Ant Mirino mūro sienų staiga įsiviešpatavo tyla. Dabar Dani žmonės džiūgavo ir laidė gerkles.
Palikęs žirgą, Oznakas pašoko ir, prieš Stipruoliui Belvasui puolant, spėjo išsitraukti kalaviją. Sužvangėjo plienas — taip greitai ir įnirtingai, kad Dani nespėjo sekti smūgių. Bet, vos dešimtį kartų sutvinksėjus širdžiai, Belvaso krūtinė jau plūdo krauju nuo drykstelėjimo po krūtimis, o Oznakui Zo Palui aracho ašmenys įsirėžė tiesiai tarp avino ragų. Eunuchas trūktelėjęs ištraukė kardą ir trimis galingais kirčiais per kaklą atskyrė karžygio galvą nuo kūno. Tada aukštai ją iškėlė, kad miriniečiai matytų, švystelėjo link miesto vartų ir ši šokinėdama nusirito per smėlį.
— Štai ir po Mirino karžygio, — juokdamasis pasakė Darijus.
— Beprasmė pergalė, — įspėjo Dani seras Džora. — Žudydami Mirino gynėjus po vieną miesto neužimsime.
— Ne, — sutiko Daneiris, — bet aš patenkinta, kad sudorojome šitą.
Ant sienų stovintys miesto gynėjai ėmė šaudyti į Belvasą iš arbaletų, bet strėlės jo nepasiekdavo arba nuslysdavo žeme nepadarydamos jokios žalos. Eunuchas atsuko nugarą plieninių smaigalių lietui, nusimovė kelnes, atsitūpė ir nusilengvino ant miesto. Tada nusivalė užpakalį dryžuotu Oznako apsiaustu, neskubėdamas apkraustė nukautą priešininką, nutraukė mirtinai sužeisto žirgo kančias ir sunkiais žingsniais grįžo į alyvmedžių giraitę.
Kai Belvasas parėjo į stovyklą, miestą apsiautę kariai sutiko jį triukšmingais sveikinimais. Dani dotrakiai džiūgaudami ūkavo ir rėkė, o Grynuoliai garsiai žvangino ietimis į skydus.
— Puikiai padirbėta, — pagyrė jį seras Džora.
Rudasis Benas švystelėjo jam nunokusią slyvą ir tarė:
— Saldus vaisius už saldžią pergalę.
Jį pagyrė net dotrakių kambarinės.
— Įpintume tau į plaukus varpelį, Stipruoli Belvasai, — pasakė Džiki, — bet tu neturi plaukų.
— Stipruoliui Belvasui žvangančių varpelių nereikia. — Keturiais dideliais kąsniais eunuchas suvalgė Rudojo Beno duotą slyvą ir numetė šalin kauliuką. — Stipruoliui Belvasui reikia kepenų ir svogūnų.
— Tuoj gausi, — pažadėjo Dani. — Stipruolis Belvasas sužeistas.
Jo pilvas buvo raudonas nuo kraujo, tekančio iš didokos plėštinės žaizdos tarp krūtų.
— Menkniekis. Kiekvienam vyrui leidžiu įpjauti prieš jį nužudydamas. — Jis pasitapšnojo kruviną pilvą. — Suskaičiuok randus ir žinosi, kiek jų Stipruolis Belvasas nukirto.
Bet Dani prarado panašiai sužeistą chalą Drogą ir nebuvo linkusi į šią žaizdą numoti ranka. Ji pasiuntė Misandėją atvesti vieno Junkajuje išlaisvinto vergo, garsėjančio gydymo meno išmanymu. Belvasas rėkė ir skundėsi, bet Dani jį išbarė, išvadino dideliu narsiu kūdikiu ir pagaliau jis leido, kad gydytojas actu sustabdytų kraujavimą iš žaizdos, susiūtų ją ir aprištų krūtinę verdančiame vyne pamirkytais lino tvarsčiais. Tik tada ji nusivedė savo kapitonus ir kariuomenės vadus į palapinę ir paprašė jų patarimo.
— Turiu užimti šį miestą, — pareiškė jiems Daneiris, sukryžiavusi kojas sėdėdama ant pagalvių krūvos, iš abiejų pusių apsupta drakonų. Iri ir Džiki pilstė vyną. — Jo grūdų aruodai pilni kaip akis. Ant piramidžių terasų auga figos, datulės ir alyvuogės, o rūsiuose suslėpta daugybė statinaičių sūdytos žuvies ir rūkytos mėsos.
— Ir didelės skrynios aukso, sidabro bei brangakmenių, — priminė jiems Darijus. — Nepamirškime brangakmenių.
— Apžiūrėjau į sausumą išeinančias sienas, bet silpnos vietos neradau, — tarė seras Mormontas. — Jei turėtume daugiau laiko, galėtume pasikasti po bokštu ir pasirūpinti tuneliu, tik… ką kasdami valgysime? Mes beveik nebeturime atsargų.
