Dani pamėgino įsivaizduoti, koks būtų jausmas, jei leistų Darijui ją pabučiuoti, kaip kad laive leidosi pabučiuojama Džoros. Ta mintis sukėlė jai ir jaudulį, ir nerimą. Per daug rizikinga. Tirošis samdinys nebuvo doras vyras, ji ir pati tai suprato. Jis šypsojosi ir pokštavo, bet iš tiesų buvo pavojingas ir net žiaurus. Seiloras ir Prendalis vieną rytą prabudo būdami jo partneriai; o vakare Darijus jau atidavė jai jų galvas. Chalas Drogas irgi galėjo būti žiaurus ir nebuvo pasaulyje už jį pavojingesnio vyro. Ir Daneiris jį vis tiek pamilo. Ar galėčiau pamilti Darijų? Jei įsileisčiau jį į lovą, ką tai reikštų? Ar jis taptų viena iš drakono galvų? — Ji žinojo, kad seras Džora supyktų, tačiau pats sakė, kad ji turi turėti du vyrus. Gal turiu ištekėti už jų abiejų, ir tiek?
Tačiau tai buvo paikos mintys. Ji turėjo užimti miestą ir svajos apie bučinius ir žydras kažkokio samdomo kalavijuočio akis negalėjo jai padėti pramušti Mirino sienų. Mano gyslomis teka drakonų kraujas, priminė sau Dani. Jos mintys sukosi ratu nelyginant savo uodegą gaudanti žiurkė. Staiga ji pajuto, kad ankštoje palapinėje daugiau neištvers nė akimirkos. Noriu jausti į veidą pučiantį vėją ir užuosti jūrą.
— Misandėja! — šūktelėjo Daneiris. — Pabalnok mano Sidabrę. Ir savo žirgą.
Mažoji vertėja nusilenkė.
— Kaip tavo malonybė įsakys. Ar pakviesti ištikimuosius tavo raitelius, kad tave saugotų?
— Pasiimsime Arstaną. Neketinu joti už stovyklų.
Tarp savo vaikų priešų ji neturėjo. O senasis ginklanešys neplepės tiek, kiek plepėtų Belvasas, ir nežiūrės į ją kaip Darijus.
Sudeginta alyvmedžių giraitė, kurioje Dani buvo pasistačiusi savo palapinę, buvo prie jūros, tarp dotrakių ir Grynuolių stovyklų. Kai žirgai buvo pabalnoti, Dani ir jos palyda nujojo jūros pakrante, tolyn nuo miesto. Bet ji vis tiek nugara jautė, kaip Mirinas iš jos tyčiojasi. Žvilgtelėjusi per petį ji pamatė tą miestą su popiečio saulės apšviesta tviskančia bronzine harpija, iškilusia ant Didžiosios Piramidės viršaus. Mirine vergų pirkliai netrukus apsivilks savo tokarus puošniais kraštais, patogiai įsitaisys ir ims puotauti: valgys ėrieną, alyvuoges, negimusius šunyčius, medumi užpiltas miegapeles ir kitus skanumynus, o už miesto sienų jos vaikai slampinės alkani. Staiga ją apėmė baisus pyktis. Aš užimsiu šį miestą, prisiekė sau Dani.
Jiems jojant pro baslius ir duobes, kurios juosė eunuchų stovyklą, Dani girdėjo Pilkąjį Kirminą ir jo karininkus pratybų lauke muštruojant vieną būrį, ginkluotą trumpais kalavijais ir sunkiosiomis ietimis. Kitas būrys maudėsi jūroje, jo vyrai buvo apsimovę vien linines baltas apatines kelnes. Ji atkreipė dėmesį, kad eunuchai labai žiūrėjo švaros. Kai kurie jos samdomi kalavijuočiai dvokė taip, tarsi nebūtų prausęsi ir keitę drabužių nuo tos dienos, kai jos tėvas prarado Geležinį sostą, o Grynuoliai maudydavosi kiekvieną vakarą, net po visą dieną trukusio žygio. Jei arti nebūdavo vandens, jie švarindavosi smėliu, kaip buvo įpratę dotrakiai.
Daneiris jojant pro šalį, eunuchai puolė ant kelių ir priglaudė kumščius prie krūtinių. Ji taip pat juos pasveikino. Jūroje prasidėjo potvynis ir putotos bangos laižė Sidabrei kojas. Dani matė jūroje išmetusius inkarus savo laivus. Arčiausiai stovėjo „Balerionas“, didelis karo laivas, kadaise vadintas „Saduleonu“, jo burės buvo nuleistos ir suvyniotos. Toliau ant bangų sūpavosi galeros, „Meraksas“ ir „Vagaras“, anksčiau vadinti „Džoso išdaiga“ ir „Vasaros saule“. Tiesą sakant, šie laivai priklausė ne jai, o magistrui Ilyrijui, ir vis dėlto, daug negalvojusi, ji davė jiems naujus vardus. Drakonų ir dar kilnesnių būtybių vardus; senojoje Valyrijoje prieš Pražūtį Balerionas, Meraksas ir Vagaras buvo dievai.
