— Pralaimėjusi? — šiurkščiai paklausė Dani.
— Jei bailiai slepiasi už didžiulių sienų, tai jie bijo pralaimėjimo, chalise, — tarė ko Džogas.
Kiti ištikimieji jos kraujo raiteliai irgi taip manė.
— Mano kraujo broliai, — įsiterpė Racharas, — jei bailiai slepiasi ir degina maistą ir pašarą, didieji chalai turi ieškoti narsesnių priešų. Visi tai žino.
— Visi tai žino, — pakartojo Džiki, pilstydama vyną.
— Aš nežinau. — Dani labai vertino sero Džoros patarimus, bet palikti Miriną neužimtą… ne, šito ji negalėjo pakęsti. Ji negalėjo pamiršti prie mylias žyminčių stulpų prikaltų vaikų, paukščių, lesančių jų vidurius, į pakrantės kelią rodančių liesų ištiestų rankų. — Sere Džora, sakai, kad neturime maisto. Jei žygiuosiu į vakarus, kuo turėsiu maitinti savo išlaisvintus vergus?
— Neturėsi kuo jų maitinti. Man labai gaila, chalise. Jiems patiems teks kaip nors prasimaitinti arba mirti iš bado. Taip, žygio metu daugybė jų mirs. Sunku bus su tuo susitaikyti, tačiau išgelbėti jų nėra kaip. Mums reikia kuo greičiau palikti šią išdegintą vietovę.
Kirsdama Raudonąją dykumą Dani irgi nužymėjo savo nueitą kelią lavonais. Daugiau tokio vaizdo ji nenorėjo matyti.
— Ne, — tarė Daneiris. — Nesileisiu su savo žmonėmis į žygį, kuriame jie mirs. — Jie mano vaikai. — Turi būti koks nors kelias patekti į šį miestą.
— Žinau kelią. — Rudasis Benas Plumas paglostė savo margą, pražilusią barzdą. — Nuotekų tuneliai.
— Nuotekų tuneliai? Ką turi omenyje?
— Didžiulius mūrinius nuotekų tunelius, kuriais į Skahazadano upę plūsta miesto atmatos. Jais būrelis karių galėtų patekti į miestą. Skarbui netekus galvos, jais aš ir pasprukau iš Mirino. — Rudasis Benas susiraukė. — Bet tą dvoką ir dabar, rodos, užuodžiu. Kartais naktimis jį sapnuoju.
Seras Džora abejojo.
— Manau, išeiti tais tuneliais lengviau nei įeiti. Sakai, atmatos jais išteka į upę? Tai reikštų, kad tunelių angos — po pat miesto sienomis.
— Ir užtvertos geležinėmis grotomis, — pripažino Rudasis Benas, — bet vietomis jos visiškai surūdijusios, kitaip būčiau nuskendęs išmatose. Patekus vidun tektų ilgai bristi smarvėje ir visiškoje tamsoje per mūrinių tunelių labirintą, kuriame galima pasiklysti ir niekada nerasti išėjimo. Atmatos niekada nesiekia žemiau juosmens, o sprendžiant iš mano matytų žymių, kartais gali pakilti ir virš galvos. Be to, ten yra ir kitos bjaurasties. Didžiausių žiurkių, kokias tik esu matęs, ir dar baisesnių dalykų. Šlykščių…
Darijus Naharis nusijuokė.
— Tokių šlykščių kaip tu, išropojęs iš tų tunelių? Jei atsirastų toks kvailys, kuris sutiktų išmėginti šį kelią, visi Mirino vergų pirkliai užuostų jį tą pačią akimirką, kai jis pasirodytų mieste.
Rudasis Benas gūžtelėjęs tarė:
— Jos malonybė klausė, ar nėra kokio nors kelio patekti į miestą, tad jai ir pasakiau. Bet… Benas Plumas neketina vėl leistis į tuos atmatų tunelius, net jei už tai gautų visą Septynių Karalysčių auksą. Tačiau, jei yra kitų, norinčių pamėginti, tegul jie eina.
Agas, Džogas ir Pilkasis Kirminas vienu metu pravėrė burnas, bet Dani kilstelėjo ranką ir juos nutildė.
— Tie nuotekų tuneliai neatrodo labai daug žadantys. — Dani žinojo, kad, jei būtų įsakiusi, Pilkasis Kirminas savo Grynuolius tais tuneliais būtų vedęs; ištikimieji jos raiteliai irgi ten būtų ėję. Bet nei vieni, nei kiti tokiai užduočiai netiko. Dotrakiai buvo raiteliai, o stiprioji Grynuolių pusė buvo drausmė mūšio lauke. Ar galiu siųsti vyrus mirti tamsoje, kai viltis tokia menka? — Man dar reikia pagalvoti. Grįžkite prie savo pareigų.
Daneiris kapitonai nusilenkė ir paliko ją su kambarinėmis ir drakonais. Bet Rudajam Benui išeinant, Viserionas išskleidė balsvus sparnus ir atsainiai pliaukštelėjo jam per galvą. Vienu sparnu kepštelėjo samdomam kalavijuočiui veidą. Baltasis drakonas nerangiai nutūpė, viena koja pasirėmė į jo galvą, kita į petį, klyktelėjo ir vėl nuskrido.
