— Ar būtina, milorde? — Sansa nenorėjo slėptis už užuolaidų. — Diena tokia puiki…
— Jei gerieji Karaliaus Uosto žmonės neštuvuose pamatys mane, jiems tikriausiai kils noras apmėtyti juos mėšlo gabalais. Padaryk paslaugą mums abiem, miledi. Užtrauk užuolaidas.
Ji padarė, kaip liepė vyras. Kelias minutes jiedu taip ir sėdėjo, oras neštuvuose vis labiau šilo ir darėsi tvankus.
— Man buvo gaila tavo knygos, milorde, — prisivertė ištarti Sansa.
— Tai buvo Džofrio knyga. Jei būtų ją perskaitęs, gal būtų šio to išmokęs, — atsainiai tarė Tirionas. — Turėjau apie tai pagalvoti. Turėjau suprasti… juk yra tiek daug gerų dalykų.
— Gal durklas jam labiau patiks.
Neūžauga susiraukė, o jo randas įsitempė ir persikreipė.
— Berniukas nusipelnė durklo, ar tu taip nemanai? — Gerai, kad Tirionas iš žmonos atsakymo nelaukė. — Vinterfele Džofas kivirčijosi su tavo broliu Robu. Sakyk, ar tarp Brano ir jo malonybės irgi buvo perbėgusi juoda katė?
— Tarp jo ir Brano? — Šis klausimas Sansą suglumino. — Tai yra prieš jam nukrintant? — Ji susikaupė ir pamėgino prisiminti. Visa tai buvo taip seniai… — Branas buvo mielas berniukas. Visi jį mylėjo. Pamenu, jiedu su Tomenu kaudavosi mediniais kalavijais, bet tai buvo tik žaidimas.
Tirionas nutilo ir susimąstė. Sansa išgirdo tolumoje žvangant grandines; buvo keliamos tvirtovės vartų grotos. Dar po akimirkos pasigirdo riktelėjimas ir jų neštuvai susvyravę pakilo. Nematydama pro šalį slenkančio vaizdo, ji įsistebeilijo į savo sunertas rankas ir nemaloniai jautė, kad vyras žvelgia į ją savo skirtingų spalvų akimis. Kodėl jis į mane taip žiūri?
— Mylėjai savo brolius, kaip kad aš myliu Džeimį.
Ar tai klasta Lanisterio, norinčio paversti mane išdavike?
— Mano broliai buvo išdavikai ir atgulė išdavikų kapuose. Mylėti išdaviką yra išdavystė.
Jos mažiukas vyras prunkštelėjo.
— Robas sukilo prieš savo teisėtą karalių. Pagal įstatymą jis tapo išdaviku. Bet kiti mirė per jauni, dar nė nežinodami, kas yra išdavystė. — Jis pasitrynė nosį. — Sansa, ar žinai, kas Vinterfele nutiko Branui?
— Branas nukrito. Jis visuomet mėgdavo visur laipioti ir vieną kartą nukrito. Visada bijojome, kad taip nutiks. O Teonas Greidžojus jį nužudė, bet tai buvo vėliau.
— Teonas Greidžojus… — Tirionas atsiduso. — Kadaise tavo ledi motina kaltino mane… tiek to, nevarginsiu tavęs bjauriomis smulkmenomis. Ji nepelnytai kaltino mane. Tavo broliui Branui niekada nieko bloga nedariau. Ir tavęs neketinu skriausti.
Ką jis nori tuo pasakyti?
— Gera tai žinoti, milorde.
Tirionas iš jos kažko norėjo, bet Sansa niekaip nesusigaudė, ko. Jis atrodo kaip badaujantis vaikas, bet aš jam maisto neturiu. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje?
Tirionas vėl pasitrynė randuotą ir šašuotą nosį, ir šis bjaurus įprotis vėl atkreipė Sansos dėmesį į šlykštų jo veidą.
— Niekada taip ir nepaklausei, kaip žuvo Robas arba tavo ledi motina.
— Aš… nenoriu to žinoti. Tik sapnuočiau košmarus.
— Tuomet daugiau nieko nesakysiu.
— Tu… labai kilnus.
— O taip, — linktelėjo Tirionas. — Aš tiesiog įsikūnijęs kilnumas. Ir žinau, ką reiškia sapnuoti košmarus.
Tirionas
Naujoji karūna, kurią jo tėvas atidavė tikėjimo tarnui, buvo du kartus aukštesnė už tą, kurią sudaužė minia, be to, puiki, iš krištolo ir pintų aukso gijų. Šviesa nuo jos atsispindėdavo ir visomis vaivorykštės spalvomis blykstelėdavo kaskart, kai aukštasis septonas krustelėdavo galvą, bet Tirionas stebėjosi, kaip žmogus apskritai gali išlaikyti tokią karūną ant galvos. Be to, net jis turėjo pripažinti, kad Džofris ir Mardžerė, stovintys septoje vienas šalia kito tarp aukštų paauksuotų Tėvo ir Motinos statulų, atrodo kaip tikra karališka pora.
