Lordas Meisas Tairelis atnešė savo dovaną: trijų pėdų aukštumo auksinę taurę su dviem puošniomis ąsomis ir septyniais brangakmeniais tviskančiais veidais.
— Septyni veidai simbolizuoja septynias tavo malonybės karalystes, — paaiškino nuotakos tėvas. Ir visiems parodė, kad kiekvienas veidas turi didžiosios giminės ženklą: rubinų liūtą, smaragdinę rožę, onikso elnią, sidabrinį upėtakį, melsvo nefrito sakalą, opalo saulę ir perlamutrinį didvilkį.
— Nuostabi taurė, — tarė Džofris. — Bet, manau, vilką reikia iškirsti ir jo vietoje inkrustuoti moliuską.
Sansa apsimetė, kad to negirdėjo.
— Per puotą mudu su Mardžere atsigersime iki soties, gerasis tėve.
Džofris pakėlė taurę virš galvos, kad visi galėtų pasigrožėti.
— Tas prakeiktas daiktas tokio aukštumo kaip aš ūgio, — sau po nosimi burbtelėjo Tirionas. — Išmaukęs pusę šios taurės, Džofas kris girtas kaip maišas.
Ir gerai, pagalvojo Sansa. Gal griūdamas nusisuks sprandą…
Palaukęs, kol bus įteiktos visos dovanos, lordas Taivinas padavė karaliui savąją — ilgąjį kalaviją. Jo makštys buvo pagamintos iš vyšnios medžio, aukso ir aliejuje mirkytos raudonos odos, papuoštos auksinėmis liūto galvos smeigėmis. Sansa matė, kad liūtų akys — iš rubinų. Kai Džofris ištraukė kalaviją ir pakėlė jį virš galvos, pusryčiautojai svečių menėje nuščiuvo. Ryto šviesoje kalavijo ašmenys ribėjo raudonai ir juodai.
— Nepaprastas, — įvertino Matis Rovanas.
— Kalavijas, vertas apdainuoti, valdove, — tarė lordas Redvainas.
— Karaliaus kalavijas, — pridūrė seras Kevanas Lanisteris.
Karalius Džofris buvo toks susijaudinęs, kad, rodės, norėjo čia pat ką nors šiuo ginklu nužudyti. Jis šmaukštelėjo kalaviju orą ir nusijuokė.
— Didžiam kalavijui dera turėti didį vardą, milordai! Kaip man jį pavadinti?
Sansa prisiminė Liūto Dantį, kalaviją, kurį Arija įmetė į Trišakį, ir Širdžių Ėdiką, kalaviją, kurį jis privertė ją pabučiuoti prieš mūšį. Kažin, ar Džofris norės, kad šį pabučiuotų Mardžerė?
Svečiai šūkčiojo siūlydami vardus naujam ginklui. Džofas numojo ranka į gerą dešimtį siūlymų, o tuomet išgirdo jam patikusį vardą.
— Našlės Aimana! — suriko jis. — Taip! Juo tikrai pagausinsiu našlių gretas! — Jis užsimojo ir vėl kirto. — O kai stosiu akis į akį su dėde Staniu, jo kalaviją perkirsiu pusiau. — Džofris išmėgino žemąjį kirtį, priversdamas serą Beiloną Svoną skubiai pasitraukti atatupstą. Pamatę sero Beilono veido išraišką, svečiai ėmė kvatotis.
— Atsargiau, tavo malonybe, — įspėjo karalių seras Adamas Marbrandas. — Valyrijos plienas pavojingai aštrus.
— Prisimenu. — Abiem rankomis suėmęs kalavijo rankeną, Džofris iš visų jėgų kirto į Tiriono dovanotą knygą. Nuo smūgio storos odos viršelis pertrūko į dvi dalis. — Aštrus! Juk sakiau, kad Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena.
Jam prireikė dar geros dešimties kirčių, kol sukapojo storą knygą, ir šį darbą vyrukas baigė sunkiai šnopuodamas. Sansa jautė, kad jos vyras tramdo įtūžį, o seras Osmundas Ketlblekas šūktelėjo:
— Meldžiu, kad šie pavojingi ašmenys niekada nebūtų nukreipti prieš mane, valdove.
— Žiūrėk, kad to nenusipelnytum, sere.
Kalavijo geležtės smaigaliu pervėręs gabalą „Keturių karalių gyvenimų“, Džofris numetė jį nuo stalo, o tada įsikišo Našlės Aimaną į makštis.
— Tavo malonybe, — tarė seras Garlanas Tairelis, — gal nežinojai… Visame Vesterose buvo tik keturi šios knygos egzemplioriai, iliustruoti paties Keto.
— Dabar liko trys. — Džofris nusisegė seną kardasaitį, kad galėtų prisijuosti naująjį. — Tau ir ledi Sansai teks paieškoti geresnės dovanos, dėde Kipše. Mat ši visa sukapota į gabalus.
