Jis žinojo, kad tai — ne sargybiniai. Sargybiniai taip ir nenusileido nuo Sienos. Bet Nakties forte galėjo būti ir kitų vaiduoklių, dar baisesnių. Jis prisiminė, ką Senoji auklė pasakojo apie Pamišėlį Kirvį, — kad jis nusiauna batus ir basas klaidžioja po pilies menes taip tyliai, jog nežinai, kur jis, ir tenka spręsti iš kraujo lašų, teškančių nuo jo kirvio, alkūnių ir krauju permirkusios, raudonos barzdos. O gal tai visai ne Pamišėlis Kirvis, gal tai tas naktį ateinantis pavidalas? Senoji auklė sakė, kad visi pameistriai jį matė, bet paskui, kai pranešė apie tai lordui vadui, tą padarą kiekvienas iš jų apibūdino vis kitaip. „Ir per metus trys iš jų mirė, ketvirtas išprotėjo, o po šimto metų, kai tas padaras vėl pasirodė, tuos pameistrius žmonės matė sukaustytus grandinėmis ir kėblinančius jam iš paskos.“
Bet tai tebuvo sakmė. Jis tik be reikalo bauginosi. Meisteris Luvinas sakė, kad jokio naktį ateinančio padaro nėra. O jei kažkada ir buvo, tai dabar nieko panašaus pasaulyje neliko, kaip neliko milžinų ir drakonų. Nieko čia nėra, tarė sau Branas.
Ir vis dėlto dabar garsai buvo dar aiškesni.
Jie sklinda iš šulinio, staiga suvokė jis. Tai berniuką dar labiau išgąsdino. Kažkas lindo iš po žemių, iš tamsos karalystės. Hodoras jį pažadino. Hodoras pažadino jį su ta savo paika skalūno nuoskila ir dabar jis ateina. Per Hodoro knarkimą ir besidaužančią jo paties širdį Branui sunku buvo ką nors girdėti. Ar tai nuo kirvio lašančio kraujo kapsėjimas? O gal vos girdimas, tolimas vaiduokliškų grandinių žvangėjimas? Branas įsiklausė. Žingsniai. Tai tikrai buvo žingsniai, ir vienas už kitą garsesni. Tik suskaičiuoti jų berniukas negalėjo. Mat iš šulinio sklido aidas. Bet jis negirdėjo nei lašant, nei žvangant grandinių, tai… buvo kažkas kita, kažkoks spigus verkšlenimas, tarsi kažkas kankintųsi, tarsi šnopuotų prisidengęs burną. Ir vis dėlto žingsniai aidėjo vis garsiau. Kažkas artinosi.
Branas per daug bijojo, kad imtų rėkti. Laužas buvo užgesęs, žioravo vos kelios žarijos, o jo bičiuliai miegojo. Jis vos nepaliko savo kūno ir nepersikūnijo į vilką, bet Vasara galėjo būti nuklydęs per kelias mylias. Jis negalėjo palikti miegančių draugų likimo valiai ir leisti jiems vieniems dorotis su tuo, kuris lipo iš šulinio. Sakiau jiems čia neiti, pagalvojo Branas, sakiau, kad čia yra vaiduoklių. Sakiau, kad geriau traukti į Juodąją pilį.
Sprendžiant iš garsų, žingsniai Branui rodės sunkūs, lėti, nevikrūs, brūžinantys akmeninius laiptus. Matyt, padaras didžiulis. Senosios auklės pasakojime Pamišėlis Kirvis buvo stambus vyras, o naktį ateinantis padaras — milžiniškas. Vinterfele Sansa jam buvo sakiusi, kad, jei pasislėps po savo antklode, demonai negalės jo paliesti. Berniukas vos taip ir nepadarė, bet laiku prisiminė, jog yra princas ir beveik suaugęs vyras.
Vilkdamas nevaldomas kojas, jis nušliaužė grindimis ir ištiesęs ranką palietė Miros pėdą. Ji iš karto pabudo. Jis nepažinojo kito žmogaus, galinčio pabusti ir pasiruošti netikėtumams taip greitai, kaip Mira Rid. Branas priglaudė pirštą prie lūpų, kad mergina tylėtų. Ji iš karto išgirdo garsus — tai Branas suprato iš jos veido išraiškos; aidinčius žingsnius, tylų knerkimą ir sunkų alsavimą.
Netarusi nė žodžio, Mira atsistojo ir pasiėmė ginklus. Su trišakiu varlėms medžioti dešinėje ir tabaluojančiu tinklu kairėje rankoje ji basa nusėlino prie šulinio. Džodženas tebepūtė į akį, o Hodoras miegojo neramiai ir blaškėsi. Mira slinko ten, kur krito šešėliai, tyliai kaip katė aplenkė mėnesienos šviesos pluoštą. Branas nenuleido nuo jos akių, bet net ir jis vos įžiūrėjo spindint jos ieties galą. Negaliu leisti jai vienai grumtis su tuo padaru, dingtelėjo berniukui. Vasara buvo toli, bet… jis paliko savo kūną ir įsikūnijo į Hodorą.
