Džodženas pridūrė:
— Pilyje nieko nėra.
Džilė apsižvalgė.
— Krasteris pasakodavo mums legendas apie pilis, bet niekada nemaniau, kad jos tokios didelės.
Čia tik virtuvė. Branas pagalvojo, kažin, ką ji pasakytų, jei kada nors pamatytų Vinterfelą.
Kol susirinko mantą ir įkėlė Braną į pintinę ant Hodoro nugaros, praėjo kelios minutės. Kai susiruošė keliauti, Džilė sėdėjo prie laužo ir žindė kūdikį.
— Tu grįši manęs pasiimti? — paklausė ji Semo.
— Kai tik galėsiu, — pažadėjo jis. — Tada eisime kur nors, kur šilta.
Išgirdęs šiuos žodžius, Branas susimąstė, ką jis daro. Ar aš kada nors atsidursiu ten, kur šilta?
— Aš eisiu pirmas, nes žinau kelią. — Semas stabtelėjo ant viršutinės laiptų pakopos. — Čia tiek daug laiptelių… — atsiduso jis, prieš pradėdamas leistis.
Paskui jį sekė Džodženas, tada Vasara ir Hodoras su Branu ant nugaros. Mira traukė paskutinė, nešina ietimi ir tinklu.
Lipti teko ilgai. Šulinio viršus buvo užlietas mėnesienos šviesos, bet sulig kiekvienu įveiktu laiptų ratu ta šviesa blanko ir blėso. Nuo drėgnų akmenų atsimušė jų žingsnių aidas ir vandens teškenimas tolydžio garsėjo.
— Gal reikėjo pasiimti deglus? — tarė Džodženas.
— Jūsų akys pripras prie tamsos, — nuramino jį Semas. — Viena ranka remkitės į sieną ir nepargriūsite.
Su kiekvienu vingiu šulinyje darėsi vis tamsiau ir šalčiau. Kai Branas pagaliau pakėlė galvą norėdamas pažvelgti į šviesą, šulinio rentinys atrodė ne didesnis už mėnesieną.
— Hodoras… — sušnabždėjo Hodoras.
„Hodorashodorashodorashodorashodorashodoras“, — aidu atsiliepė šulinys. Rodės, vanduo teška jau arti, bet pažvelgęs žemyn Branas pamatė vien tamsą.
Dar po poros posūkių Semas staiga sustojo. Jis buvo per ketvirtį šulinio laiptų rato nuo Brano bei Hodoro ir šešiomis pėdomis žemiau, tačiau Branas vos ne vos jį įžiūrėjo. Užtat matė duris. Semas vadino jas „Juodaisiais vartais“, bet tos durys visai nebuvo juodos. Tai buvo baltas burtmedis su veidu.
Nuo medžio sklido balsvas švytėjimas, primenantis mėnesieną, bet toks blyškus, kad, be durų, rodos, neapšvietė nieko, net priešais stovinčio Semo. Veidas buvo senas ir išblyškęs, išvagotas raukšlių ir suvytęs. Atrodo lyg miręs. Burna buvo sučiaupta, akys užmerktos; skruostai įdubę, kakta raukšlėta, o pasmakrėje karojo žievė. Jei žmogus galėtų gyventi tūkstantį metų ir nemirti, o tiesiog senti, jo veidas tikriausiai taip ir atrodytų.
Durys atsimerkė.
Akys irgi buvo baltos ir nieko nematė.
— Kas esi? — paklausė durys, o šulinys vėl atsiliepė aidu: „Kas esi, kas esi, kas esi?“
— Aš esu kalavijas tamsoje, — atsakė Semvelis Tarlis. — Sienų sergėtojas. Esu šaltį tirpdanti ugnis, aušrą nešanti šviesa, miegančius žadinantis ragas. Aš esu skydas, saugantis žmonių karalystę.
— Tada eik, — tarė durys.
Durų lūpos prasiskyrė, jos vėrėsi vis plačiau ir plačiau, kol iš veido neliko nieko, tik didžiulė išžiota burna su raukšlėmis aplinkui. Semas pasitraukė ir mostelėjo Džodženui, kad eitų pirmas. Paskui jį uosdama kelią išėjo Vasara, o tada atėjo Brano eilė. Hodoras pasilenkė, bet per menkai. Viršutinė durų lūpa švelniai brūkštelėjo Branui per viršugalvį, jam ant galvos užtiško vandens lašas ir nusirito per nosį. Jis buvo keistai šiltas ir sūrus kaip ašara.
Daneiris
Mirinas buvo vos ne didesnis kaip Astaporas ir Junkajus kartu sudėti. Kaip ir jo miestai-broliai, jis buvo pastatytas iš plytų, bet Astaporo plytos buvo raudonos, Junkajaus — geltonos, o Mirino — įvairių spalvų. Jo sienos buvo aukštesnės už Junkajaus ir geresnės būklės, nusagstytos bastionais ir kiekviename kampe sutvirtintos galingais gynybiniais bokštais. Už jų, milžiniška dangaus fone, buvo matyti viršūnė Didžiosios Piramidės, — didžiulio, aštuonių šimtų pėdų aukščio statinio su bronzine harpijos statula ant viršaus.
