— Renlis Barateonas gyvenime dėl nieko nesigailėjo, — tarė Kipšas Sansai, — bet, jei ką nors išmanau apie dainas, Hamišas ką tik pelnė sau paauksuotą liutnią.
Paskui Arfininkas padainavo jiems kelias žinomesnes dainas. „Auksinė rožė“, be abejo, buvo skirta Taireliams, o „Kastamero lietumi“ dainius norėjo pamaloninti Tiriono tėvą. „Mergelė, Motina ir Senolė“ sužavėjo aukštąjį septoną, o „Mano ledi žmona“ — visas merginas, kurių širdys buvo kupinos meilės, ir, žinoma, kai kuriuos mažus berniukus. Tirionas viena ausimi klausėsi dainavimo ragaudamas tešloje įkeptų saldėsių, karštų avižinių bandelių su datulėmis, obuoliais bei apelsinais ir grauždamas keptą šerno šonkaulį.
Paskui vis įmantresni valgiai ir vis išmoningesnės pramogos keitė vieni kitus tarsi plukdomi ant vyno ir alaus bangų. Hamišas išėjo, jo vietą užėmė nedidukas senas meškinas, nerangiai šokantis pagal dūdelės ir būgno melodiją, o vestuvininkai valgė keptą upėtakį su trintų migdolų pluta. Mėnuliukas užsilipo ant savo kojokų ir žingsniavo tarp stalų persekiodamas absurdiškai storą lordo Tairelio juokdarį, vadinamą Sviestmušiu, o lordai ir ledi ragavo keptų garnių ir pyragėlių su sūriu ir svogūnais. Būrys akrobatų iš Pentoso vartėsi kūlio, stovėjo ant rankų, basomis kojomis žongliravo lėkštėmis, o paskui sulipo vieni kitiems ant pečių ir pastatė gyvą piramidę. Po jų pasirodymo buvo patiekta krabų, virtų su aštriais rytietiškais prieskoniais, dubenys migdolų piene su morkomis, razinomis ir svogūnais troškintos avienos ir ką tik iš krosnies ištrauktų pyragėlių su žuvimi, — tokių karštų, kad degino svečiams pirštus.
Tada šaukliai pakvietė kitą dainių; Koliją Kvajanį iš Tirošio, kurio barzda buvo skaisčiai raudona, o tartis kėlė juoką, kaip Simonas ir sakė. Kolijas pradėjo savo pasirodymą „Drakonų šokiu“, nors iš tiesų ši daina buvo skirta dviem balsams — vyriškam ir moteriškam. Tirionas iškentė ją, įsidėjęs dvigubą porciją kurapkos su medaus ir imbiero padažu ir išlenkęs kelias taures vyno. Bauginanti baladė apie įsimylėjėlius, mirštančius per Valyrijos žlugimą, svečiams būtų patikusi labiau, jei Kolijas nebūtų dainavęs valyrų kalba, kurios dauguma vestuvininkų nemokėjo. Tačiau padainavęs nešvankiąją „Smuklininkę Besą“ jis susigrąžino klausytojų palankumą. Tarnai atnešė datulių prikimštų povų, iškeptų su visomis plunksnomis, o Kolijas pasikvietė būgnininką, žemai nusilenkė lordui Taivinui ir užtraukė „Kastamero lietus“.
Jei šios dainos teks klausytis septynis kartus, turbūt eisiu į Blusyną ir išvemsiu troškinį.
Tirionas kreipėsi į žmoną:
— Ir kuris tau labiau patinka?
Sansa išpūtusi akis sumirksėjo.
— Milorde…
— Kuris dainius tau labiau patinka?
— At…atleisk, milorde. Nesiklausiau…
Ji ir nieko nevalgė.
— Sansa, ar kas nors negerai? — paklausė jis nepagalvojęs ir iš karto pasijuto kaip paskutinis kvailys. Visa Sansos giminė išžudyta, ji ištekinta už manęs, o aš dar klausiu, ar kas nors negerai?
— Ne, milorde.
Sansa nukreipė nuo jo žvilgsnį ir dėjosi susidomėjusi Mėnuliuku, mėtančiu į serą Dontosą datules.
Keturi ugnies burtininkai parodė liepsnomis besiplaikstančius ir baisiais nagais vienas kitą draskančius žvėris, o tuo metu tarnai patiekė jautienos sultinio ir karšto vyno, pasaldinto medumi ir apibarstyto virtais migdolais be luobelių, ir virtos gaidienos kapotinės. Paskui pasirodė keli tarp stalų vaikštantys dūdų pūtikai, dresuoti šunys, kardų rijikai, o svečiams buvo patiekta sviestu užpiltų žirnių, kapotų riešutų ir griežiniais supjaustytos gulbienos, užpiltos šafrano ir persikų padažu. („Ir vėl gulbė“, — burbtelėjo Tirionas, prisiminęs jųdviejų su seseria vakarienę mūšio išvakarėse.) Žongliruotojas mėtė į orą pustuzinį kalavijų ir kirvių, o tuo metu tarnai atnešė iešmus dar spirgančios ir šnypščiančios kraujinės dešros, — toks sugretinimas, Tiriono nuomone, buvo gudrus, bet nelabai skoningas.
