— Aš… — Gerklė buvo perdžiūvusi, jis buvo beveik pamiršęs kalbėti. — Aš dalyvavau mūšyje. Buvau… laivo kapitonas… Riteris… buvau riteris…
— Aišku, sere, — atsiliepė vyras. — O kuriam karaliui tarnauji?
Staiga Davosui dingtelėjo, kad galera gali priklausyti Džofrio flotilei. Jei dabar ištars ne tą vardą, galera nuplauks palikusi jį likimo valiai. Bet ne, jos korpusas dryžuotas. Galera lysiečių, ji priklauso Saladorui Sanui. Motina ją čia atsiuntė, gailestingoji Motina. Ji dar turėjo jam užduotį. Stanis gyvas, iš karto suprato Davosas. Aš tebeturiu karalių. Ir sūnų. Juk man dar liko ir sūnų, ir ištikima mylinti žmona. Ir kaip jis galėjo tai pamiršti? Motina tikrai buvo jam gailestinga.
— Staniui! — šūktelėjo jis lysiečiui. — Dievų malone, tarnauju karaliui Staniui.
— Taip, — linktelėjo valtyje sėdintis vyras. — Ir mes.
Sansa
Kvietimas atrodė visai nekaltas, bet, vos tik Sansa jį perskaitydavo, jai iš įtampos nudiegdavo skrandį. Ji tuoj taps karaliene, ji graži ir turtinga, visi ją myli, tad kam jai vakarieniauti drauge su išdaviko dukteria? Gal iš smalsumo, svarstė ji, o gal Mardžerė Tairel nori įvertinti jau nugalėtą varžovę? Kažin, gal ji ant manęs pyksta? Gal mano, kad linkiu jai bloga?..
Sansa nuo pilies sienų žiūrėjo, kaip Mardžerė Tairel ir jos palyda kyla į Aukštąją Eigono kalvą. Būsimą savo nuotaką Džofris pasitiko prie Karaliaus vartų, pasveikino atvykus į miestą ir toliau per džiaugsmingai šūkaujančią minią jiedu jojo greta: paauksuoti Džofrio šarvai tviskėjo saulėje, o Tairelių giminės mergina taip pat atrodė didingai, mat vilkėjo žaliais drabužiais, o rudens gėlių apsiaustas, kuriuo buvo apsigaubusi pečius, lengvai plaikstėsi vėjyje. Jai buvo šešiolika, ji buvo rudaplaukė, rudaakė, liekna ir graži. Mardžerei jojant pro šalį, žmonės garsiai šaukė jos vardą, paėmę ant rankų kėlė aukštyn savo vaikus, tikėdamiesi jos palaiminimo, ir mėtė gėles po jos žirgo kanopomis. Jai iš paskos, įsitaisiusios aukštame vežime, kurio mediniuose šonuose buvo išskaptuota daugybė susipynusių, paauksuotų ir spindinčių roželių, ir per toli neatsilikdamos, sekė jos motina ir senelė. Ir jas prasčiokai sutiko džiaugsmingai sveikindami.
Tie patys prasčiokai, kurie nutempė mane nuo žirgo ir, jei ne Skalikas, būtų užmušę. Sansa nepadarė nieko, dėl ko būtų nusipelniusi tokio prastuomenės įtūžio, o Mardžerė Tairel nenuveikė nieko, kad pelnytų jų meilę. Ar Mardžerė tikisi, kad ir aš ją mylėsiu? — Sansa atidžiai apžiūrėjo kvietimą, rodos, parašytą pačios Mardžerės ranka. O gal nori mano palaiminimo? Sansa klausė savęs, ar Džofris žino apie šią vakarienę? Ji neblogai Džofrį pažinojo ir manė, kad kvietimą galėjo atsiųsti ir jis. Ta mintis ją išgąsdino. Jei tas kvietimas — Džofo darbas, tuomet jis tikriausiai bus sugalvojęs iškrėsti kokį nors bjaurų pokštą ir pažeminti prieš vyresnes merginas. Gal vėl įsakys karaliaus sargybai išrengti ją nuogą? Anąkart, kai taip pasielgė, jį sudraudė jo dėdė Tirionas, bet šį kartą Kipšas jos neišgelbės.
Niekas negali manęs apsaugoti, nebent mano Florianas. Seras Dontosas žadėjo jai padėti pasprukti, bet tik Džofrio vestuvių vakarą. Jos brangus ir atsidavęs buvęs riteris, o dabar tiesiog kvailys tikino, kad viskas gerai apgalvota, o iki tol nereikia daryti nieko, tik kęsti ir skaičiuoti dienas.
