Eikite abu ir daugiau negrįžkite, jei dar kartą jus pamatysiu, išdavikai, nukirsiu galvas. Tačiau šių žodžių ištarti negalėjo. Jie mane išdavė. Bet ir išgelbėjo. Bet melavo.
— Eikite…
Mano lokys, mano narsus stiprus lokys, ką aš be jo darysiu? O senis, mano brolio draugas…
— Eikite, eikite…
Kur?
Ir tada ji suprato.
Tirionas
Tirionas apsirengė tamsoje klausydamasis tylaus, iš santuokinio guolio sklindančio žmonos alsavimo. Sapnuoja, dingtelėjo jam, kai Sansa kažką sumurmėjo, — tikriausiai kažkokį vardą, bet sunku buvo pasakyti, kokį, — ir pasivertė ant šono. Jiedu buvo vyras ir žmona, miegojo vienoje lovoje, bet tik tiek. Ji net ašaras slepia.
Papasakojęs apie brolio mirtį jis tikėjosi Sansos sielvarto ir pykčio, bet jos veido išraiška nė kiek nepasikeitė ir Tirionas iš pradžių išsigando, kad žmona jo žodžių nesuprato. Tik vėliau, kai juodu skyrė ąžuolinės durys, jis išgirdo ją kūkčiojant. Tuomet norėjo eiti pas ją ir kaip galėdamas paguosti. Bet ne, priminė jis sau, Lanisterio paguodos jai nereikia. Jis tik galėjo pasirūpinti, kad Sansa nesužinotų baisių Kruvinųjų vestuvių smulkmenų, pasiekusių juos iš Dvynių. Jis nusprendė, jog žmonai nereikia žinoti, kad jos brolio lavonas buvo sukapotas ir išniekintas, o jos motinos lavonas, bjauriai tyčiojantis iš Tulių giminės laidojimo papročių, nuogas įmestas į Žaliąją Šaką. Ko jau ko, o dar daugiau peno košmarams šiai merginai tikrai nereikėjo.
Tačiau tai dar buvo ne viskas. Tirionas apsiautė jai pečius savo apsiaustu ir prisiekė ją ginti, bet tai buvo toks pat žiaurus pokštas kaip ir karūna, kurią Frėjai uždėjo ant Robo Starko didvilkio galvos, prisiuvę šią prie begalvio jo lavono. Sansa taip pat tai žinojo. Ji taip žiūrėdavo į jį, tokia įsitempusi lipdavo į lovą… Leisdamas laiką su žmona, Tirionas nė akimirkai negalėdavo užmiršti, kas jis toks ir koks jis. Ir ji to neužmiršo. Sansa kas vakarą tebevaikščiojo į dievų giraitę melstis, ir Tirionas pagalvojo, ar tik nemeldžia jo mirties. Ji prarado savo namus, savo vietą pasaulyje ir visus, kuriuos kadaise mylėjo ir kuriais pasitikėjo. Ateina žiema, įspėjo Starkų giminės šūkis, ir kartu su šiuo kerštu jiems tikrai atėjo žiema. O Lanisterių giminei dabar pats vidurvasaris. Prakeikimas, tad kodėl man taip šalta?
Tirionas apsiavė batus, susisegė apsiaustą liūto galvos sege ir išslinko į deglais apšviestą koridorių. Iš šios santuokos tik tiek naudos jis ir gavo; vedybos leido jam pasprukti iš Meigoro tvirtovės. Dabar, kai jis turėjo žmoną ir savo namų ūkį, jo lordas tėvas sutiko, kad Tirionui reikia geresnių patalpų, ir lordas Džailsas staiga pasijuto iškraustytas iš erdvių Virtuvės bokšto menių. Tos menės buvo tikrai puikios: didelis miegamasis ir atitinkama svetainė, maudymosi ir persirengimo kambarys jo žmonai, o šalia — nedideli kambarėliai Podui ir Sansos kambarinėms. Net Brono celėje prie laiptų buvo šioks toks langas. Na, gal veikiau šaudymo anga, bet šviesos vis dėlto įleidžia. Tiesa, priešais, kitame kiemo krašte, buvo pagrindinė pilies virtuvė, bet Tirionui jos garsai ir kvapai patiko daug labiau nei gyvenimas su seserimi Meigoro tvirtovėje. Kuo rečiau matė Sersėją, tuo laimingesnis jis jautėsi.
Eidamas pro Brelos kambarėlį, Tirionas girdėjo ją knarkiant. Šaja dėl to vis skundėsi, bet tai, rodos, buvo tik menkas nepatogumas. Šią moterį jam pasiūlė Veiris; anksčiau ji rūpinosi lordo Renlio rezidencija mieste, tad turėjo patirties nieko nematyti, negirdėti ir neplepėti.
