— Ir man. Girdėjau, kad bus septyniasdešimt septyni valgiai. Ar nemanai, kad jų kiek per daug, milorde? Aš negebėsiu praryti daugiau nei trijų ar keturių kąsnių, bet mudu juk gana maži žmonės, tiesa? — Ji vėl patapšnojo Sansai plaukus ir pridūrė: — Nagi, eik, vaikeli, ir pasistenk būti linksmesnė. Kur mano sargyba? Kairy, Dešiny, kur jūs? Ateikite, padėkite man užlipti ant pakylos.
Nors iki vakaro dar liko visa valanda, sosto menė jau buvo ryškiai apšviesta, kiekviename laikiklyje liepsnojo po deglą. Svečiams stovint prie stalų šaukliai skelbė į menę žengiančių lordų ir ledi vardus bei titulus. Karališkas livrėjas vilkintys pažai lydėjo juos plačiu tarpu per menės vidurį. Galerija viršuje buvo pilna muzikantų: būgnininkų, fleitininkų ir smuikininkų, arfininkų, ragų pūtikų ir dūdmaišininkų.
Tirionas, stipriai suėmęs Sansos ranką, žingsniavo sunkiai krypuodamas. Jis jautė, kad visų akys nukreiptos į jį, ir čiupinėjosi savo randą, su kuriuo atrodė dar bjauresnis nei anksčiau. Tegul žiūri, tarė jis sau, šokdamas į savo krėslą. Tegul žiūri ir šnabždasi, kol nusibos, dėl jų tikrai nesislėpsiu. Po jų vilkdama kojas mažais žingsneliais į menę įtipeno Erškėčių karalienė. Tirionas pagalvojo, kažin, kuris iš jųdviejų atrodo juokingiau: jis su Sansa ar ši susiraukšlėjusi moterytė, tipenanti tarp septynių pėdų ūgio dvynių sargybinių.
Džofris ir Mardžerė įjojo į sosto menę ant vienodų šyvų žirgų. Prieš juos tekini skubėjo pažai, barstydami arkliams po kanopomis rožių žiedlapius. Puotai karalius su karaliene taip pat persirengė. Džofris mūvėjo dryžuotas, juodas ir tamsiai raudonas kelnes ir aukso brokato liemenę juodo atlaso rankovėmis ir onikso sagomis. Mardžerė septoje vilkėtą kuklų drabužį pakeitė į gerokai daugiau kūno atidengiančią, šviesiai žalią suknią su smarkiai suveržtu korsetu, leidžiančiu apnuoginti pečius ir mažų krūtų viršų. Jos šviesiai rudi palaidi plaukai krito ant baltų pečių bei nugaros ir beveik siekė juosmenį. Ant galvos ji dėvėjo siaurą aukso karūną. Mardžerė droviai ir maloniai šypsojosi. Žavinga mergina, pagalvojo Tirionas, ir kilnesnė, nei mano sūnėnas nusipelnė.
Karaliaus sargybos vyrai palydėjo juos ant pakylos, į garbingiausias vietas žemiau Geležinio sosto, šiai progai papuoštas ilgomis šilkinėmis Barataeono aukso, Lanisterių tamsiai raudonos ir Tairelių žalios spalvos juostomis. Sersėja apkabino Mardžerę ir pabučiavo į abu skruostus. Jos pavyzdžiu pasekė ir lordas Taivinas, paskui Lanselis ir seras Kevanas. Džofrį meiliai pabučiavo nuotakos tėvas ir du vyrai, ką tik tapę jo broliais — Loras ir Garlanas. Tik, rodos, niekas neskubėjo bučiuoti Tiriono. Kai karalius su karaliene užėmė savo vietas, aukštasis septonas atsistojo sukalbėti maldos. Šis bent jau nebamba taip nuobodžiai kaip anas, buvęs septoje, pasiguodė Tirionas.
Jiedu su Sansa buvo pasodinti karaliui iš dešinės, bet tolokai, šalia sero Garlano Tairelio ir jo žmonos, ledi Leonetės. Bent dešimt kitų svečių sėdėjo arčiau Džofrio ir aikštingesnis žmogus būtų palaikęs tai įžeidimu, juolab kad visai neseniai jis buvo karaliaus ranka. Bet Tirionas būtų buvęs dar labiau patenkintas, jei arčiau karaliaus būtų sėdėję visas šimtas svečių.
— Pripilkite taures! — atidavus duoklę dievams šūktelėjo Džofris. Jo taurininkas į auksinę, šįryt lordo Tairelio dovanotą jaunavedžių taurę supylė visą ąsotį tamsiai raudono Arboro vyno. Karaliui teko ją kelti abiem rankomis. — Už mano žmoną karalienę!
— Už Mardžerę! — vienu balsu pritarė svečiai. — Už Mardžerę! Už Mardžerę! Už karalienę!