— Tu jam patinki, Benai, — pasakė Dani.
— Galimas daiktas, — nusijuokė Rudasis Benas. — Ir aš turiu lašelį drakonų kraujo.
— Tu? — nustebusi paklausė Dani. Plumo gyslomis tekėjo trijų giminių kraujas ir jis buvo draugiškas, bet maišytas. Jo veidas buvo platus, oda rusva, nosis sulaužyta ir kumpa, o galva apaugusi švelniais žilais plaukais, be to, iš savo motinos dotrakės jis buvo paveldėjęs dideles, tamsias, migdolo formos akis. Jis tvirtino, girdi, jo giminėje yra buvę bravosiečių, žmonių iš Vasaros salų, ibeniečių, kohoriečių, dotrakių, dorniečių ir vesterosiečių, bet tik dabar Dani pirmą kartą išgirdo Rudąjį Beną turint ir Targarienų giminės kraujo. Ji įdėmiai jį nužvelgė ir paklausė: — Iš kur?
— Na, — paaiškino Rudasis Benas, — kadaise Saulėlydžio karalystėse buvo senasis Plumas, vedęs drakonų princesę. Šią istoriją man papasakojo senelė. Jis gyveno karaliaus Eigono laikais.
— Kurio karaliaus Eigono? — susidomėjo Daneiris. — Vesterosą valdė penki Eigonai.
Jos brolio sūnus būtų buvęs šeštasis, bet Grobiko vyrai trenkė jį galva į sieną.
— O jų buvo penki? Tai labai painu. Negaliu pasakyti, kuriam Eigonui valdant, mano karaliene. Bet tas senasis Plumas buvo lordas ir tais laikais, matyt, turėjo būti garsus vyras, apie kurį kalbėjo visa šalis. O svarbiausia, — meldžiu karalienę atleisti, — jo kotas buvo šešių pėdų ilgio.
Dani taip nusikvatojo, kad suskambo trys jos plaukuose įpinti varpeliai.
— Tikriausiai norėjai pasakyti „šešių colių“?
— Pėdų, — tvirtai pakartojo Rudasis Benas. — Jei tas daiktas būtų buvęs šešių colių, argi kas nors būtų norėjęs apie jį šnekėti, tavo malonybe?
Dani sukikeno lyg maža mergaitė.
— Ir tavo senelė tvirtina tikrai mačiusi tą nepaprastą vyrą?
— Ta senė niekada jo nematė. Jos gyslomis tekėjo ibeniečių ir kohoriečių kraujas, ji niekada nesilankė Vesterose, tad šią istoriją, matyt, bus jai papasakojęs mano senelis. Kažkoks dotrakis nužudė jį dar prieš man gimstant.
— O iš ko šią istoriją girdėjo tavo senelis?
— Manau, tai buvo viena iš sakmių, kurią jis, kaip sakoma, įtraukė su motinos pienu, — gūžtelėjęs paaiškino Rudasis Benas. — Bijau, kad tai ir viskas, ką žinau apie Eigoną nežinia kurį ir galingą senojo lordo Plumo vyriškumą. Geriau pažiūrėsiu, ką veikia Antrieji Sūnūs.
— Taip ir padaryk, — linktelėjo Dani.
Kai Rudasis Benas išėjo, ji vėl atsisėdo ant pagalvių.
— Jei būtum suaugęs, — kreipėsi ji į Drogoną, kasydama jam tarpuragį, — sėsčiau ant tavęs, perskrisčiau per sieną ir iš tos harpijos liktų tik nuodegos.
Bet turėjo praeiti dar ne vieneri metai, kol drakonai bus tinkami joti. O kai užaugs, kas jais jodinės? Drakonas turi tris galvas, o aš tik vieną. Ji prisiminė Darijų. Jei apskritai kada nors buvo toks vyras, kuris galėjo išprievartauti moterį žvilgsniu…
Žinoma, ji ir pati buvo šiek tiek kalta. Kai jos kapitonai susirinko į pasitarimą, Dani sugavo save slapta žvilgčiojant į tirošį, o kartais vakare prisimindavo jam šypsantis žybtelėjusį auksinį dantį. Dantį ir jo akis. Žydras akis. Žygiuojant iš Junkajaus, Darijus kiekvieną vakarą atėjęs su pranešimu atnešdavo jai gėlę arba kokio nors augalo šakelę, kaip pats sakydavo, kad ji geriau pažintų kraštą. Ožkarožių, tamsių rožių, laukinių mėtų, kraujažolių, viksvenių, smilgų, gudobelių, ugniažolių… Be to, jis nenorėjo, kad pamatyčiau nužudytus vaikus. Darijui nereikėjo to daryti, bet jis norėjo pasielgti kilniai. Darijus Naharis ją prajuokindavo, o serui Džorai niekuomet nepavykdavo to padaryti.