Tirionas įsistebeilijo į sūnėną skirtingų spalvų akimis.
— Gal tiktų peilis, valdove? Derantis prie tavo kalavijo. Durklas iš tokio paties puikaus Valyrijos plieno… kad ir su drakono kaulo rankena?
Džofas prisimerkęs jį nužvelgė.
— Tu… Taip, durklas, derantis prie mano kalavijo, gerai, — linktelėjo jis. — Tik… rankena kad būtų auksinė ir inkrustuota rubinais. Drakono kaulas man per prastas.
— Kaip pageidausi, tavo malonybe.
Tirionas išgėrė dar vieną taurę vyno. Į Sansą jis visiškai nekreipė dėmesio, tarsi būtų sėdėjęs vienas savo menėje. Bet kai atėjo laikas vykti į santuokos ceremoniją, jis paėmė žmoną už rankos.
Jiedviem einant per kiemą prie jų prisigretino Dorno princas Oberinas, vesdamasis už parankės savo juodaplaukę meilužę. Sansa smalsiai nužvelgė tą moterį. Ji buvo prasčiokė ir netekėjusi, be to, princui jau pagimdė dvi pavainikes dukras, bet nebijojo pažvelgti į akis ir pačiai karalienei. Šaja jai sakė, kad ta Elarija garbina kažkokią lysiečių meilės deivę. „Kai jis ją rado, ji, galima sakyti, buvo kekšė, miledi, — atskleidė paslaptį jos kambarinė, — o dabar vos neprilygsta princesei.“ Sansa dar niekada nebuvo atsidūrusi taip arti šios dornietės. Tiesą sakant, ji net ne gražuolė, dingtelėjo jai, bet, nežinia kodėl, žvilgsnis vis tiek krypsta į ją.
— Kartą man labai pasisekė ir Citadelėje mačiau „Keturių karalių gyvenimus“, — pasakojo jos lordui vyrui princas Oberinas. — Miniatiūros knygoje nuostabios, bet karaliui Viseiriui Ketas buvo pernelyg malonus.
Tirionas šnairomis žvilgtelėjo į pašnekovą.
— Pernelyg malonus? Mano nuomone, jis Viseirį gėdingai nuvertina. Knyga turėtų vadintis „Penkių karalių gyvenimai“.
Princas nusijuokė.
— Viseiris valdė vos dvi savaites.
— Jis valdė ilgiau nei metus, — pataisė jį Tirionas.
Oberinas gūžtelėjo.
— Metus ar dvi savaites, koks skirtumas? Kad užimtų sostą, jis nunuodijo savo sūnėną, o jame įsitaisęs nesiėmė jokių žygių.
— Beiloras mirė savo noru, badaudamas, — pasakė Tirionas. — Jo dėdė kaip karaliaus ranka ištikimai tarnavo jam, o anksčiau — Jaunajam Drakonui. Tiesa, Viseiris valdė vos vienerius metus, bet tie metai atstojo penkiolika, tuo tarpu Deironas tik kariavo, o Beiloras tik meldėsi. — Jis susiraukė. — Gal jis ir pašalino iš sosto sūnėną, bet kas gali jį dėl to kaltinti? Kažkas turėjo gelbėti karalystę nuo Beiloro kvailysčių.
Tai girdėdama, Sansa pasijuto priblokšta.
— Bet Beiloras Palaimintasis buvo didis karalius, — įsiterpė ji. — Jis Kaulų keliu basas nuėjo į Dorną sudaryti taikos ir išgelbėjo Drakono riterį nuo duobės su gyvatėmis. Angys karaliui Beilorui nekirto, nes jis buvo tyras ir šventas.
Princas Oberinas šyptelėjo ir tarė:
— Jei būtum angis, miledi, ar norėtum kirsti į tokią bekrauję šaką kaip Beiloras Palaimintasis? Aš verčiau patausočiau savo geluonį sultingesniam grobiui…
— Mano princas juokauja, ledi Sansa, — įsiterpė Elarija Send. — Septonai ir dainiai mėgsta kartoti, kad gyvatės nekirsdavo Beiloro, bet tiesa yra visai kitokia. Jis buvo įgeltas pusšimtį kartų ir nuo tų įgėlimų turėjo mirti.
— Jei būtų miręs, Viseiris būtų valdęs keliolika metų, — pasakė Tirionas, — ir Septynios Karalystės galėjo būti geriau valdomos. Kai kas mano, kad nuo tų gyvačių nuodų Beiloras išprotėjo.
— Taip, — pritarė princas Oberinas, — tik jūsų Raudonojoje pilyje gyvačių aš nemačiau. Tad kaip paaiškintum Džofrio išprotėjimą?
— Nenorėčiau nieko aiškinti. — Tirionas pakreipė galvą. — Atsiprašysime… Mūsų laukia neštuvai. — Neūžauga padėjo Sansai įlipti ir nevikriai įsiropštė į vidų pats. — Būk gera, miledi, užtrauk užuolaidas.