— Harpija — bailus padaras, — ją pamatęs tarė Darijus Naharis. — Ji turi moters širdį ir vištos kojas. Nenuostabu, kad jos sūnūs slepiasi už šių sienų.
Bet karžygys nesislėpė. Jis išjojo pro vartus vilkėdamas žvyninius, iš vario ir juodojo gintaro pagamintus šarvus, raitas ant šyvio, kurio dryžuoti, rožinės ir baltos spalvos apsauginiai šarvai derėjo prie karžygiui už nugaros besiplaikstančio šilkinio apsiausto. Rankoje jis laikė keturiolikos pėdų ilgio ietį, apvyniotą rožine ir balta medžiaga, be to, jo plaukai buvo sušukuoti, sušiaušti ir sutepti laku taip, kad atrodė kaip sukti avino ragai. Jis jodinėjo pirmyn atgal palei spalvingas mūro sienas, mesdamas iššūkį miestą apgulusiam priešui ir ragindamas atsiųsti savo galiūną, kuris susikautų su juo dvikovoje.
Ištikimieji jos raiteliai taip nerimavo ir veržėsi su juo susikauti, kad vos nesusimušė tarpusavyje.
— Mano kraujo broliai, — tarė jiems Dani, — jūsų vieta čia, greta manęs. Šis vyras — viso labo zirzianti musė. Nekreipkite į jį dėmesio, jis netrukus nujos.
Agas, Džogas ir Racharas buvo narsūs kariai, bet jauni ir per daug brangūs, kad būtų galima rizikuoti jų galvomis. Jie neleido subyrėti jos chalasarui, be to, buvo geriausi žvalgai.
— Išmintingai pasielgei, — tarė seras Džora, jiems žvelgiant pro priekinius palapinės atvartus. — Tegul tas kvailys jodinėja pirmyn atgal ir šūkauja, kol jam žirgas apšlubs. Jis mums nė kiek nekenkia.
— Kenkia, — primygtinai įsiterpė Arstanas Žilabarzdis. — Karai laimimi ne vien kalavijais ir ietimis, sere. Gali susiremti dvi vienodo stiprumo kariuomenės, bet viena neišlaikys ir spruks, o kita liks, kur buvusi. Šis karys žadina saviškių širdyse drąsą, o mūsiškių karių širdyse sėja abejonės sėklą.
Seras Džora prunkštelėjo.
— O jei mūsų karžygys pralaimės dvikovą, kokia sėkla tada bus pasėta?
— Vyras, bijantis mūšio, pergalių nepasieks, sere.
— Kalbame ne apie mūšį. Net jei tas kvailys bus išmestas iš balno, Mirino vartai neatsivers. Kam tuščiai rizikuoti kario gyvybe?
— Sakyčiau, kad ne tuščiai, o dėl garbės.
— Išgirdau iki valiai, — nutraukė juos Dani.
Ir be šių rietenų rūpesčių jai buvo iki kaklo. Mirino miestas kėlė daug rimtesnių pavojų, nei vienas rožine ir balta spalva apsitaisęs ir įžeidimais besisvaidantis kareiva, ir ji negalėjo leisti, kad nors blaškytų dėmesį. Užėmusi Junkajų, ji turėjo didesnę nei aštuoniasdešimties tūkstančių vyrų kariuomenę, bet vos ketvirta jos dalis buvo tikri kariai. O visi kiti… na, seras Džora juos vadino kojas turinčiomis burnomis, be to, netrukus jie pradės badauti.
Didieji Mirino šeimininkai pasitraukė prieš ateinant Dani nusiėmę derlių ir sudeginę viską, ko negalėjo nuimti. Kiekviename žingsnyje ją pasitiko pelenais paleisti laukai ir užnuodyti šaltiniai. O blogiausia, kad miriniečiai palei visą jūros pakrante nuo Junkajaus einantį kelią, prie kiekvieno mylias žyminčio stulpo, vinimis prikalė po vergą vaiką, prikalė juos dar gyvus, išvirtusiais ir kabančiais viduriais, vieną ranką visuomet ištiesusius ir rodančius kelią į Miriną. Daneiris kariuomenės avangardui vadovavęs Darijus liepė nuimti vaikų lavonus, kol Dani jų nepamatė, bet, kai tik jai pranešė šią žinią, ji uždraudė Darijui taip elgtis.
— Aš juos pamatysiu, — tarė ji, — pažvelgsiu į kiekvieną, suskaičiuosiu ir įsidėmėsiu jų veidus. Ir to nepamiršiu.