Bet Tirionas vis dar niekaip nesuprato, kodėl. Gal tiesiog iš žiaurumo? Žiaurumo jo sūnėnui netrūko. Tirionui teko gerai susiimti, kad neišvemtų išgerto vyno, neprileistų kelnių arba nepadarytų ir to, ir to. Jis neramiai pasimuistė. Per pusryčius jam reikėjo prikąsti liežuvį. Dabar vaikėzas suprato, kad aš žinau. Prisiekiu, ilgas liežuvis mane pražudys.
Buvo duotos septynios priesaikos, ištarti septyni palaiminimai ir apsikeista septyniais pažadais. Kai buvo sugiedota vestuvių giesmė ir į iššūkio klausimą niekas neatsakė, atėjo laikas apsikeisti apsiaustais. Tirionas mindžikavo nuo vienos trumpos kojytės ant kitos pro savo tėvą ir dėdę Kevaną mėgindamas ką nors pamatyti. Jei dievai teisingi, Džofas ką nors supainios. Jis sąmoningai nežiūrėjo į Sansą, kad žmona nepamatytų kartėlio jo akyse. Po galais, galėjai ir atsiklaupti. Ar tikrai buvo taip sunku sulenkti tuos savo prakeiktus sustirusius Starkų kelius ir leisti man išsaugoti bent lašelį orumo?
Meisas Tairelis atsargiai nusiautė mergautinį dukters apsiaustą, o Džofris paėmė sulankstytą nuotakos apsiaustą iš brolio Tomeno ir plačiu mostu krestelėjęs jį išskleidė. Trylikametis berniukas karalius ūgiu prilygo šešiolikos metų savo nuotakai ir jam nereikėjo lipti ant juokdario nugaros. Jis apsiautė Mardžerei pečius tamsiai raudona ir aukso spalva ir pasilenkė arčiau po kaklu užsegti apsiausto segės. Taip sklandžiai ji perėjo iš tėvo globos savo vyro globon. Bet kas ją saugos nuo Džofo? — Tirionas pažvelgė į Gėlių riterį, stovintį su kitais karaliaus sargybos vyrais. Bus geriau, jei rūpinsies, kad tavo kalavijas visuomet būtų pagaląstas, sere Lorai.
— Šiuo bučiniu prisiekiu tave mylėti! — garsiai ir skambiai ištarė Džofris.
Kai Mardžerė taip pat pakartojo šiuos žodžius, karalius prisitraukė ją ir stipriai bei ilgai bučiavo. Aukštojo septono karūna vėl sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis, kai jis iškilmingai paskelbė Džofrį iš Barateonų ir Lanisterių giminės ir Mardžerę iš Tairelių giminės vienu kūnu, viena širdimi ir viena siela.
Gerai, viskas baigta. Dabar grįžkime į prakeiktą pilį, kad galėčiau nusičiurkšti.
Seras Loras ir seras Merinas baltais žvyniniais šarvais ir sniego baltumo apsiaustais vedė procesiją iš septos. Paskui juos ėjo princas Tomenas, barstydamas iš pintinės rožių žiedlapius karaliui ir karalienei po kojomis. Už karališkosios poros žingsniavo karalienė Sersėja ir lordas Tairelis, o už jų — nuotakos motina ir lordas Taivinas. Paskui juos trepeno Erškėčių karalienė, viena ranka remdamasi į sero Kevano dilbį, kita laikydamasi lazdos, o jai įkandin, neatsilikdami nė per žingsnį, traukė jos asmens sargybiniai dvyniai, jei kartais senė pargriūtų. Jiems iš paskos ėjo seras Garlanas Tairelis ir jo ledi žmona, o po jų buvo Tiriono ir jo žmonos eilė.
— Miledi…
Tirionas ištiesė Sansai ranką. Ji klusniai įsikibo, bet jiedviem žingsniuojant septos viduriu jis jautė, kad žmona įsitempusi. Sansa į jį nė karto nepakėlė akių.
Dar nepasiekęs durų jis išgirdo minią, džiaugsmingai sveikinančią jaunuosius. Prasčiokai taip mylėjo Mardžerę, kad net buvo pasiryžę vėl pamilti Džofrį. Anksčiau ji priklausė Renliui, gražiam jaunam princui, kuris savo ruožtu taip mylėjo savo žmones, kad pakilo iš kapo ir grįžo jų gelbėti. Be to, kartu su Mardžere iš Haigardeno iš pietų einančiu Rožių keliu plūstelėjo ir visokios gėrybės. Tie kvailiai, rodos, jau pamiršo, kad ne taip seniai pats Meisas Tairelis uždarė Rožių kelią ir sukėlė prakeiktą badą.
Jis išėjo į gaivų rudens orą.
— Jau bijojau, kad niekada neištrūksime, — tarstelėjo Tirionas.
Dabar Sansai neliko kitos išeities, tik pažvelgti į vyrą.
— Aš… Taip, milorde. Jei taip sakai… — Ji atrodė liūdna. — Ir vis dėlto santuokos ceremonija buvo tokia graži…
Ne tokia kaip mūsiškė.
