Jausdama pykinimą, Dani šiaip taip atsistojo. Dabar ji bijojo labiau nei tada, kai vyko kautynės. Jis galėjo mane nužudyti.
— Tavo malonybe… — Arstanas priklaupė. — Aš senas žmogus ir apvyliau tave. Neturėjau leisti jam prisiartinti ir tavęs paliesti. Apsileidau. Be barzdos ir plaukų nepažinau jo.
— Ir aš nepažinau. — Dani giliai įkvėpė stengdamasi nuslopinti drebulį. Visur aplink priešai. — Palydėk mane į palapinę. Prašau…
Kai atėjo Mormontas, ji buvo susisiautusi į liūteną ir iš taurės gėrė prieskoniais pagardintą vyną.
— Apžiūrėjau į upę išeinančią sieną… — prabilo jis. — Ji keliomis pėdomis aukštesnė nei kitos ir tokia pat stipri. Be to, po įtvirtinimais miriniečiai pririšo gerą dešimtį ugninių senų laivų korpusų…
Daneiris jį pertraukė:
— Galėjai mane įspėti, kad Titano Pavainikis pabėgo.
Jis susiraukė.
— Nemačiau reikalo tavęs gąsdinti, tavo malonybe. Pasiūliau atlygį už jo galvą…
— Sumokėk jį Žilabarzdžiui. Visą kelią nuo Junkajaus Meras traukė kartu su mumis. Jis nusiskuto barzdą, įsimaišė tarp išlaisvintų vergų ir laukė galimybės atkeršyti. Arstanas jį nužudė.
Seras Džora atidžiai nužvelgė senį.
— Ar teisingai supratau, kad ginklanešys lazda nužudė Merą iš Bravoso?
— Lazda, — patvirtino Dani. — Bet jau ne ginklanešys. Sere Džora, noriu, kad Arstanas būtų pakeltas į riterius.
— Ne.
Atviras atsisakymas vykdyti karalienės valią buvo tikrai netikėtas. Dar keisčiau, kad tą žodį abu vyrai ištarė kartu.
Seras Džora išsitraukė kalaviją.
— Titano Pavainikis buvo bjaurus niekšas. Ir neprastas žudikas. Kas esi, seni?
— Geresnis riteris už tave, sere, — santūriai atsakė Arstanas.
Riteris? Dani suglumo.
— Sakei, kad esi ginklanešys…
— Buvau, tavo malonybe. — Jis priklaupė ant vieno kelio. — Jaunystėje tarnavau ginklanešiu pas lordą Svoną, paskui, magistro Ilyrijaus įsakytas, tarnavau ir Stipruoliui Belvasui. Bet tarp šių tarnysčių daugelį metų buvau riteris Vesterose. Nemelavau tau, mano karaliene. Bet už tai, ką nutylėjau, ir už visas kitas savo nuodėmes galiu tik maldauti tavo atleidimo.
— Ką nutylėjai? — Daneiris tai visai nepatiko. — Viską man pasakysi. Tuojau pat.
Jis nulenkė galvą.
— Kvarte, kai klausei, kuo aš vardu, pasakiau, kad mane vadina Arstanu. Tai buvo tiesa. Kai mudu su Belvasu keliavome į rytus tavęs ieškodami, daug žmonių vadino mane būtent šiuo vardu. Bet tai nėra tikras mano vardas.
Ji jautėsi labiau sutrikusi, o ne supykusi. Jis mane apgaudinėjo, kaip Džora ir buvo įspėjęs, ir vis dėlto dabar išgelbėjo man gyvybę.
Seras Džora staiga išraudo.
— Meras nusiskuto barzdą, o tu užsiželdinai, ar ne? Po galais, nenuostabu, kad atrodei man kažkur matytas…
— Tu jį pažįsti? — visiškai suglumusi paklausė Dani ištremto riterio.
— Mačiau jį gal dešimtį kartų… dažniausiai iš tolo, stovintį su savo broliais arba jojantį kokiame nors turnyre. Bet Septyniose Karalystėse Baristaną Narsųjį pažinojo visi. — Jis priglaudė kalavijo smaigalį seniui prie gerklės. — Chalise, prieš tave klūpo seras Baristanas Selmis, karaliaus sargybos lordas vadas, išdavęs karalių ir tarnavęs Grobikui Robertui Barateonui.
Senasis riteris nė nemirktelėjo.
— Juokiasi puodas, kad katilas juodas, o tu kalbi apie išdavystę?
