— Kas tu? — paklausė Džodženas merginos su kūdikiu.
— Džilė, — atsakė ji. — O jis — Semas. Nenorėjome jūsų išgąsdinti.
Ji ėmė sūpuoti kūdikį, kažką jam murmėti ir pagaliau mažylis liovėsi verkęs.
Mira išvadavo iš tinklo storulį brolį. Džodženas nuėjo prie šulinio ir žvilgtelėjo žemyn.
— Iš kur judu atėjote?
— Iš Krasterio pilies, — pasakė mergina. — Ar tu esi tas?
Džodženas atsisuko į ją.
— Kaip suprasti, tas?
— Jis sakė, kad Semas ne vienas, — paaiškino Džilė. — Sakė, kad yra dar kai kas. Tas, kurio jis buvo siųstas surasti.
— Kas taip sakė? — paklausė Branas.
— Šaltarankis, — tyliai tarė Džilė.
Mira pakėlė vieną tinklo galą, ir storulis šiaip taip atsisėdo. Branas matė, kad jis dreba ir vis dar sunkiai šnopuoja.
— Jis sakė, kad rasime žmonių, — pūtuodamas įsiterpė jis. — Žmonių. Pilyje. Tik nežinojau, kad būsite prie pat šulinio laiptų. Nežinojau, kad užmesite ant manęs tinklą ir ietimi dursite į pilvą. — Juoda pirštine apmauta ranka jis palietė sau pilvą. — Ar bėga kraujas? Aš pats nematau.
— Aš tik bakstelėjau, kad parvirstum, — tarė Mira. — Leisk, pažiūrėsiu. — Priklaupusi ji apčiupinėjo Semui bambą. — Juk tu su šarvais. Mano ieties galas tau net odos nepalietė.
— Bet vis tiek skaudėjo, — pasiskundė Semas.
— Ar tu tikrai Nakties sargybos brolis? — pasiteiravo Branas.
Storulis linktelėjo ir jo pagurklis suliulėjo. Jo oda atrodė blyški ir nukarusi.
— Aš tik tarnas. Rūpinausi lordo Mormonto varnais. — Akimirką atrodė, kad jis tuoj apsiverks. — Bet Kumštyje juos praradau. Tai buvo mano kaltė. Be to, per mane ir pasiklydome. Net negebėjau rasti Sienos. Ji šimto lygų ilgio ir septynių šimtų pėdų aukščio, o aš negalėjau jos rasti!
— Na, dabar jau radai, — gūžtelėjo Mira. — Kelk sėdynę nuo grindų, noriu atgauti savo tinklą.
— Kaip tu perkopei per Sieną? — Semui nerangiai stojantis paklausė Džodženas. — Ar šulinys veda į požeminę upę, ar iš ten atėjote? Jūs nė nesušlapę…
— Ten yra vartai, — paaiškino storulis Semas. — Slapti vartai, tokie pat seni kaip ir Siena. Jis pavadino juos „Juodaisiais vartais“.
Ridai susižvalgė.
— Ir mes šulinio dugne rasime tuos vartus? — pasiteiravo Džodženas.
Semas papurtė galvą.
— Jūs nerasite. O jei ir rasite, jie neatsivers. Jums — ne. Tai Juodieji vartai. — Semas timptelėjo savo nuspurusią juodos vilnos rankovę. — Jis sakė, kad juos atidaryti gali tik Nakties sargybos vyras. Prisiekęs, priesaikos žodžius ištaręs brolis.
— „Jis sakė“? — Džodženas susiraukė. — Tas… Šaltarankis?
— Tai nėra tikrasis jo vardas, — supdama kūdikį tarė Džilė. — Tik mudu su Semu jį taip praminėme. Jo rankos buvo šaltos kaip ledas, bet jis, jis ir jo krankliai, išgelbėjo mus nuo numirėlių. Jis pasisodino mus ant briedžio ir atnešė čia.
— Ant briedžio? — net išsižiojo iš nuostabos Branas.
— Ant briedžio? — suglumusi paklausė Mira.
— Jo krankliai? — paklausė Džodženas.
— Hodoras? — pridūrė Hodoras.
— Ar jis buvo žalias? — parūpo Branui. — Ir su ragais?
Storulis suglumo.
— Kas? Briedis?
— Šaltarankis, — nekantriai pasakė Branas. — Senoji auklė pasakodavo, kad ant briedžių joja žali žmonės. Ir kartais jie ant galvos turi ragus.