Į pietus nuo tvarkingos nusmailintų mietų, duobių, pratybų ir besimaudančių eunuchų karalystės buvo išlaisvintųjų stovyklos, — daug triukšmingesnės ir sujauktos. Dani kaip įmanydama geriau apginklavo buvusius vergus ginklais, paimtais iš Astaporo ir Junkajaus, o seras Džora kovoti galinčius vyrus subūrė į keturis stiprius būrius, bet ji čia nematė nė vieno, plušančio pratybų lauke. Jie prajojo pro laužą, sukrautą iš medžių, išmestų į krantą, aplink kurį susirinkę koks šimtas žmonių kepė visą arklį. Daneiris užuodė mėsą ir išgirdo nuo vaikinų sukamo iešmo varvančius ir šnypščiančius riebalus, bet pamačiusi šį kepsnį tik susiraukė.
Paskui jų žirgus straksėdami ir juokdamiesi bėgo vaikai. Užuot pasveikinę, žmonės iš visų pusių šaukė ją daugybe kalbų. Vieni išlaisvintieji vadino ją „motina“, kiti maldavo gėrybių ir malonių. Kai kurie keistų dievų maldavo jai palaimos, kiti prašė, kad ji juos palaimintų. Dani jiems šypsojosi, sukiojosi į kairę ir į dešinę, lietė į viršų iškeltas rankas, o tiems, kurie klūpojo, leido liesti jos balnakilpes arba kojas. Daugybė išlaisvintųjų tikėjo, kad palietę ją susilauks sėkmės. Jei tai įkvėps jiems drąsos, tegul mane liečia, pagalvojo ji. Mūsų laukia sunkūs išmėginimai…
Dani sustojo šnektelėti su besilaukiančia moterimi, norėjusia, kad Drakonų Motina išrinktų jos kūdikiui vardą, tik staiga kažkas pakėlęs ranką sučiupo jai už kairio riešo. Atsisukusi ji žvilgtelėjo į aukštą, skarmalais apsitaisiusį vyrą plikai nuskusta galva ir įdegusiu veidu. Ne taip smarkiai, prasižiojo sakyti Dani, bet, nespėjusią baigti sakinio, vyras nutraukė ją nuo balno. Ji nukrito ir akimirkai prarado žadą, o jos Sidabrė sužvengė ir žingtelėjo atgal. Priblokšta Dani pasivertė ant šono, pasirėmė alkūne ir… išvydo kalaviją.
— Štai kur tu, klastinga kiaule, — pasakė vyras. — Žinojau, jog vieną dieną atjosi, kad žmonės bučiuotų tau kojas. — Jo galva buvo glotni kaip arbūzas, nosis buvo raudona ir luposi, bet balsas ir tos žalios akys Dani buvo pažįstamos. — Pirmiausia nurėšiu tau papus. — Daneiris menkai tesuvokė, kad Misandėja šaukiasi pagalbos. Kažkoks išlaisvintasis žengė artyn, bet tik vieną žingsnį. Staigus kirtis — ir jis suklupo, o jo veidu ėmė srūti kraujas. Meras nusivalė kalavijo geležtę į kelnes. — Kas nori būti kitas?
— Aš.
Arstanas Žilabarzdis nušoko nuo žirgo ir užstojo ją abiem rankomis laikydamas kietmedžio lazdą, o sūrus jūros vėjas kedeno baltus kaip sniegas jo plaukus.
— Seneli, — tarė Meras, — kuisk iš čia, kol neperlaužiau lazdos ir nepasiunčiau tavęs po…
Vienu lazdos galu senis padarė klaidinantį judesį, o kitu smogė vikriau, nei Dani galėjo patikėti. Titano Pavainikis susverdėjęs atatupstas žingtelėjo į bangas, spjaudydamas kraują ir išmaltus dantis. Žilabarzdis stumtelėjo Dani sau už nugaros. Meras kirto jam į veidą. Senis atšoko vikriai kaip katinas. Jo lazda dunkstelėjo Merui į šonkaulius ir šis ne juokais susverdėjo. Arstanas ėmė bristi į šoną, atmušė galingą smūgį, išvengė antro, sukdamasis lazda sutiko trečią. Judesiai buvo tokie staigūs, kad Daneiris vos spėjo juos sekti. Misandėja padėjo Dani atsistoti, tik staiga ji išgirdo garsų trakštelėjimą. Ir pamanė, kad lūžo Arstano lazda, bet netrukus pamatė sutrupintą ir per odą išlindusį Mero blauzdikaulį. Kai senis pargriuvo, Titano Pavainikis apsigręžęs jį puolė, o jo kalavijo smaigalys buvo nukreiptas tiesiai priešininkui į krūtinę. Žilabarzdis niekinamai nubloškė kalavijo geležtę į šalį ir kitu lazdos galu taukštelėjo stipruoliui į smilkinį. Meras išsitiesė kiek ilgas, jam iš burnos plūstelėjo kraujas, o tada jį užliejo jūros bangos. Dar po akimirkos jį apipuolė įtūžę išlaisvintieji su peiliais, akmenimis ir iš pykčio niežtinčiais kumščiais.