— Gali būti, kad jis nuėjo pasimatyti su tėvu, — pareiškė Šaja. — Tikriausiai karaliaus rankai prireikė jo patarimo.
Brela pauostė orą.
— Ledi Sansa, gal liptum į kubilą, kol vanduo dar neatvėso.
Sansa leido Šajai nuvilkti jos naktinius ir įlipo į didelį medinį kubilą. Ji norėjo paprašyti taurės vyno nervams nuraminti. Santuokos ceremonija turėjo vykti vidurdienį Didžiojoje Beiloro septoje, kitame miesto gale. O vakare Karūnos menėje bus iškelta puota su tūkstančiu svečių, septyniasdešimt septyniais valgiais, dainiais, žongliruotojais ir komediantais. Bet pirmiausia karalienės svečių menėje laukė pusryčiai, kurių buvo pakviesti Lanisteriai, Tairelių vyrai, — Tairelių moterys pusryčiavo kartu su Mardžere, — per šimtą riterių ir lordų. Jie priskyrė mane prie Lanisterių, niūriai pagalvojo Sansa.
Prausdama Sansai nugarą, Brela pasiuntė Šają atnešti dar karšto vandens.
— Tu visa drebi, miledi.
— Vanduo per vėsus, — pamelavo Sansa.
Kambarinėms ją rengiant įėjo Tirionas, o jam įkandin — Podrikas Peinas.
— Atrodai žavingai, Sansa. — Jis atsisuko į ginklanešį. — Podai, būk geras, įpilk man taurę vyno.
— Vyno bus per pusryčius, milorde, — pasakė Sansa.
— Ir čia yra vyno. Turbūt nesitiki, kad eisiu pas seserį blaivus, tiesa? Šiandien prasideda naujas amžius, miledi. Trys šimtai metų nuo Eigono Užkariautojo valdymo pradžios. — Neūžauga paėmė iš Podriko taurę raudonojo vyno ir aukštai ją iškėlė. — Už Eigoną. Jis buvo tikras laimės kūdikis. Dvi seserys, dvi žmonos ir trys dideli drakonai. Ko daugiau vyras gali norėti? — Ir Tirionas atgalia ranka nusibraukė lūpas.
Sansa atkreipė dėmesį, kad Kipšo drabužiai sutepti ir susiglamžę, tarsi būtų su jais miegojęs.
— Gal persirengtum, milorde? Tavo naujoji liemenė labai graži.
— Tiesa, liemenė graži. — Tirionas padėjo taurę. — Eikš, Podai, pažiūrėkime, gal rasime drabužių, kuriuos vilkėdamas neatrodysiu toks neūžauga. Nenorėčiau padaryti gėdos savo ledi žmonai.
Netrukus Kipšas grįžo gana išvaizdus ir net truputį aukštesnis. Podrikas Peinas taip pat persirengė ir pagaliau atrodė beveik kaip tikras ginklanešys, nors šnervės linkyje pūpsantis gana didelis raudonas spuogas gerokai temdė jo puikių ryškiai raudonų, baltų ir aukso spalvos apdarų grožį. Jis toks drovus. Iš pradžių Tiriono ginklanešio Sansa bijojo; juk jis buvo Peinas, sero Ilino Peino, nukirtusio jos tėvui galvą, pusbrolis. Tačiau netrukus suprato, kad Podas jos bijo taip pat, kaip Sansa bijo jo pusbrolio. Kai tik ji Podą užkalbindavo, vaikinas įsitempdavo ir išrausdavo kaip vėžys.
— Ar ryškiai raudona, auksinė ir balta — tai Peinų giminės spalvos, Podrikai? — mandagiai paklausė Sansa.
— Ne. Tai yra, taip. — Vaikinas nuraudo. — Spalvos. Mūsų ženklas — ryškiai raudoni ir balti kvadratėliai, miledi. Su aukso grandinėmis. Tuose kvadratėliuose. Ryškiai raudonuose ir baltuose. Abiejų spalvų. — Jis stebeilijosi Sansai į kojas.
— Tas ženklas turi savo istoriją, — tarė Tirionas. — Neabejoju, kad vieną dieną Podas papasakos ją tavo kojų pirštams. Bet dabar mūsų laukia karalienės svečių menėje. Gal jau eikime?
Sansai magėjo kaip nors to išvengti. Galėčiau jam pasakyti, kad man skauda pilvą arba kad prasidėjo mėnesio kraujavimas. Labiausiai ji norėjo vėl lipti į lovą ir užsitraukti užuolaidas. Turiu būti stipri kaip Robas, tarė ji sau ir įsitempusi įsikibo lordui vyrui į ranką.
Karalienės svečių menėje pusryčiams jie valgė meduolius su gervuogėmis ir riešutais, keptą kumpį, šoninę, duonos trupiniuose apvoliotas ir keptas jūrų žvaigždes, rudenines kriaušes ir dornietišką keptą patiekalą iš svogūnų, sūrio ir virtų kapotų kiaušinių, pagardintą aštriais pipirais.
