Tirionas surado išvietę ir dėkingas atsiduso, atsikratęs rytą išgerto vyno. Kartais nusičiurkšti būdavo taip pat gera, kaip sugulti su moterimi, ir dabar kaip tik buvo vienas iš tų kartų. Jis gailėjosi, kad taip pat lengvai negali atsikratyti savo abejonių ir kaltės jausmo.
Prie Tiriono menių durų jo jau laukė Podrikas Peinas.
— Padėjau tavo naująjį švarką. Ne čia. Ant lovos. Miegamajame.
— Taip, ten stovi mūsų lova. — Ten turėjo būti ir puotai besirengianti Sansa. Ir Šaja. — Atnešk vyno, Podai.
Tirionas gėrė jį atsisėdęs prie lango ir niūriai mąstydamas, kokia sumaištis dabar tvyro apačioje įsikūrusioje virtuvėje. Saulės spinduliai dar nepalietė pilies sienos viršaus, o jis jau užuodė kepamą duoną ir mėsą. Į sosto menę tuoj ims plūsti nekantrūs svečiai; tai bus didingas, apdainuoti vertas vakaras, skirtas ne tik suvienyti Haigardenui ir Kasterlių Uolai, bet ir parodyti pasauliui savo galią, turtus ir pamokyti visiems, kam dar galėtų šauti į galvą priešintis Džofrio valdymui.
Bet kas galėtų būti toks beprotis ir ginčyti Džofrio teisę į sostą po to, kas nutiko Staniui Barateonui ir Robui Starkui? Upių lygumose šen bei ten dar vyko susirėmimai, tačiau apskritai karas ėjo prie pabaigos. Seras Gregoris Kligeinas persikėlė per Trišakį, užėmė Rubinų brastą, o tuomet labai lengvai privertė pasiduoti Harenholą. Sigardas pasidavė Juodajam Valderiui Frėjui, lordas Rendilas Tarlis užėmė Mergelių Duburį, Prieblandos Slėnį ir Karališkąjį kelią. Vakaruose seras Daivenas Lanisteris prie Auksinio Danties susijungė su sero Forlėjaus Presterio kariuomene ir patraukė link Riverano. Seras Raimanas Frėjus su dviem tūkstančiais ietininkų iš šiaurės, iš Dvynių, žygiavo suvienyti jėgų su jais. O Paksteris Redvainas pranešė, kad netrukus jo laivai išplauks iš Arboro ir pradės ilgą kelionę aplink Dorną ir per Brastos Akmenis. Stanio lysiečiai piratai liks mažumoje ir turės stoti prieš dešimteriopai didesnę flotilę. Kova, kurią meisteriai jau vadino Penkių Karalių karu, buvo beveik baigta. Kai kas girdėjo Meisą Tairelį skundžiantis, kad lordas Taivinas nepaliko jam galimybės laimėti pergalių.
— Milorde… — Prie jo stovėjo Podas. — Ar persirengsi? Padėjau švarką. Ant lovos. Puotai.
— Puotai? — irzliai paklausė Tirionas. — Kokiai puotai?
— Vestuvių puotai. — Slaptos pašaipos, Podas, žinoma, nesuprato. — Karaliaus Džofrio ir ledi Mardžerės vestuvių. Tai yra karalienės Mardžerės…
Tirionas nusprendė šį vakarą prisigerti kaip maišas.
— Puiku, jaunasis Podrikai, pasipuoškime šventei.
Įėję į miegamąjį, vyrai rado Šają, šukuojančią Sansai plaukus. Džiaugsmas ir sielvartas, pamačius jas kartu dingtelėjo Tirionui, juokas ir ašaros. Sansa vilkėjo sidabro spalvos atlasinę suknią nėriniuotais kraštais, ilgomis, beveik žemę siekiančiomis rankovėmis su prorėžomis, pamuštomis švelniu, skaisčiai raudonu šilku. Šaja susukusi ir pakėlusi jos plaukus gražiai apgobė juos sidabro tinkleliu, nusagstytu tamsiai violetiniais, spindinčiais brangakmeniais. Tokios žavios Tirionas jos dar nebuvo matęs, bet ant tų ilgų atlasinių rankovių ji nešiojo gedulą.
— Ledi Sansa, — tarė jis žmonai, — šį vakarą menėje būsi gražiausia moteris.
— Milordas man per daug malonus.
— Miledi, — nedrąsiai kreipėsi į šeimininkę Šaja, — ar negalėčiau patarnauti prie stalo? Taip noriu pasižiūrėti, kaip iš pyrago išskris balandžiai…
Sansa sutrikusi pažvelgė į ją.
— Karalienė jau išrinko visus tarnus.
