Kol jie pasiekė Miriną, įsikūrusį ant druskingo kranto prie jūros, Daneiris suskaičiavo jų šimtą ir šešiasdešimt tris.
Užimsiu šį miestą, tyliai prisiekė ji sau.
Rožine ir balta spalva pasipuošęs karžygys visą valandą tyčiojosi iš miestą apgulusių karių, šaipėsi iš jų vyriškumo, motinų, žmonų ir dievų. Mirino gynėjai garsiais šūksniais pritarė jam nuo miesto gynybinių sienų.
— Jis vardu Oznakas Zo Palas, — pasakė Daneiris į karo tarybos posėdį atvykęs Rudasis Benas Plumas. Jis buvo naujasis Antrųjų Sūnų vadas, išrinktas balsavus jo ginklo broliams, samdomiems kalavijuočiams. — Kadaise, prieš prisidėdamas prie Antrųjų Sūnų, buvau jo dėdės asmens sargybinis. Didieji šeimininkai, tai bent riebių musių lervų gauja! Moterys nebuvo tokios blogos, bet jei žvilgtelėdavai ne į tą ir netinkamu laiku, sumokėdavai mirtimi. Pažinojau tokį vyrą, vardu Skarbas, kuriam Oznakas išpjovė kepenis. Jis tvirtino gynęs moters garbę, pareiškė, girdi, Skarbas žvilgsniu ją prievartavęs. Pasakykit man, kaip išprievartauti bobą žvilgsniu? Bet jo dėdė — turtingiausias Mirino vyras, o jo tėvas vadovauja miesto sargybai, tad, kol manęs nenužudė, man teko sprukti kaip žiurkei.
Jie matė, kaip Oznakas Zo Palas nulipo nuo šyvio, prasiskleidė drabužius, išsitraukė penį ir nukreipė šlapimo srovę į alyvmedžių giraitę, kur tarp sudegintų medžių stovėjo auksinė Daneiris palapinė. Jam tebesišlapinant prijojo Darijus Naharis, laikydamas rankoje arachą.
— Gal nupjauti tą daiktą ir sugrūsti jam į burną, tavo malonybe?
Pro mėlyną dvišakę barzdą jo dantys spindėjo auksu.
— Noriu gauti jo miestą, o ne jo niekingą vyriškumą.
Tačiau Dani vis labiau pyko. Jei ir toliau nekreipsiu dėmesio į tai, kas čia vyksta, mano žmonės ims manyti, kad esu silpna. Tik… ką jai pasiųsti? Darijaus jai reikėjo taip pat kaip ir kraujo raitelių. Be išsipusčiusio tirošio ji neturėjo įtakos Audrašaukliams, kurių dauguma buvo Prendalio Na Gezno ir Seiloro Plikio šalininkai.
O nuo aukštų Mirino gynybinių sienų patyčios liejosi dar garsiau, dabar jau keli šimtai miesto gynėjų, pasekę karžygio pavyzdžiu, šlapinosi nuo tvirtovės pylimo, norėdami parodyti savo panieką miestą apsiautusiai kariuomenei. Jie telžia ant vergų norėdami pasakyti, kad mūsų visai nebijo, pagalvojo ji. Ir niekada nedrįstų taip elgtis, jei už vartų stovėtų dotrakių chalasaras.
— Į tokį iššūkį reikia atsakyti, — vėl tarė Arstanas.
— Atsakysime, — linktelėjo Dani, o karžygys tuo metu įsikišo penį atgal. — Pasakyk Stipruoliui Belvasui, kad man jo reikia.
Stambų rudaodį eunuchą jie rado sėdintį Daneiris palapinės šešėlyje ir valgantį dešrą. Trimis kąsniais ją pabaigęs, jis į kelnes nusibraukė taukuotus pirštus ir pasiuntė Arstaną Žilabarzdį atnešti jo ginklo. Pagyvenęs ginklanešys kas vakarą galąsdavo Belvaso arachą ir įtrindavo jo geležtę rausvu aliejumi.
Kai Žilabarzdis atnešė kardą, Stipruolis Belvasas prisimerkęs pažvelgė išilgai jo ašmenų, suniurnėjo, įsikišo jį į odines makštis ir prisijuosė kardasaitį. Arstanas atnešė jam ir skydą: plieninį, už lėkštę ne didesnį diską, kurį eunuchas grybštelėjo laisva plaštaka, o ne pasiėmė užkišęs rankos dilbį už jo diržo, kaip buvo įprasta Vesterose.
— Paieškok kepenų ir svogūnų, Žilabarzdi, — pasakė Belvasas. — Man jų reikės ne dabar, o vėliau. Žudydamas Stipruolis Belvasas labai išalksta.
Ir, nelaukęs atsakymo, iš alyvų giraitės nerangiai nupėdino link Oznako Zo Palo.
— Kodėl pasiuntei būtent jį, chalise? — paklausė Racharas. — Jis storas ir kvailas.
— Šiame mieste, kovų duobėse, Stipruolis Belvasas buvo vergas. Jei kilmingasis Oznakas žus nuo tokio priešininko rankos, didiesiems šeimininkams bus didžiulė gėda, o jei nugalės… na, tai bus menka pergalė tokiam kilmingam vyrui ir Mirino miestas negalės ja didžiuotis.