— Jis nebuvo žalias. Vilkėjo juodus drabužius kaip Nakties sargybos vyras, tik atrodė išbalęs kaip numirėlis, o jo rankos buvo tokios šaltos, kad iš pradžių išsigandau. Bet numirėlių akys žydros, be to, jie neturi liežuvių arba yra pamiršę, kaip jais naudotis. — Storulis atsisuko į Džodženą. — Jis mūsų lauks. Reikia eiti. Ar turite šiltesnių drabužių? Prie Juodųjų vartų šalta, o anapus Sienos — dar šalčiau. Jūs…
— Kodėl jis neatėjo kartu su tavimi? — Mira mostelėjo į Džilę ir jos kūdikį. — Kodėl judu atėjot, o jis — ne? Kodėl ir jo neįvedei pro Juoduosius vartus?
— Jis… Jis negali.
— Kodėl?
— Siena. Jis sakė, jog Siena — toli gražu ne vien ledas ir akmuo. Ji apipinta burtais… senais ir galingai veikiančiais. Jis negali pereiti per Sieną.
Ir tada pilies virtuvėje įsiviešpatavo tyla. Branas girdėjo švelniai spragsint degančias malkas, naktį vėjo nešiojamus lapus, laibo, mėnulio siekiančio burtmedžio girgždėjimą. Už vartų gyvena pabaisos, milžinai ir guliai, prisiminė jis sakius Senąją auklę, bet, kol Siena tvirta ir tebestovi, jie negali per ją pereiti. Tad eik miegoti, mano mažasis Brandonai, mano berniuk. Ir nebijok. Čia pabaisų nėra.
— Esi siųstas atvesti ne manęs, — tarė Džodženas Ridas storuliui, suteptais ir duksliais juodais drabužiais apsirengusiam Semui. — Jo.
— Hm… — Semas sutrikęs pažvelgė į Braną. Ir tikriausiai tik tuomet suvokė, kad berniukas luošas. — Aš ne… Nesu toks stiprus, kad galėčiau tave nešti, aš…
— Hodoras mane neš. — Branas dūrė pirštu į savo pintinę. — Keliauju joje, Hodorui ant nugaros.
Semas spoksojo į jį.
— Tu esi Jono Snou brolis. Tas, kuris nukrito…
— Ne, — paprieštaravo Džodženas. — Tas berniukas mirė.
— Nesakyk, — įspėjo Branas. — Prašau…
Semas, rodos, trumpam sutriko, bet paskui tarė:
— Aš… galiu išsaugoti paslaptį. Ir Džilė gali. — Kai Semas į ją pažvelgė, mergina linktelėjo. — Jonas… Jonas irgi buvo mano brolis. Geriausias mano kada nors turėtas draugas, bet jiedu su Korinu Pusrankiu išėjo žvalgybon į Speigilčius ir negrįžo. Mes laukėme jo Kumštyje, kai… kai…
— Jonas čia, — pertraukė jį Branas. — Vasara jį matė. Jis buvo su tyržmogiais, bet tie nužudė žmogų, o tada Jonas šoko ant žirgo ir paspruko. Galvą dedu, jis grįžo į Juodąją pilį.
Išpūtęs akis, Semas įsistebeilijo į Mirą.
— Tu tikra, kad ten buvo Jonas? Matei jį?
— Aš vardu Mira, — šypsodamasi paaiškino Mira, — Vasara yra…
Nuo įlūžusio virtuvės kupolo atsiskyrė šešėlis ir per mėnesienos metamą šviesą dryktelėjo žemyn. Net sužeista koja vilkas nušoko grakščiai ir lengvai kaip krentanti snaigė. Džilė išgąstingai aiktelėjo ir taip stipriai priglaudė prie krūtinės kūdikį, kad jis vėl ėmė verkti.
— Jis nieko bloga tau nepadarys, — patikino Branas. — Tai Vasara.
— Jonas sakė, kad jūs visi turėjote po vilką. — Semas nusitraukė pirštinę. — Pažįstu Vaiduoklį.
Ir jis ištiesė drebančią ranką, baltus, putlius ir storus kaip dešrelės pirštus. Vasara priėjo arčiau, pauostė juos ir lyžtelėjo.
Ir tada Branas apsisprendė.
— Eisime su juo, — pareiškė jis.
— Visi? — Semą ši žinia, rodos, nustebino.
Mira pataršė Branui plaukus.
— Jis — mūsų princas.
Vasara uostinėdama apsuko ratą aplink šulinio rentinį. Tada stabtelėjo ant pirmos laiptų pakopos ir atsisukęs pažvelgė į Braną. Jis nori eiti.
— Ar Džilė bus saugi, jei paliksiu ją čia, kol grįšiu? — paklausė jų Semas.
— Turėtų būti, — patikino Mira. — Mielai pakviesime ją prie savo laužo.