— Sakyčiau, labai jau ilgai truko. Man reikia grįžti į pilį nusičiurkšti. — Tirionas pasitrynė nosį. — Reikėjo man sugalvoti kokią nors dingstį išvykti iš miesto. Mažasis Pirštas pasielgė gudriau.
Džofris ir Mardžerė, apsupti karaliaus sargybos vyrų, stovėjo ant laiptų, išeinančių į plačią, marmuro plokštėmis grįstą aikštę. Seras Adamas ir jo auksiniai apsiaustai neleido miniai per daug priartėti, o į juos geranoriškai žvelgė karaliaus Beiloro Palaimintojo statula. Tirionui neliko nieko kita, tik stoti į eilę drauge su kitais, norinčiais pasveikinti jaunavedžius. Jis pabučiavo Mardžerei pirštus ir palinkėjo jai sėkmės. Laimė, jam už nugaros savo eilės laukė kiti dvariškiai, tad ilgai jiedu su Sansa neužtruko.
Jų neštuvai buvo palikti saulėje ir juose, už užuolaidų, buvo labai šilta. Kai susvyravę jie pakilo, Tirionas atsigulė, pasirėmė alkūne, o Sansa sėdėjo ir stebeilijosi sau į rankas. Ji tokia pat graži kaip ir Tairelių mergina. Jos plaukai buvo tamsiai rudi su rausvu rudenišku atspalviu, o akys žydros, kaip visų Tulių. Ji buvo prislėgta sielvarto, tad atrodė jautri ir pažeidžiama; bet dėl to darėsi tik dar gražesnė. Jis norėjo ją paliesti, pralaužti jos mandagumo šarvus. Gal dėl to Tirionas prabilo? O gal tik norėjo nukreipti mintis nuo perpildytos šlapimo pūslės?
— Pamaniau, kai keliai vėl bus saugūs, galėtume nukeliauti į Kasterlių Uolą. — Kuo toliau nuo Džofrio ir mano sesers. Kuo dažniau jis prisimindavo, ką Džofas padarė „Keturių karalių gyvenimams“, tuo labiau nerimavo. Taip, sukapojęs knygą, jis mane nebyliai įspėjo. — Norėčiau tau parodyti Auksinę galeriją, Liūto Nasrus ir Didvyrių menę, kur mudu su Džeimiu vaikystėje žaisdavome. Galėtum pasiklausyti iš apačios, kur plakasi jūros bangos, sklindančio dundėjimo…
Sansa lėtai pakėlė galvą. Tirionas žinojo, ką ji matė: ištinusią šiurkščią kaktą, nubrozdintą nosį, kreivą rožinį randą ir skirtingų spalvų akis. Jos pačios akys buvo didelės, žydros ir… tuščios.
— Vyksiu ten, kur mano lordas vyras nori.
— Tikėjausi, kad tau patiks, miledi.
— Man patiks viskas, kas patiks milordui.
Tirionas kietai sučiaupė lūpas. Koks tu niekingas neūžauga. Gal manai, kad plepėdamas apie Liūto Nasrus priversi ją nusišypsoti? Ar apskritai kokia nors moteris būdama su tavimi nusišypsojo negavusi aukso?
— Ne, tai paika mintis. Tik Lanisteriui gali patikti Uola.
Tirionas girdėjo prasčiokus šaukiant karaliaus Džofrio vardą. Po trejų metų šis žiaurus vaikėzas bus jau vyras ir tikras karalius ir… bet kuris neūžauga, turintis galvoje bent kiek košės, pasistengs sprukti kuo toliau iš Karaliaus Uosto. Galbūt į Senmiestį? Arba net į laisvuosius miestus. Jis visada labai norėjo pamatyti Bravoso Titaną. Gal tai Sansai patiktų? Ir jis atsargiai ėmė šnekėti apie Bravosą, bet jo žmona tebebuvo niūriai mandagi, nepalenkiama ir šalta kaip Siena, palei kurią jis kartą žingsniavo lankydamasis šiaurėje. Tai jį baugino. Ir tuomet, ir dabar.
Likusią kelionės dalį jie praleido tylėdami. Po valandėlės Tirionas susivokė besiviliantis, kad Sansa pasakys ką nors, — bet ką, nors vieną vienintelį žodį, — bet ji taip ir nepravėrė burnos. Kai pilies kieme neštuvai sustojo, Tirionas leido vienam iš nešikų padėti žmonai išlipti.
— Po valandos mūsų laukia puotoje, miledi. Netrukus pas tave grįšiu.
Ir sustirusiomis kojomis nužingsniavo. Jis išgirdo iš kito kiemo krašto atsklidusį tylų Mardžerės juoką, kai Džofris iškėlė ją iš balno. Vieną dieną tas berniukas bus aukštas ir stiprus kaip Džeimis, pagalvojo jis, o aš tebebūsiu jam prie kojų besitrinantis neūžauga. Ir vieną gražią dieną jis mane dar labiau patrumpins…