Ir vakarieniauti su mano vietą užėmusia nuotaka…
O gal ji be reikalo taip kreivai žiūri į Mardžerę Tairel? Galbūt atsiuntusi tą kvietimą ji tik norėjo pasirodyti esanti kilniaširdė ir mandagi? Gali būti, kad tai — paprasčiausia vakarienė. Tačiau jie buvo Raudonojoje pilyje, Karaliaus Uoste, karaliaus Džofrio Barateono, Pirmojo šiuo vardu, dvare, ir jei gyvendama čia Sansa Stark apskritai ko nors išmoko, tai pirmiausia — įtarumo.
Šiaip ar taip, kvietimą jai teks priimti. Dabar ji buvo tuščia vieta, visų atstumta išdaviko duktė, niekam tikusi lordo maištininko sesuo. Ir negalėjo atmesti būsimos Džofrio karalienės kvietimo.
Kaip gaila, kad čia nėra Skaliko. Mūšio išvakarėse Sandoras Kligeinas atėjo į jos menę ir pasisiūlė išvežti iš miesto, bet Sansa atsisakė. Kartais naktį gulėdavo atmerktomis akimis ir svarstydavo, ar išmintingai pasielgė. Kedrinėje skrynioje, po savo vasariniais šilkais ji paslėpusi tebelaikė jo suteptą baltą apsiaustą. Pati nežinojo, kodėl. Girdėjo šnekant, kad Skalikas pasirodė esąs bailys: girdi, per patį kovos įkarštį taip nusigėrė, kad vadovavimą jo vyrams teko perimti Kipšui. Bet Sansa tai suprato. Ji žinojo jo nudegusio veido paslaptį. Skalikas bijojo tik ugnies. Tą naktį sukeltas gaisras nutvieskė upę ir, rodės, net orą pripildė žalių liepsnų. Net pilyje likusi Sansa drebėjo iš baimės. O lauke… kas dėjosi lauke, jai buvo sunku ir įsivaizduoti.
Atsidususi ji pasiėmė plunksną, rašalo ir brūkštelėjo Mardžerei trumpą mandagų laiškelį, jog kvietimą priima.
Atėjus paskirtam vakarui, palydėti jos prisistatė kitas karaliaus sargybos vyras, nuo Sandoro Kligeino besiskiriantis kaip… na, kaip gėlės žiedas skiriasi nuo šuns. Išvydus ant jos menės slenksčio stovintį serą Lorą Tairelį, Sansai suspurdėjo širdis. Pirmą kartą nuo tos dienos, kai seras Loras grįžo į Karaliaus Uostą jodamas savo tėvo kariuomenės avangarde, Sansa vėl buvo taip arti jo. Kelias akimirkas ji nesumojo, ką pasakyti.
— Sere Lorai, — pagaliau šiaip taip ištarė, — tu… taip puikiai atrodai.
Jis suglumęs šyptelėjo.
— Miledi nepaprastai maloni. Be to, ir graži. Mano sesuo nekantriai tavęs laukia.
— Labai laukiau mūsų vakarienės.
— Mardžerė irgi laukė. Mano ledi senelė — taip pat.
Paėmęs už parankės, seras Loras nuvedė ją prie laiptų.
— Tavo senelė? — Sansai buvo sunku tuo pat metu eiti, kalbėti ir mąstyti, kai seras Loras lietė jos ranką. Per suknios šilką ji jautė šiltus jo pirštus.
— Ledi Olena. Ji taip pat drauge vakarieniaus.
— Šit kaip… — tarstelėjo Sansa. Kalbu su juo, o jis liečia mane, laiko mano ranką, liečia mane… — Ji dar vadinama Erškėčių karaliene, tiesa?
— Taip, — nusijuokė seras Loras. Šiltesnio juoko nesu girdėjusi, dingtelėjo Sansai, o jis pridūrė: — Bet į akis geriau jos taip nevadink, nebent nori, kad tau įdurtų.
Sansa nuraudo. Kiekvienas kvailys būtų supratęs, kad jokia moteris nesijaustų laiminga, vadinama „Erškėčių karaliene“. Gal aš tikrai tokia kvaila, kaip sako Sersėja Lanister? Ji paskubomis mėgino sugalvoti ir pasakyti jam ką nors protingo ir malonaus, bet visiškai prarado nuovoką. Ir vos neleptelėjo, koks jis gražus, — gerai, kad laiku prisiminė ką tik tai jau sakiusi.
Bet jis tikrai buvo gražus. Atrodė aukštesnis nei tuomet, kai ji pirmą kartą jį pamatė, bet toks pat lankstus ir grakštus, be to, Sansa dar niekada nebuvo mačiusi kito berniuko tokiomis nuostabiomis akimis. Tik jis ne berniukas, o suaugęs vyras, karaliaus sargybos riteris. Jos nuomone, vilkėdamas baltais, o ne Tairelių giminei įprastais žaliais ir aukso spalvos drabužiais, jis atrodė net dailesnis. Dabar vienintelė spalvinga jo aprangos detalė buvo segė, kuria buvo susisegęs apsiaustą, — iš sodriai geltono aukso nukaldinta Haigardeno rožė šviesiai žaliais nefrito lapais.