Užsidegęs ploną žvakę, jis grįžo prie tarnų laiptų ir ėmė leistis. Apačioje viešpatavo tyla ir, be savo žingsnių, Tirionas daugiau nieko negirdėjo. Jis lipo iki pirmo aukšto ir dar žemiau, kol pagaliau atsidūrė prieblandos gaubiamame rūsyje akmeniniais lubų skliautais. Didžiuma pilies patalpų jungėsi požemiais ir Virtuvės bokštas nebuvo išimtis. Tirionas krypavo ilgu tamsiu koridoriumi, kol rado norimas duris. Tada jas stumtelėjo.
Viduje jo laukė drakonų kaukolės ir Šaja.
— Maniau, kad milordas mane pamiršo.
Šajos suknia kybojo ant juodo danties, styrančio taip aukštai, kad siekė jai viršugalvį, o ji nuoga stovėjo drakono nasruose. Balerionas, pagalvojo jis. O gal Vagaras? Visų drakonų kaukolės atrodė kaip viena.
Vien pamatęs ją Tirionas pajuto, kaip pampsta jo penis.
— Eikš…
— Neisiu. — Ji išdykėliškai nusišypsojo. — Žinau, kad milordas tikrai ištrauks mane iš drakono nasrų.
Bet kai jis krypuodamas žengė artyn, ji pasilenkė ir užpūtė žvakę.
— Šaja…
Jis ištiesė rankas, bet ji apsisuko ir išsprūdo jam iš glėbio.
— Turi mane pagauti. — Šajos balsas sklido jam iš kairės. — Vaikystėje milordas tikrai turėjo žaisti pabaisas ir nekaltas mergeles.
— Vadini mane pabaisa?
— Vadinčiau, jei būčiau nekalta mergelė. — Šaja stovėjo jam už nugaros, o tada žengė grindimis lengvai kaip plunksnelė. — Vis tiek turi mane pagauti.
Ir pagaliau Tirionas ją pagavo, bet tik todėl, kad ji leidosi. Kai Šaja atsidūrė jo glėbyje, jis buvo suplukęs ir nuo trankymosi į drakonų kaukoles sunkiai pūtavo. Tačiau visi šie vargai užsimiršo tą pačią akimirką, kai pajuto tamsoje į veidą atsirėmus nedidukes jos krūtis ir per lūpas bei nosį atstojantį randą švelniai slystančius papurusius jų spenelius. Tirionas parsivertė ją ant grindų.
— Mano milžine, — sukuždėjo Šaja, kai jis į ją įsiskverbė. — Mano milžinas atėjo manęs gelbėti.
Paskui, kai jiedu apsikabinę gulėjo tarp drakonų kaukolių, Tirionas priglaudė galvą jai prie galvos ir įkvėpė malonaus, švara dvelkiančio plaukų aromato.
— Turime grįžti, — nenoriai tarė jis. — Tuoj turėtų švisti. Sansa prasibus.
— Reikėtų pagirdyti ją migdančiu vynu, — pasiūlė Šaja, — kaip kad ledi Tanda pagirdo Lolisę. Taurė tokio vyno prieš miegą ir galėtume dulkintis lovoje šalia Sansos jos nepažadindami. — Ji sukikeno. — Gal vieną naktį taip turėtume ir padaryti? Ar milordui patiktų? — Merginos ranka surado jo petį ir ėmė masažuoti raumenis. — Tavo sprandas kietas kaip akmuo. Kas tau neduoda ramybės?
Tirionas nematė pirštų priešais veidą, bet vis tiek ėmė juos lenkti, vardydamas savo bėdas.
— Žmona. Sesuo. Sūnėnas. Tėvas. Taireliai. — Jam teko pakelti kitą ranką. — Veiris. Paiselis. Mažasis Pirštas. Raudonoji Angis iš Dorno. — Jam liko paskutinis neužlenktas pirštas. — Veidas, spoksantis į mane iš vandens, kai prausiuosi.
Šaja pabučiavo jo sužalotą, šašuotą nosį.
— Narsuolio veidas. Kilnaus ir gero žmogaus veidas. Gaila, kad dabar negaliu jo matyti.
Jos balsas buvo persmelktas viso pasaulyje esančio tyrumo. Tyrumo? Kvaily, ji kekšė, apie vyrus sprendžia vien iš to, kas kabo jiems tarp kojų. Kvaily tu, kvaily…
— Būtų geriau matyti tave, o ne mane. — Tirionas atsisėdo. — Mūsų abiejų laukia ilga diena. Nereikėjo tau užpūsti žvakės. Kaip dabar rasime drabužius?
Ji nusijuokė.
— Gali būti, kad teks eiti nuogiems.
Ir jei mudu kas nors pamatys drauge, mano lordas tėvas lieps tave pakarti. Pasamdęs Šają kaip vieną iš Sansos kambarinių, Tirionas turėjo dingstį susitikti su ja ir pasišnekėti, bet neapgaudinėjo savęs, kad jiedu saugūs. Veiris jį įspėjo.