— Papasakojau išgalvotą Šajos gyvenimo istoriją, bet ji skirta Lolisei ir ledi Tandai. Tavo sesuo gerokai įtaresnė. Jei paklaus, ką žinau…
— Ką nors sugalvosi ir gudriai pameluosi.
— Ne. Pasakysiu jai, kad Šaja yra paprasta paskui karo stovyklą sekusi mergina, kurią susiradai prieš mūšį prie Žaliosios Šakos ir, nors tavo lordas tėvas griežtai prieštaravo, atsigabenai į Karaliaus Uostą. Karalienei nemeluosiu.
— Ir anksčiau meluodavai karalienei. Gal man jai tai pasakyti?
Eunuchas atsiduso.
— Tai žeidžia skaudžiau už peilį, milorde. Ištikimai tau tarnavau, bet, kai galiu, privalau tarnauti ir tavo seseriai. Kaip manai, ar ilgai ji dar leis man gyventi, jei matys, kad iš manęs jai nėra jokios naudos? Neturiu narsaus samdomo kalavijuočio, galinčio mane apginti, neturiu ir šaunaus brolio, galinčio už mane atkeršyti, tik kelis į ausį čiulbančius paukštukus. Tais šnabždesiais turiu kasdien iš naujo pirktis gyvybę.
— Atleisk, jei tavęs neapraudosiu.
— Mielai, bet tu turi man atleisti, jei neapraudosiu Šajos. Prisipažinsiu, niekaip nesuprantu, kuo ji ypatinga, kad tokį protingą vyrą kaip tu paverčia kvailiu.
— Jei nebūtum eunuchas, suprastum.
— Šit kaip? Vyras gali turėti arba proto, arba stambų daiktą tarp kojų, bet negali turėti ir vieno, ir kito? — Veiris sukikeno. — Tuomet tikriausiai turėčiau būti dėkingas, kad mane nupjaustė.
Voras buvo teisus. Baugioje, drakonus slepiančioje tamsoje Tirionas ėmė apgraibomis ieškoti apatinių drabužių, bet jautėsi bjauriai. Jis taip rizikavo, jog buvo įsitempęs kaip styga, be to, jį dar slėgė ir kaltė. Tegul Kiti traukia tą mano kaltę, pagalvojo jis, vilkdamasis tuniką. Kodėl turėčiau būti kaltas? Žmona manęs nenori, ypač tos mano kūno dalies, kuri, rodos, taip geidžia jos. Gal reikėtų papasakoti jai apie Šają? Jis tikrai ne pirmas pasaulyje vyras, turintis meilužę. Garbingasis Sansos tėvas irgi apdovanojo ją pavainikiu broliu. Gali būti net ir taip, kad jo žmona apsidžiaugs sužinojusi, jog jis dulkina Šają, jei tik tai leis jai ir toliau išvengti negeidžiamo jo prisilietimo.
Ne, aš neišdrįsiu. Nesvarbu, kad davė priesaiką, žmona jis pasitikėti negalėjo. Gal tarpkojyje ji ir nekalta, bet vargu ar nekalta, kai kalbama apie išdavystę; kartą Sansa jau atskleidė savo tėvo planus Sersėjai. O jos amžiaus merginos garsėja tuo, kad nemoka saugoti paslapčių.
Vienintelis saugus kelias buvo atsikratyti Šajos. Galėčiau išsiųsti ją pas Čatają, nenoromis pagalvojo Tirionas. Čatajos viešnamyje Šaja turėtų kokių tik nori šilkų ir brangakmenių ir švelniausius kilmingus nuolatinius klientus. Ten ji gyventų daug geriau, nei gyveno tuomet, kai jis ją rado.
Arba, jei Šaja pavargtų pelnytis duoną gulėdama ant nugaros, jis galėtų ją ištekinti. Gal už Brono? — Šis samdomas kalavijuotis niekada neatsisakydavo vykdyti įsakymų, be to, dabar jis buvo riteris, taigi geresnis jaunikis, nei Šaja būtų galėjusi tikėtis. O gal ištekinti ją už sero Talado? — Tirionas jau ne kartą atkreipė dėmesį, kad šis vyras ilgesingai žvilgčioja į Šają. Kodėl ne? Jis aukštas, stiprus, nebjaurus pažiūrėti, tikrai šaunus jaunas riteris. Žinoma, Taladas pažinojo Šają tik kaip pilyje tarnaujančią dailią jauną ledi kambarinę. O jei vedęs ją sužinos, kad ji buvo kekšė…
— Milorde, kur tu? Ar drakonai tave prarijo?
— Ne. Aš čia. — Jis užčiuopė drakono kaukolę. — Radau batą, bet jis, rodos, tavo.
— Milordas taip rimtai kalba. Ar kuo nors neįtikau?