Be to, kitaip nei seras Džora, Darijus, Rudasis Benas ir trys jos kraujo raiteliai, eunuchas jokiam kariuomenės būriui nevadovavo, mūšių neplanavo ir nebuvo jos patarėjas. Jis nieko neveikia, tik valgo, giriasi ir šaukia ant Arstano. Be Belvaso Daneiris galėjo nesunkiai apsieiti. Be to, pats laikas buvo įsitikinti, kokį sergėtoją magistras Ilyrijus jai atsiuntė.
Kai miestą apsiautę kariai pamatė Belvasą nerangiai einant link gynybinių sienų, per jų gretas nuvilnijo susijaudinimo šurmulys, o nuo Mirino sienų ir bokštų pasipylė šūksniai ir įžeidimai. Oznakas Zo Palas vėl sėdo ant žirgo ir, laikydamas ietį stačią, laukė. Žirgas nekantriai purtė galvą ir kanopa kasė smėlingą žemę. Kad ir koks stambus buvo, šalia raito karžygio eunuchas vis tiek atrodė menkas.
— Tikras riteris nuliptų nuo žirgo, — tarė Arstanas.
Oznakas Zo Palas nuleido ietį ir puolė.
Plačiai išsižergęs Belvasas sustojo. Vienoje rankoje jis laikė nedidelį apvalų skydą, kitoje — lenktą, Arstano taip rūpestingai išgaląstą arachą. Jo storas rudas pilvas ir įdubusi krūtinė buvo nuogi, tik ant juosmens užrišta geltona juosta, be to, Belvasas nedėvėjo šarvų, buvo apsivilkęs vien odinę, kniedėmis nusagstytą liemenę — tokią juokingai mažą, kad jos skvernai net nedengė spenelių.
— Mums reikėjo apvilkti jam šarvinius marškinius, — staiga sunerimusi tarė Dani.
— Su šarviniais marškiniais jis nebūtų toks vikrus, — paprieštaravo seras Džora. — Kautynių duobėse jie šarvų nedėvi. Minia susirenka pamatyti kraujo.
Po šuoliuojančio šyvio kanopomis pakilo dulkės. Oznakas lėkė prie Stipruolio Belvaso, o jam už nugaros vėjyje plaikstėsi dryžuotas apsiaustas. Rodos, šūksniais jį ragino visas Mirinas. Palyginti su jais, apgulėjų drąsinamieji šauksmai buvo gana skysti; jos Grynuoliai stovėjo išsirikiavę gretomis, tylūs ir žvelgė suakmenėjusiais veidais. Rodės, kad Belvasas taip pat suakmenėjo. Jis stovėjo žirgui ant kelio su liemene, standžiai aptempusia jo nugarą. Oznako ietis buvo nukreipta jam į krūtinę. Šviesus plieninis ieties antgalis tviskėjo saulėje. Jį persmeigs ietis, pagalvojo Dani, bet… eunuchas staiga pasisuko šonu. Ir po akimirkos raitelis pro jį prašoko, apsigręžė ir vėl pakėlė ietį. Belvasas nei krustelėjo, nei mėgino jam smogti. Ant gynybinių sienų užsilipę miriniečiai rėkė dar garsiau.
— Ką jis daro? — paklausė Dani.
— Dovanoja miniai reginį, — paaiškino seras Džora.
Oznakas plačiu ratu apjojo Belvasą, tada pentinais paragino žirgą ir puolė vėl. Belvasas vėl laukė, paskui pasisuko ir nustūmė ieties smaigalį į šoną. Raitelis vėl pralėkė pro šalį, ir tada Daneiris išgirdo per lygumą ritantis griausmingą eunucho juoką.
— Ietis per ilga, — tarė seras Džora. — Belvasui nieko daugiau nereikia daryti, tik vengti jos smaigalio. Užuot mėginęs jį persmeigti, tas kvailys turėtų leisti žirgą tiesiai ant Belvaso.
Oznakas Zo Palas puolė trečią kartą ir dabar Dani jau aiškiai matė, kad jis joja šalia Belvaso, kaip įprasta Vesteroso riteriui, artėjančiam prie priešininko per turnyrą, o ne tiesiai į jį, kaip įprasta priešą puolantiems dotrakiams. Lygi žemė leido puolančiajam gerai įsibėgėti, bet ir eunuchui buvo lengva išsisukti nuo keturiolikos pėdų ilgio ieties.
Šį kartą rožinis ir baltas Mirino karžygys mėgino sulaukti tinkamos akimirkos ir paskutinę sekundę pakreipė ietį, norėdamas užklupti Stipruolį Belvasą besisukantį. Bet eunuchas to tikėjosi ir šį kartą, užuot atšokęs į šalį, žemai pritūpė. Ietis pranėrė virš galvos jo nekliudžiusi. Ir staiga Belvasas ėmė ristis ir plačiai mostelėjo aštriu kaip skustuvas, spindinčiu arachu. Ašmenims brūkštelėjus per kojas žirgas sužvingo, paskui suklupo, o karžygys iškrito iš balno.