Šaukliai vėl ėmė pūsti trimitus.
— Varžytis dėl auksinės liutnios, — sušuko vienas iš jų, — kviečiame Galeoną Kujietį!
Galeonas buvo vyras iš stuomens ir iš liemens, plačia krūtine, juoda barzda, plika galva ir griausmingu balsu, pasiekusiu kiekvieną sosto menės kertelę. Jis atsivedė bent šešis muzikantus, kad jam pagrotų.
— Kilnieji lordai ir gražiosios ledi, šį vakarą jums padainuosiu tik vieną dainą, — pareiškė jis. — Tai daina apie Juoduosius Vandenis ir apie tai, kaip buvo išgelbėta karalystė.
Ir būgnininkas ėmė mušti monotonišką ir grėsmingą ritmą.
— Aukštame bokšte niūrus lordas mąstė, — užtraukė Galeonas, — pilyje, juodoje kaip naktis.
— Juodi jo plaukai ir siela juoda, — pritarė dainiui muzikantai. Pasigirdo fleitos garsai.
— Gyveno jis kraujo troškimu ir pavydu, neapykantos pripildė savo taurę, — dainavo Galeonas. — „Mano brolis kadais valdė Septynias Karalystes, — kreipės į žmoną jis bjaurią. — Atsiimsiu, kas jo, ir mano tai bus. Tegul jo sūnus mano durklą pajus.“
— Jaunas narsus šviesiaplaukis vaikinas, — pritarė muzikantai, suskambus medinei arfai ir smuikui.
— Jei dar kada nors tapsiu ranka, pirmiausia pakarsiu visus dainius, — pernelyg garsiai tarė Tirionas.
Šalia jo sėdinti ledi Leonetė nusijuokė, o seras Garlanas pasilenkęs šnipštelėjo:
— Neapdainuotas puikus žygdarbis savo puikumo nepraranda.
— Niūrus lordas surinko karius, susibūrė jie lyg varnai. Kraujo ištroškę sulipo į laivus…
— …ir nukirto vargšui Tirionui nosį visai, — pabaigė Tirionas.
Ledi Lionetė sukikeno.
— Gal turėtum būti dainiumi, milorde? Rimuoji ne prasčiau už Galeoną.
— Ne, miledi, — paprieštaravo seras Garlanas. — Milordas Lanisteris gimęs atlikti didžių darbų, o ne dainuoti apie juos. Jei ne jo grandinė ir gaisras, priešai būtų persikėlę per upę. Be to, jei Tiriono tyržmogiai nebūtų nužudę daugumos lordo Stanio žvalgų, mums niekada nebūtų pavykę netikėtai jo užpulti.
Girdėdamas šiuos žodžius Tirionas kažkodėl staiga pasijuto dėkingas ir jam lengviau buvo iškęsti nesibaigiančias Galeono dainos strofas apie berniuko karaliaus narsą ir jo motiną, auksinę karalienę.
— Ji to niekada nedarė, — netikėtai leptelėjo Sansa.
— Niekada netikėk tuo, apie ką girdi dainuojant, miledi. — Tirionas pamojo tarnui, kad pripiltų jų taures vyno.
Netrukus už aukštų langų visiškai sutemo, o Galeonas tebedainavo. Jo daina susidėjo iš septyniasdešimt septynių posmų, bet susidarė įspūdis, kad iš tūkstančio. Po posmą kiekvienam menėje sėdinčiam svečiui. Paskutines dvi dešimtis Tirionas ištvėrė gerdamas vyną, kad atsispirtų pagundai užsikimšti grybais ausis. Kai dainius baigė savo pasirodymą ir nusilenkė, kai kurie svečiai jau buvo tokie girti, kad nejučia ėmė linksmintis patys. Didysis meisteris Paiselis užmigo, o šokėjai iš Vasaros salų, apsirengę dulsvo šilko drabužiais, papuoštais spalvingomis plunksnomis, sukosi ratu. Kai buvo įnešti apskriti padėklai su briediena, įdaryta brandžiu mėlynuoju sūriu, vienas iš lordo Rovano riterių durklu smeigė dorniečiui. Auksiniai apsiaustai abu vyrus išvedė: vieną į kalėjimo požemį supūti, kitą — pas meisterį Balabarą susiūti žaizdos.
Tirionui knebinėjant griežinį kiaulės galvos slėgtainio, pagardinto cinamonu, gvazdikėliais, cukrumi ir migdolų pienu, karalius Džofris staiga atsistojo.