— Ne, — pernelyg šiurkščiai atsakė Tirionas. — Tu man visada įtinki.
Dėl to mums ir kyla pavojus. Tokiomis akimirkomis kaip ši jis vis svajodavo, kad galėtų ją išsiųsti, bet tos svajos niekada ilgai netrukdavo. Tirionas neaiškiai matė ją prieblandoje besimaunančią ant lieknos kojos vilnonę kojinę. Aš ją matau. Pro eilę ilgų siaurų langų, iškirstų aukštai rūsio sienoje, skverbėsi blausi šviesa. Aplink juos iš tamsos lindo pilkos Targarienų drakonų galvos.
— Per greitai išaušo.
Nauja diena. Nauji metai. Naujas šimtmetis. Likau gyvas prie Žaliosios Šakos ir Juodųjų Vandenų, liksiu gyvas ir per prakeiktas karaliaus Džofrio vestuves.
Šaja grybštelėjo nuo drakono danties suknią ir per galvą ją apsivilko.
— Eisiu pirma. Brela norės, kad padėčiau ruošti vandenį maudynėms. — Ji pasilenkė ir pabučiavo jam į kaktą. — Mano milžine Lanisteri. Kaip aš tave myliu…
Ir aš tave myliu, brangioji. Taip, ji buvo kekšė, bet vis tiek nusipelnė daugiau, nei jis galėjo jai duoti. Išleisiu ją už sero Talado. Jis, rodos, geras vyras. Ir aukštas…
Sansa
Koks malonus sapnas, mieguista pagalvojo Sansa. Ji vėl buvo Vinterfele, bėgo per dievų giraitę su motina. Ten buvo ir jos tėvas, ir broliai, visi mieli ir saugūs. Jei sapnai galėtų virsti tikrove…
Ji nusiklojo. Turiu būti narsi. Šiaip ar taip, kančios netrukus turėjo baigtis. Jei čia būtų Ledi, aš taip nebijočiau. Bet Ledi buvo negyva; mirę buvo ir Robas, ir Branas, ir Rikonas, ir Arija, ir tėvas, ir motina ir net septonė Mordeina. Visi mirę, gyva tik aš. Dabar ji liko pasaulyje vienui viena.
Lordo vyro šalia nebuvo, bet prie to Sansa buvo pratusi. Tirionas miegodavo neramiai ir dažnai keldavosi dar prieš auštant. Paprastai ji rasdavo jį menėje palinkusį prie degančios žvakės, įsigilinusį į kokį nors seną pergamento ritinį arba knygą oda aptrauktais viršeliais. Kartais iš krosnių sklindantis kepamos rytinės duonos kvapas atviliodavo jį į virtuvę, o kartais jis užlipdavo ant stogo, į ten įveistą sodą, arba vienas leisdavosi žemyn, Išdaviko taku.
Sansa atvėrė langines, sudrebėjo ir jai pašiurpo rankų oda. Rytiniame dangaus pakraštyje, persmeigti saulės spindulių, telkėsi didžiuliai debesys. Jie atrodo kaip dvi milžiniškos pilys, plūduriuojančios ryto danguje. Sansa matė iš netašytų akmenų sumūrytas jų sienas, galingus jų bokštus ir pylimus. Ant pilių bokštų plevėsavo menkutės vėliavos, mėgindamos pasiekti greitai gęstančias žvaigždes. Už jų tekėjo saulė, ir Sansa žiūrėjo į pilis, iš pradžių juodas, paskui pilkas, o galų gale nusidažiusias visais įmanomais rožiniais, auksiniais ir tamsiai raudonais atspalviais. Netrukus vėjas suginė debesis į krūvą ir ten, kur buvo dvi pilys, liko tik viena.
Ji išgirdo virstelint duris: kambarinės įnešė karšto vandens maudytis. Abi merginos tarnavo jai dar visai neseniai; Tirionas sakė, kad anksčiau jai patarnavusios moterys buvo Sersėjos šnipės, kaip Sansa ir įtarė.
— Ateikite pažiūrėti, — pakvietė ji kambarines. — Danguje kybo pilis.
Jos atėjo pasižiūrėti.
— Ji iš aukso. — Šajos plaukai buvo trumpi ir tamsūs, žvilgsnis įžūlus. Ji darė viską, kas buvo liepiama, bet kartais labai akiplėšiškai nužvelgdavo Sansą. — Man patinka žiūrėti į aukso pilį.
— Pilis? — Brela prisimerkė. — Rodos, tas bokštas virsta. Čia ne pilis, o tik griuvėsiai.
Apie virstančius bokštus ir pilies griuvėsius Sansa nenorėjo klausytis. Ji uždarė langines ir pasakė:
— Mūsų laukia karalienės pusryčiai. Ar mano lordas vyras rytinėje menėje?
— Ne, miledi, — atsakė Brela. — Aš jo nemačiau.