Dramblio kaulo spalvos šilkinę suknią su Myro nėriniais vilkinti nuotaka atrodė žavingai: sijonas buvo papuoštas gėlėmis, išsiuvinėtomis smulkiais perliukais. Kadangi buvo Renlio našlė, ji galėjo dėvėti Barateonų giminės spalvas, auksinę ir juodą, tačiau atėjo pas juos kaip viena iš Tairelių, užsimetusi mergautinį apsiaustą, ant kurio žalio aksomo buvo prisiūta daugybė medžiaginių aukso spalvos rožių. Jis klausė savęs, ar Mardžerė tikrai dar nekalta. Aišku, Džofris nė nežino, kuo nekalta mergelė skiriasi nuo moters.
Karalius atrodė beveik taip pat puikiai kaip nuotaka: po tamsiai raudonu aksomo apsiaustu, ant kurio buvo matyti elnio ir liūto ženklai, vilkėjo dulsvai raudoną liemenę. Ant auksinių jo garbanų buvo uždėta aukso karūna. Aš jam išsaugojau tą prakeiktą karūną. Tirionas nepatogiai perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos. Per daug vyno. Prieš jiems išvykstant iš Raudonosios pilies jam reikėjo susiprasti ir užsukti į išvietę. Bemiegė su Šaja praleista naktis taip pat atsiliepė, tačiau labiausiai jis geidė pasmaugti savo sūnėną karalių.
„Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena“, — gyrėsi berniokas. Septonai vis kalbėjo apie tai, kad Tėvas aukštybėse mus visus teisia. Jei Tėvas būtų toks geras ir pasilenkęs sutrintų Džofą kaip mėšlavabalį, galbūt septonų žodžiais ir patikėčiau.
Jis turėjo seniai susiprotėti. Džeimis niekada nebūtų žudyti siuntęs kito žmogaus, o Sersėja buvo per daug gudri, kad naudotųsi durklu, kuris gali būti susietas su ja, bet Džofas, tas pasipūtęs, žiaurus, kvailas niekšelis…
Jis prisiminė šaltą rytą, kai leidosi stačiais išoriniais Vinterfelo bibliotekos laiptais ir rado princą Džofrį juokaujantį su Skaliku apie vilkų žudymą. „Pasiunčiau šunį žudyti vilko“, — pasakė jis. Tačiau net Džofris nebuvo toks kvailas, kad lieptų Sandorui Kligeinui nužudyti Edardo Starko sūnų; Skalikas būtų iš karto nuėjęs pas Sersėją. Užuot tai padaręs, berniūkštis rado įrankį tarp prastą reputaciją turinčių laisvųjų raitininkų, pirklių ir paskui stovyklą sekančių žmonių, prisidėjusių prie karaliaus kariuomenės, traukiančios į šiaurę. Kokį nors spuoguotą pusgalvį, sutikusį rizikuoti gyvybe dėl princo malonės ir kelių grašių. Tirionas svarstė, kas sugalvojo palaukti, kol Robertas išvyks iš Vinterfelo, ir tada perrėžti Branui gerklę. Greičiausiai Džofas. Be abejo, jis manė, kad tai — baisiai gudru.
Tirionas miglotai prisiminė, kad princui priklausančio durklo rankena buvo puošta brangakmeniais, o geležtė — su aukso įlaja. Džofas bent jau nebuvo toks paikas, kad pasinaudotų šiuo ginklu. Jis panaršė po tėvo ginklus. Robertas Barateonas buvo lengvabūdis, dosnus ir būtų davęs sūnui tokį durklą, kokio jis norėjo, bet… Tirionas įtarė, jog Džofris paėmė ginklą neatsiklausęs. Į Vinterfelą Robertas atvyko su gausia riterių ir vasalų palyda, milžinišku vežimu ir krovinių vilkstine. Be abejo, koks nors stropus tarnas pasirūpino, kad būtų gabenami ir karaliaus ginklai, jei kartais jo malonybė kurio nors iš jų užsigeistų.
Džofo išsirinktas durklas buvo puikus ir paprastas. Be aukso puošmenų, be brangakmeniais inkrustuotos rankenos, be sidabro įlajos geležtėje. Karalius Robertas niekada jo neimdavo, tikriausiai apskritai buvo pamiršęs, kad jį turi. Tačiau Valyrijos plienas buvo mirtinai aštrus… toks aštrus, kad vienu kartu perrėžė odą ir raumenis. „Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena.“ Ir vis dėlto tai jam buvo naujiena, ar ne? Antraip niekada nebūtų buvęs toks kvailas ir paėmęs Mažojo Piršto durklo.