— Niekas taip nesužadina apetito būsimiems septyniasdešimt septyniems valgiams, kaip sotūs pusryčiai, — kai jų lėkštės buvo prikrautos, pareiškė Tirionas.
Ant stalo stovėjo ąsočiai pieno, midaus ir lengvo saldaus auksaspalvio vyno pusryčiams užgerti. Tarp stalų vaikštinėjo muzikantai dūduodami ir grodami fleitomis, grieždami smuikais, seras Dontosas šuoliavo nelyginant žirgą apsižergęs šluotą, o Mėnuliukas pirsčiojo suspaudęs lūpas ir dainavo nešvankias dainas apie svečius.
Sansa atkreipė dėmesį, kad Tirionas beveik nieko nevalgė, bet išgėrė kelias taures vyno. Ji pati užkramsnojo dornietiškų kiaušinių, bet pipirai ėmė deginti jai burną. Vaisių, žuvies ir meduolių ji tik atsikneibė. Kaskart, kai Džofris į ją pažvelgdavo, Sansa labai susijaudindavo ir nerasdavo sau vietos, tarsi būtų prarijusi šikšnosparnį.
Kai valgiai buvo išnešti, karalienė iškilmingai įteikė Džofui žmonos apsiaustą, kuriuo jis turėjo apsiausti Mardžerei pečius.
— Tai apsiaustas, kurį apsivilkau, kai Robertas paėmė mane į karalienes, tas pats apsiaustas, kurį mano motina ledi Džoana dėvėjo tekėdama už mano lordo tėvo.
Sansai dingtelėjo, kad, tiesą sakant, apsiaustas atrodo nušiuręs, — galbūt todėl, jog buvo toks senas.
Tada atėjo laikas dovanoms. Žemupyje buvo laikomasi tradicijos vestuvių rytą nuotakai ir jaunikiui teikti dovanas; rytoj, jau kaip sutuoktiniai, jie turėjo gauti daugiau dovanų, o teikiamos šiandien buvo skirtos asmeniškai jaunajam ir jaunajai.
Džalabaras Kso padovanojo Džofriui puikų lanką iš auksinto medžio ir strėlinę su ilgomis strėlėmis, papuoštomis žaliomis ir ryškiai raudonomis plunksnomis; ledi Tanda — porą minkštos odos jojimo batų; seras Kevanas — įspūdingą raudonos odos turnyrinį balną; dornietis princas Oberinas — raudono aukso skorpiono pavidalo segę; seras Adamas Marbrandas — sidabrinius pentinus; lordas Matis Rovanas — raudoną šilkinę turnyro palapinę; lordas Paksteris Redvainas — gražią medinę kopiją karo laivo su dviem šimtais irklų, kaip tik dabar statomo Arbore.
— Jei jo malonybei patiks, laivas bus pavadintas „Karaliaus Džofrio narsa“, — pasakė jis ir Džofas neslėpė, kad jam tai tikrai labai patinka.
— Kai išplauksiu į Drakono Uolą žudyti savo išdaviko dėdės Stanio, šis laivas bus mano flagmanas, — pareiškė Džofris.
Šiandien jis vaidina maloningą karalių. Sansa žinojo, jog, kai norėdavo, Džofris mokėdavo būti mandagus, bet, rodės, jis vis mažiau ir rečiau to nori. Ir tikrai: visas jo mandagumas išgaravo, kai Tirionas įteikė jųdviejų dovaną — didžiulę seną knygą „Keturių karalių gyvenimai“, įrištą oda ir puikiai iliustruotą miniatiūromis. Karalius abejingai pasklaidė lapus.
— Kas čia, dėde?
Knyga. Kažin, ar skaitydamas Džofris krutina tas savo storas niekšiškas lūpas? — pagalvojo Sansa.
— Didžiojo meisterio Keto istorija apie Deirono Jaunojo Drakono, Beiloro Palaimintojo, Eigono Nevertojo ir Deirono Gerojo valdymą, — paaiškino jos nykštukas vyras.
— Knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas karalius, tavo malonybe, — pridūrė seras Kevanas.
— Mano tėvas knygoms neturėjo laiko. — Džofris stumtelėjo knygą per stalą. — Jei mažiau skaitytum, dėde Kipše, galbūt ledi Sansa jau būtų su pilvu. — Jis nusijuokė… o kai juokiasi karalius, kartu su juo kvatojasi ir dvariškiai. — Neliūdėk, Sansa, užtaisęs vaiką karalienei Mardžerei, užsuksiu į tavo miegamąjį ir parodysiu savo neūžaugai dėdei, kaip tai daroma.
Sansa išraudo. Nervingai žvilgtelėjo į Tirioną bijodama to, ką jis gali pasakyti. Tie žodžiai galėjo būti tokie pat nemalonūs kaip ir jųdviejų gultuvės po vestuvių puotos. Bet šį kartą neūžauga gurkštelėjo vyno ir nieko nepasakė.