Suskambo tūkstantis besidaužiančių taurių ir vestuvių puota iš tiesų prasidėjo. Tirionas Lanisteris gėrė kartu su kitais, paskelbus pirmąjį tostą išlenkė savo taurę iki dugno ir, vos atsisėdęs, pamojo, kad tarnai vėl įpiltų vyno.
Pirmasis valgis buvo riebi grybų ir svieste troškintų sraigių sriuba, patiekta paauksuotuose dubenėliuose. Pusryčiams Tirionas beveik nieko nevalgė, vynas jau mušė jam į galvą, tad maistas tikrai buvo ne pro šalį. Jis greitai išvalgė sriubą. Vienas baigtas, o septyniasdešimt šeši dar laukia. Septyniasdešimt septyni valgiai, nors mieste vis dar yra badaujančių vaikų ir vyrų, kurie dėl ridiko gali nužudyti žmogų. Jei prasčiokai mus dabar matytų, jų meilė Taireliams gerokai sumenktų.
Sansa paragavo šaukštą sriubos ir pastūmė dubenėlį.
— Nepatiko, miledi? — paklausė Tirionas.
— Dar bus tiek daug valgių, milorde. O mano skrandis mažas.
Ji nervingai pasitaisė plaukus ir pažvelgė į galustalę, kur sėdėjo Džofris su savo karaliene iš Tairelių giminės.
Gal ji norėtų būti Mardžerės vietoje? — susiraukęs pagalvojo Tirionas. Net vaikas turėtų daugiau košės galvoje. Jis nusisuko norėdamas prasiblaškyti, bet visur matė moteris — gražias, puikias, laimingas moteris, priklausančias kitiems vyrams. Pirmiausia, žinoma, Mardžerę, meiliai besišypsančią ir kartu su Džofriu geriančią iš didžiulės septynbriaunės jaunavedžių taurės; jos motiną, ledi Eiliri, pražilusią ir gražią, vis dar išdidžią greta Meiso Tairelio; tris jaunesnes karalienės pusseseres, linksmas kaip paukštukai; lordo Meriveterio juodaplaukę žmoną iš Myro didelėmis, juodomis, aistringomis akimis; Elariją Send, įsimaišiusią tarp dorniečių (Sersėja pasodino juos prie atskiro stalo, prie pat pakylos, labai garbingoje vietoje, bet vis dėlto kitame menės krašte, kuo toliau nuo Tairelių), besijuokiančią iš kažko, ką jai pasakė Raudonoji Angis.
Be to, buvo ir dar viena moteris, sėdinti beveik pačiame trečiojo stalo gale, kairėje pusėje… kaip Tirionas suprato, vieno iš Fosovėjų žmona, besilaukianti ir jau beveik galudienė. Pūpsantis pilvas nė kiek nesumenkino nei jos grožio, nei malonumo, kurį ji patyrė valgydama ir žiūrėdama į išdaigas. Tirionas matė, kaip jos vyras maitina ją valgio gabalėliais iš savo lėkštės. Jiedu gėrė iš vienos taurės ir dažnai nieko neperspėję bučiavosi. Kai jųdviejų lūpos susiliesdavo, jis švelniai ir globėjiškai uždėdavo ranką jai ant pilvo.
Tirionas svarstė, ką darytų Sansa, jei dabar jis pasilenktų jos pabučiuoti. Tikriausiai krūptelėtų ir nusisuktų. Arba narsiai iškęstų bučinį, nes tai — jos pareiga. Mano žmona tikrai klusni ir pareiginga. Jei pasakytų, kad šiąnakt nori atimti jai nekaltybę, ji ir tai klusniai iškęstų ir neverktų daugiau nei visada.
Jis vėl liepė įpilti vyno. Kai jo gavo, buvo patiektas antras valgis — trapios tešlos pyragas su kiauliena, pušų sėklomis ir kiaušiniais. Sansa suvalgė tik kąsnelį, o tada šaukliai pakvietė pirmą iš septynių dainių.
Žilabarzdis Arfininkas Hamišas pranešė dainuosiąs „Septyniose Karalystėse dar negirdėtą dainą, skirtą dievų ir žmonių ausims“. Jis pavadino ją „Lordo Renlio kelionė“.
Jo pirštai nuslydo aukštosios arfos stygomis ir sosto menę užplūdo nuostabūs garsai.
— Iš Kaulų sosto Mirties valdovas pažvelgė į mirusį lordą… — užtraukė Hamišas ir toliau dainavo, kaip Renlis, atgailaudamas už mėginimą užgrobti sūnėnui priklausantį sostą, pasipriešino pačiam Mirties valdovui ir grįžo į gyvųjų pasaulį ginti karalystės nuo savo brolio.
Ir dėl jo vargšas Simonas turėjo baigti savo gyvenimą išvietėje… — pagalvojo Tirionas. Dainai baigiantis, kai narsiojo lordo Renlio šmėkla nuskrido į Haigardeną paskutinį kartą žvilgtelėti į savo tikrosios meilės veidą, karalienės Mardžerės akyse suspindo ašaros.