilį, kurioje šiąnakt nakvosime. Ši mintis jam nelabai patiko. Senoji auklė visuomet sakydavo, kad dienos šviesoje Nakties karalius būdavo tik paprastas vyras, bet naktį valdžia priklausydavo jam. O dabar kaip tik temsta.
Ridai nusprendė miegoti virtuvėje, akmeniniame aštuonkampiame name įlaužtu stogo kupolu. Jis atrodė būsiąs geresnė priebėga nei dauguma kitų pastatų, nors šalia didelio gilaus šulinio, šaknimis įsikibęs į žemę po grindimis, išklotomis skalūno plokštėmis, augo susisukęs burtmedis ir pakrypęs stiebėsi link stogo skylės, tiesdamas į dangų baltas kaip kaulai šakas. Tai buvo keistas medis, laibesnis už kitus Brano matytus burtmedžius ir beveidis, tačiau būdamas šalia jo berniukas bent jautė, kad senieji dievai jo neapleido.
Tačiau tai buvo vienintelis dalykas, kuris virtuvėje jam patiko. Ant pastato buvo likęs beveik visas stogas, tad jei naktį būtų liję, jie būtų likę sausi, bet jam neatrodė, kad čia jie galėtų bent kiek sušilti. Mat pro skalūnų plokštėmis išklotas grindis smelkėsi šaltis. Branui nepatiko nei šešėliai, nei plačiai išsižiojusios, aplinkui kūpsančios didžiulės mūrinės krosnys, nei surūdiję kabliai mėsai kabinti, nei įrantos ir dėmės, kurias jis matė ant mėsininko trinkos prie sienos. Tai čia Virėjas Žiurkė sukapojo princą į gabalus, suprato jis, ir iškepė tą pyragą vienoje iš šių krosnių.
Tačiau labiausiai jam nepatiko šulinys. Jis buvo platesnis nei dvylikos pėdų, akmeninis, rentinio viduje įmūrytais ir žemyn vingiuojančiais laiptais. Rentinio sienos buvo drėgnos ir gličios, bet šulinio dugne nė vienas iš jų nematė vandens, net Mira savo skvarbiomis medžiotojos akimis.
— Gal jis be dugno? — sutrikęs tarė Branas.
Pro kelius siekiantį rentinio viršų Hodoras pažvelgė į šulinį ir šūktelėjo: „HODORAS!“ Tas žodis aidu nusirito į šulinio gelmes — „Hodorashodorashodorashodoras“, tolydžio silpdamas, kol pagaliau virto tyliu šnabždesiu. Hodoras išsigando. Paskui nusijuokė ir pasilenkė paimti nuo grindų skalūno nuoskilos.
— Hodorai, ne! — riktelėjo Branas, bet per vėlai. Hodoras švystelėjo ją į šulinį. — Tau nederėjo taip elgtis. Juk nežinai, kas ten, apačioje. Gali ką nors sužeisti arba… pažadinti.
Hodoras nekaltai pažvelgė į berniuką.
— Hodoras?..
Labai giliai jie išgirdo, kaip skalūno nuoskila tekštelėjo į vandenį. Nors, tiesą sakant, tai nebuvo tekštelėjimas. Veikiau gurktelėjimas, tarsi tasai, kas tūnojo ten, apačioje, būtų pražiojęs savo drebančią ledinę burną ir prarijęs Hodoro mestą akmenį. Iki šulinio viršaus atsklido tik išblėsęs aidas ir Branui akimirką pasirodė, kad išgirdo vandenyje kažką krutant ir blaškantis.
— Gal mums nereikėtų čia likti… — nejaukiai pasijutęs tarė jis.
— Prie šulinio? — paklausė Mira. — Ar Nakties forte?
— Nakties forte, — atsakė Branas.
Nusijuokusi ji pasiuntė Hodorą rinkti malkų. Vasara irgi išėjo. Jau buvo beveik sutemę ir vilkas norėjo traukti į medžioklę.