— Be to, menė ir taip bus perpildyta. — Tirionui teko sutramdyti savo irzulį. — Muzikantai vaikščios po visą pilį, o kieme stovės stalai, lūžtantys nuo valgių ir gėrimų, skirtų visiems. — Jis priekabiai apžiūrėjo savo naująjį švarką — tamsiai raudoną, aksominį su pamuštais pečiais ir pūstomis rankovėmis, prarėžtomis, kad būtų matyti juodo atlaso pamušalas. Gražus drabužis. Reikia tik gražaus vyro, kuris jį dėvėtų. — Eikš, Podai, padėk man jį apsivilkti.
Apsirengęs jis išlenkė dar vieną taurę vyno, tada paėmė žmoną už rankos, išvedė iš Virtuvės bokšto ir jiedu įsiliejo į šilko, atlaso ir aksomo upę, tekančią į sosto menę. Vieni svečiai įėję vidun iš karto ėmė ieškoti jiems paskirtų vietų ant suolų. Kiti būriavosi lauke prie durų mėgaudamiesi rudeniui nebūdinga popiečio šiluma. Tirionas palydėjo Sansą per kiemą pasisveikinti su svečiais ir, kaip dera, tarti jiems kelių mandagių žodžių.
Ji tai moka, pagalvojo Tirionas girdėdamas, kaip ji sako lordui Džailsui, kad jo kosulys po truputį rimsta, kaip giria Elinoros Tairel suknią, kaip klausinėja Džalabaro Kso apie vestuvių papročius Vasaros salose. Jo pusbrolį serą Lanselį atvedė seras Kevanas — nuo mūšio dienos vaikinas šiandien pirmą kartą pakilo iš ligos patalo. Jis atrodo išbalęs kaip giltinė. Lanselis pražilo, jo plaukai pasidarė šiurkštūs, be to, jis buvo liesas kaip lazda. Jei tėvas nebūtų stovėjęs šalia ir jo laikęs, vaikinas tikrai būtų pargriuvęs. Ir vis dėlto, kai Sansa pagyrė jį už narsą ir pasakė, kaip malonu matyti jį atgaunant jėgas, Lanselis ir seras Kevanas plačiai nusišypsojo. Ji būtų buvusi Džofriui gera karalienė ir dar geresnė žmona, jei tik jam būtų pakakę proto ją mylėti. Ir Tirionas suabejojo, ar sūnėnas apskritai dar geba mylėti.
— Atrodai gana dailiai, vaikeli, — tarė Sansai ledi Olena Tairel, mažais žingsneliais priėjusi prie jų. Ji vilkėjo aukso brokato suknią, ko gero, sveriančią daugiau nei ji pati. — Bet vėjas sutaršė tau plaukus. — Senutė pakėlė ranką ir, pasičiupinėjusi su išsipešusiomis sruogomis, sukišo jas po Sansos tinkleliu, o tada pataisė ir jį. — Man buvo labai liūdna girdėti apie tavo netektis, — pridūrė ji, tvarkydama Sansai plaukus. — Žinau, tavo brolis buvo baisus išdavikas, bet jei imsime žudyti vyrus vestuvių puotose, santuokos jie ims bijoti dar labiau nei dabar. Štai, taip daug geriau. — Ledi Olena nusišypsojo. — Man malonu pasakyti, kad poryt grįžtu į Haigardeną. Šis dvokiantis miestas man jau įgriso iki gyvo kaulo, ačiū. Galbūt, kol vyrai kariauja, norėtum mane palydėti ir trumpai pasisvečiuoti? Man taip trūks Mardžerės ir visų žavingų jos freilinų… Tavo draugija būtų širdžiai miela paguoda.
— Tu labai maloni, miledi, — atsakė Sansa, — bet mano vieta — šalia lordo vyro.
Ledi Olena nusišypsojo Tirionui bedante burna ir raukšlių išvagotu veidu.
— Šit kaip? Atleisk paikai senei, milorde, neketinau išvogti tavo žavingos žmonos. Pamaniau, kad vis tiek vesi Lanisterių kariuomenės būrius kautis su klastingais priešais.
— Drakonų ir elnių kariuomenę. Iždininkas turi likti dvare ir rūpintis, kad visi kariai gautų atlygį.
— Žinoma. Drakonai ir elniai… labai protinga. Ir nykštuko grašiai. Girdėjau apie tuos nykštuko grašius. Neabejoju, kad rinkti tą mokestį — bjaurus darbas.
— Jį už mane renka kiti, miledi.
— Ak, tikrai? O aš pamaniau, galbūt norėsi pats tuo pasirūpinti? Dabar negalime leisti, kad karalius būtų apgaudinėjamas, o nykštuko grašių mokesčio būtų vengiama, ar ne?
— Tikrai negalime. — Tirionas ėmė abejoti, ar tikrai lordas Lutoras Tairelis savo noru nušoko nuo uolos. — Prašyčiau mums atleisti, ledi Olena, jau laikas užimti savo vietas prie stalo.