— Į sausumą išeinančios sienos neturi silpnos vietos? — paklausė Dani. Mirinas dunksojo ant smėlio ir akmens iškyšos toje vietoje, kur nesraunūs, rudi Skahazadano vandenys tekėjo į Vergų įlanką. Šiaurinė miesto siena ėjo upės pakrante, o vakarinė — palei įlankos krantą. — Ar tai reiškia, kad galėtume pulti iš upės arba jūros?
— Su trimis laivais? Būtų gerai turėti čia kapitoną Grolėjų, kad jis gerai apžiūrėtų palei upę einančią sieną, bet, kol ji netrupa, tai tereiškia mirtį vandenyje.
— O jei pastatytume apgulties bokštus? Mano brolis Viseiris apie juos pasakodavo, žinau, jog tokius galima pastatyti.
— Iš medžio, tavo malonybe, — tarė seras Džora. — Vergų pirkliai sudegino visus medžius dvidešimties lygų spinduliu. Neturėdami medžių, neturėsime nei katapultų miesto sienoms pramušti, nei kopėčių joms perlipti, nei apgulties bokštų, nei vėžlių, nei taranų. Žinoma, galime pulti vartus su kirviais, bet…
— Ar matėte virš vartų jų iškeltas bronzines galvas? — įsiterpė Rudasis Benas Plumas. — Kelias eiles harpijos galvų pražiotomis burnomis? Iš tų burnų miriniečiai ims lieti aliejų ir iškeps kirviais ginkluotus karius ten, kur jie stovės.
Darijus Naharis šyptelėjo Pilkajam Kirminui.
— Gal Grynuoliai imtųsi kirvių? Girdėjau, kad verdantis aliejus jums kaip šilta vonia.
— Klysti. — Pilkasis Kirminas jam šypsena neatsakė. — Šie nejaučia deginimo kaip paprasti žmonės, bet toks aliejus akina ir žudo. Tačiau Grynuoliai mirti nebijo. Duokite šiems taranus ir mes išlaušime tuos vartus arba žūsime mėgindami tai padaryti.
— Jūs žūsite, — tarė Rudasis Benas.
Junkajuje, perimdamas vadovavimą Antriesiems Sūnums, jis tvirtino esąs senas, patyręs karys, dalyvavęs šimte mūšių. „Nors nepasakyčiau, kad visuose narsiai koviausi. Yra seni kariai ir narsūs kariai, bet nėra senų narsių karių“, — sakė jis. Dani suprato, kad tai tiesa.
Ji atsiduso.
— Grynuolių gyvybėmis nesišvaistysiu, Pilkasis Kirmine. Galbūt galėtume paimti miestą badu?
Seras Džora gailiai žvilgtelėjo į Dani.
— Mes mirsime badu anksčiau už juos, tavo malonybe. Čia nėra nei maisto, nei pašaro mūsų mulams ir žirgams. Ir šios upės vanduo man nepatinka. Mirinas į Skahazadaną leidžia išmatas, o geriamą vandenį semia iš gilių šulinių. Jau gavome pranešimų, kad stovykloje sergama karštine, viduriuojama, o trys vyrai susirgo prakeikta cholera. Jei čia liksime, tokių ligonių bus daugiau. Vergai nuo žygio nusilpę.
— Išlaisvintieji, — pataisė jį Dani. — Jie jau ne vergai.
— Vergai ar ne vergai, bet jie alkani ir tuoj susirgs. Miestas turi daugiau maisto atsargų ir gero vandens nei mes, be to, jūra gali atsigabenti daugiau maisto. Trijų tavo laivų per mažai, kad užkirstų jiems kelią susisiekti su pasauliu ir upe, ir jūra.
— Ką tuomet patartum, sere Džora?
— Tau mano patarimas nepatiks.
— Vis tiek norėčiau jį išgirsti.
— Kaip nori. Siūlau palikti šį miestą. Negali išlaisvinti visų pasaulio vergų, chalise. Tavęs laukia karas Vesterose.
— Vesteroso nepamiršau. — Kartais Dani sapnuodavo tą legendinį kraštą, kurio niekada nebuvo mačiusi. — Bet jei leisiuosi taip lengvai nugalima senų Mirino plytų sienų, kaip paimsiu didžiąsias akmenines Vesteroso pilis?
— Taip, kaip jas paėmė Eigonas, — atsakė seras Džora, — ugnimi. Kol pasieksime Septynias Karalystes, užaugs tavo drakonai. Be to, ten turėsime apgulties bokštus ir svaidykles, viską, ko neturime čia. Bet… kelias per Ilgosios Vasaros šalis tolimas ir sunkus, be to, ten mūsų laukia pavojai, apie kuriuos nė nenumanome. Stabtelėjai Astapore nusipirkti karių, o ne pradėti karo. Savo ietis ir kalavijus pasaugok Septynioms Karalystėms, karaliene. Palik Miriną ir miriniečius ramybėje ir žygiuokime į vakarus, Pentoso link.