Hodoras grįžo su pilnu glėbiu sausuolių ir nulaužtų šakų. Džodženas Ridas paėmė savo titnagą, peilį ir ėmė kurti laužą, o Mira išdarinėjo žuvį, sugautą paskutiniame upokšnyje, kurį jie perbrido. Branas pagalvojo, kažin kiek jau metų praėjo nuo tos dienos, kai Nakties forto virtuvėje paskutinį kartą buvo taisoma vakarienė. Kas ją virė, pagalvojo Branas, nors tikriausiai buvo geriau to nežinoti.
Kai ugnis įsidegė, Mira iškepė žuvį. Bent jau ne pyragas su mėsos įdaru… Virėjas Žiurkė įkepė andalų karaliaus sūnų į didžiulį pyragą su svogūnais, morkomis, grybais, geru žiupsniu pipirų ir druskos, bryzu rūkytos šoninės ir tamsiai raudonu dornietišku vynu. Tada jis patiekė nelaimėlį jo tėvui, o šis gyrė pyrago skonį ir paprašė antro gabalo. Po šios piktadarybės dievai pavertė virėją didele balta žiurke, kuri galėjo misti tik savo jaunikliais. Nuo to laiko jis bastėsi po Nakties fortą rydamas savo vaikus ir niekada nepasisotindamas. „Dievai jį prakeikė ne už žmogžudystę, — sakydavo Senoji auklė, — ir ne už tai, kad patiekė andalų karaliui į pyragą įkeptą jo sūnų. Tas žmogus turėjo teisę keršyti. Bet jis nužudė svečią po savo namų stogu, o to dievai negali atleisti.“
— Turime pamiegoti, — kai jie pavalgė, rimtai pareiškė Džodženas. Laužas palengva blėso. Jis pabadė žarijas lazda. — Gal susapnuosiu dar vieną sapną, kuris parodys mums kelią.
Hodoras jau buvo susirangęs ir tyliai knarkė. Kartais po savo apsiaustu jis sujudėdavo ir gailiai sumurmėdavo kažką panašaus į „Hodoras“. Branas įsitaisė arčiau laužo. Jausti šilumą buvo malonu, tylus ugnies spragsėjimas jį ramino, tačiau užmigti berniukas negalėjo. Lauke per pilies kiemus vėjas nešė šūsnis sudžiūvusių lapų, švelniai klebeno langus ir duris. Tie garsai priminė jam Senosios auklės istorijas. Branui rodėsi, jog girdi Sienos viršuje susišūkaujant sargybinių šmėklas ir pučiant šiurpulingus karo ragus. Pro skylę kupole įkypai krito blyški mėnesienos šviesa, nutvieksdama į dangų kylančias burtmedžio šakas. Rodės, medis šakomis mėgina sučiupti mėnulį, nutraukti jį nuo dangaus ir įgrūsti į šulinį. Senieji dievai, meldėsi Branas, jei mane girdite, šiąnakt sapno nesiųskite. O jei atsiųsite, tegul tai būna malonus sapnas. Bet dievai nieko neatsakė.
Branas prisivertė užsimerkti. Galbūt net truputį numigo, o gal tik pasnūduriavo, pagulėjo pusiau būdraudamas, pusiau miegodamas, stengdamasis negalvoti nei apie Pamišėlį Kirvį, nei apie Virėją Žiurkę, nei apie tą padarą, kuris ateina tik naktį.
Ir staiga jis kai ką išgirdo.
Branas atsimerkė. Kas tai buvo? — Jis sulaikė kvėpavimą. Gal sapnavau? Gal man prisisapnavo paikas košmaras? — Dėl košmaro jis nenorėjo žadinti Miros ir Džodženo, bet… štai… vėl tas iš toli sklindantis šnarėjimas… — Tai lapai, lauke prie sienų supūsti ir šiugždantys lapai… arba vėjas, tai gali būti ir vėjas… — Tačiau garsas sklido ne iš lauko. Branas pajuto, kaip jam šiaušiasi rankos plaukeliai. Tie garsai čia, viduje, su mumis, ir jie vis stiprėja. Jis kilstelėjo, pasirėmė alkūne ir įsiklausė. Buvo girdėti ir vėjas, ir šiugždantys lapai, bet… ir dar kažkas. Žingsniai. Kažkas ėjo artyn. Kažkas ėjo artyn.