— Kodėl tu čia? — paklausė jo Dani. — Jei Robertas siuntė tave manęs nužudyti, kodėl išgelbėjai man gyvybę? — Jis tarnavo Grobikui. Jis išdavė Reigaro atminimą ir paliko ištremtą Viseirį likimo valiai. Ir vis dėlto, jei norėjo, kad mirčiau, jam reikėjo tik pasitraukti į šalį… — Noriu sužinoti visą tiesą ir išgirsti, kad prisieki riterio garbe ją atskleisti. Kam tarnauji: Grobikui ar man?
— Tau, jei tik manęs dar norėsi. — Sero Baristano akyse sužibo ašaros. — Taip, Robertas manęs pasigailėjo. Tarnavau jam karaliaus sargyboje ir taryboje. Tarnavau su Karalžudžiu ir dar blogesniais vyrais, suteršusiais baltą apsiaustą, kurį vilkėjau. Pasiteisinti negaliu. Ir dabar tebetarnaučiau Karaliaus Uoste, jei tas niekšas vaikėzas, sėdintis Geležiniame soste, nebūtų manęs išvaręs. Gėda prisipažinti, bet tai tiesa. Ir vis dėlto, kai jis nutraukė man nuo pečių Baltojo Buliaus užsuptą apsiaustą ir tą pačią dieną pasiuntė vyrus manęs nužudyti, man tarsi akys atsivėrė. Tada supratau, jog turiu rasti tikrą karalių ir mirti jam tarnaudamas…
— Ši norą galiu išpildyti, — niūriai įsiterpė seras Džora.
— Patylėk, — sudraudė jį Dani. — Noriu jį išklausyti.
— Gali būti, kad man teks mirti kaip išdavikui, — tarė Baristanas Selmis. — Jei taip, neturėčiau mirti vienas. Prieš priimdamas Roberto atleidimą, koviausi su juo prie Trišakio. Ir tu buvai mano priešininko kariuomenės gretose, Mormontai, tiesa? — Atsakymo jis nelaukė. — Tavo malonybe, gailiuosi, kad tave suklaidinau. Tai buvo vienintelis būdas nuslėpti nuo Lanisterių, kad prisidėjau prie tavęs. Tu sekama, kaip buvo sekamas ir tavo brolis. Lordas Veiris daugybę metų pranešdavo apie kiekvieną Viseirio žingsnį. Sėdėdamas Mažojoje taryboje girdėjau šimtus tokių pranešimų. O nuo tos dienos, kai ištekėjai už chalo Drogo, tau pašonėje buvo šnipas, pardavinėjęs tavo paslaptis, penėjęs žiniomis Vorą už auksą ir pažadus.
Tikriausiai jis kalba ne apie…
— Klysti. — Dani pakėlė akis į Džorą Mormontą. — Pasakyk jam, kad klysta. Nėra jokio šnipo. Sere Džora, pasakyk jam. Mudu drauge peržygiavome Dotrakių jūrą, perėjome Raudonąją dykumą… — Jos širdis daužėsi kaip paukštis spąstuose. — Pasakyk jam, Džora. Pasakyk jam, kad klysta.
— Kad tave kur Kiti, Selmi. — Seras Džora numetė savo ilgąjį kalaviją ant kilimo. — Chalise, taip buvo tik iš pradžių, kol geriau tavęs nepažinau… kol nepamilau…
— Apie meilę geriau nė neužsimink! — Daneiris pasitraukė toliau juo jo. — Kaip tu galėjai? Ką Grobikas tau pažadėjo? Aukso? Darei tai dėl aukso? — Nemirtingoji sakė, kad ji bus išduota dar du kartus: kartą dėl aukso ir kartą dėl meilės. — Klok, kas tau buvo žadėta?
— Veiris sakė, kad… galėsiu grįžti namo. — Seras Džora nuleido galvą.
Aš ketinau grąžinti tave namo! Drakonai pajuto jos įtūžį. Viserionas sušnypštė ir jam iš nasrų išsiveržė garas. Drogonas suplakė juodais sparnais, o Reigalas atsisuko ir išpūtė liepsnos liežuvį. Turėčiau ištarti tą žodį ir sudeginti juos abu. Ar šalia nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo ji būtų galėjusi pasitikėti, nė vieno, kuris galėtų ją apsaugoti?
— Ar visi Vesteroso riteriai tokie veidmainiai kaip judu? Išeikite, kol mano drakonai jūsų dar neiškepė. Kažin, kaip kvepia keptas melagis? Gal dvokia kaip Rudojo Beno nuotekų tuneliai? Eikite!
Seras Baristanas neskubėdamas nevikriai atsistojo. Dabar jis pirmą kartą atrodė pagal savo amžių.
— Kur mums eiti, tavo malonybe?
— Į pragarą, tarnauti karaliui Robertui. — Dani ant skruostų pajuto karštas ašaras. Plakdamas uodega, Drogonas klyktelėjo. — Tegul jus abu Kiti traukia.