Jausmas buvo visai kitoks, nei įlindus į Vasaros kailį. Persikūnyti į vilką dabar buvo taip lengva, kad Branas dėl to visai nesuko sau galvos. O persikūnyti į Hodorą buvo tas pats, kaip stengtis į kairį batą įgrūsti dešinę koją. Koja visiškai netiko, o batas irgi buvo išsigandęs, batas nesuprato, kas darosi, ir stūmė koją šalin. Giliai Hodoro gerklėje jis pajuto vėmalų skonį, ir vos nepasitraukė. Ir vis dėlto… krustelėjo, atsistūmęs atsisėdo, sulenkė kojas — didžiules stiprias kojas — ir atsistojo. Aš stoviu. Branas žengė žingsnį. Ir vaikštau. Tai buvo toks keistas jausmas, kad berniukas vos nepargriuvo. Jis matė save ant šaltų akmeninių grindų mažą ir luošą, tik dabar jis visai nebuvo luošas. Branas čiupo Hodoro ilgąjį kalaviją. Alsavimas atrodė garsus kaip kalvio pučiamos dumplės.
Iš šulinio atsklido gaili dejonė, spigus klyksmas, pervėręs jo kūną tarsi peilis. Didžiulis juodas pavidalas išniro iš tamsos, ėmė svirduliuoti link mėnesienos apšviesto ploto ir Braną apėmė tokia baimė, kad, nė nepagalvojęs apie tai, jog reikia išsitraukti Hodoro kalaviją, — nors anksčiau ketino tai padaryti, — jis atitoko vėl sėdintis ant grindų ir Hodoro balsu rėkiantis: „Hodoras, Hodoras, HODORAS!“ — kaip milžinas rėkė ežero bokšte trenkus žaibui. Bet ir naktyje pasirodęs padaras rėkė ir iš visų jėgų daužėsi Miros tinkle. Branas matė iš tamsos išnyrant jos ietį ir bakstelint padarą, o šis susverdėjęs parvirto ir vis dar mėgino vaduotis iš tinklo. Juodasis padaras žnektelėjo ant grindų ir kovojo toliau spiegdamas:
— Ne, ne, nebadykite, prašau, NE!
Mira stovėjo prie jo ir apšviesti mėnesienos jos ieties smaigai atrodė tarsi sidabriniai.
— Kas tu toks? — paklausė ji.
— Aš SEMAS, — verksmingai atsakė juodasis padaras. — Semas, Semas, aš Semas, paleiskite mane, nebadykite…
Jis nusirito per mėnesienos apšviestą grindų plotą, skeryčiodamasis ir griuvinėdamas, įsipainiojęs į Miros tinklo klostes. Hodoras teberėkė: „Hodoras, Hodoras, Hodoras!“
Džodženas įmetė į laužą smulkesnių malkų ir pūtė žarijas, kol spragsėdamos vėl pakilo liepsnos. Tada virtuvė nušvito ir prie rentinio Branas pamatė išblyškusią lieso veido merginą, apsimuturiavusią kailiais ir odomis, užsimetusią ant pečių didžiulį juodą apsiaustą, mėginančią numaldyti glėbyje laikomą knerkiantį kūdikį. Ant grindų besiraičiojantis padaras pro tinklą tiesė ranką, norėdamas pasiekti savo peilį, bet jam kliudė tinklo akys. Jis nebuvo nei milžiniška pabaisa, nei krauju permirkęs Pamišėlis Kirvis; tik storulis vyras, vilkintis juodos vilnos drabužiais, juodu kailiu, juoda oda ir juodais šarvais.
— Jis juodasis brolis, — pasakė Branas. — Mira, jis iš Nakties sargybos.
— Hodoras? — nustebęs Hodoras žemai pritūpė apžiūrėti tinkle įsipainiojusio vyro. — Hodoras! — vėl šūktelėjo jis.
— Taip, iš Nakties sargybos. — Storulis tebepūtavo nelyginant kalvio dumplės. — Esu Nakties sargybos brolis. — Jam į pasmakrę buvo įsirėžusi tinklo virvė ir atlošusi galvą, o kitos virvės spaudė skruostus. — Aš varnas, prašau… Paleiskite mane iš to tinklo.
Bet Branas staiga sudvejojo.
— Ar tu triakis varnas? — Tai ne triakė varna.
— Nemanau. — Storulis užvertė akis, bet tos akys buvo tik dvi. — Aš tiesiog Semas. Semvelis Tarlis. Paleiskite mane, man skauda. — Ir jis vėl ėmė blaškytis.
Mira nepatenkinta suniurnėjo.
— Liaukis draskytis. Jei suplėšysi man tinklą, vėl įmesiu tave į šulinį. Gulėk ramiai ir aš tave išnarpliosiu.