Seras Beilonas Svonas atidaręs palaikė jiedviem Meigoro tvirtovės duris. Jis taip pat buvo apsirengęs vien baltai, nors su baltais drabužiais toli gražu neatrodė taip puikiai kaip seras Loras. Anapus apsauginio griovio, prismaigstyto nusmailintų mietų, pora dešimčių vyrų praktikavosi valdyti kalaviją ir skydą. Kadangi pilis buvo pilna žmonių ir išorinis kiemas buvo užleistas svečiams, kad galėtų pasistatyti palapines ir paviljonus, vietos karinėms pratyboms liko tik mažesniuose vidiniuose kiemeliuose. Vieną iš dvynių Redvainų ne juokais spaudė ir vertė trauktis seras Taladas, ant kurio skydo buvo nupieštos akys. Kresnas ir stambus seras Kenosas Keisietis, pūkštęs ir dūsavęs kaskart, kai pakeldavo savo ilgąjį kalaviją, kaudamasis su Osniu Ketlbleku trauktis neketino, bet Osnio brolis, seras Osfrydas, kaip šiltą vilną dorojo varliaveidį ginklanešį Morosą Slintą. Nors kalavijai buvo bukais ašmenimis, rytoj Slinto kūnas vis tiek bus gausiai nusėtas mėlynių ir įdrėskimų. Vien pažvelgusi į besikaunančius vyrus, Sansa susiraukė. Ką tik palaidojo žuvusius mūšyje, o jau ruošiasi kitam.
Kiemo kampe vienas riteris su pora auksinių rožių ant skydo laikėsi prieš tris priešininkus. Jiedviem bežiūrint, vienam jis pataikė kalaviju į galvą ir šis susmuko.
— Tai tavo brolis? — paklausė Sansa.
— Taip, miledi, — atsakė seras Loras. — Garlanas pratybose dažnai kovoja su trimis arba net su keturiais priešininkais. Jis sako, kad mūšyje retai tenka kautis vienam prieš vieną, tad nori būti pasiruošęs.
— Jis tikriausiai labai narsus.
— Puikus riteris, — linktelėjo seras Loras. — Tiesą sakant, kalaviją valdo geriau už mane, nors aš geresnis ietininkas.
— Pamenu, — tarė Sansa. — Jojai nuostabiai, sere.
— Miledi man labai maloni. Kada matei mane jojantį?
— Karaliaus Rankos turnyre, pameni? Jojai ant šyvo ristūno, o tavo šarvai buvo papuošti daugybe įvairiausių gėlių. Ir padavei man rožę. Raudoną rožę. Kitoms merginoms tą dieną mėtei baltas rožes, — rausdama paaiškino Sansa. — Ir pasakei, kad jokia pergalė grožiu nė iš tolo neprilygsta man.
Seras Loras kukliai šyptelėjo.
— Pasakiau tikrą tiesą, kurią mato kiekvienas akis turintis vyras.
Jis neprisimena, suprato Sansa ir sutriko. Jis tik nori būti man malonus, bet nepamena nei manęs, nei rožės, nei jokių kitų smulkmenų. O ji buvo tokia tikra, jog tai kažką reiškė, jog tai reiškė… labai daug. Raudona rožė, ne balta…
— Tai įvyko, kai išmušei iš balno serą Robarą Roisą, — nusiminusi pridūrė Sansa.
Jis patraukė delną nuo jos rankos.
— Nukoviau Robarą prie Vėtrų Gūžtos, miledi, — ne norėdamas pasigirti, o liūdnai pasakė seras Loras.
Taip, ir jį, ir dar kai ką iš karaliaus Renlio vaivorykštės sargybos. Prie šulinio Sansa girdėjo moteris apie tai kalbant, bet iki šiol buvo tai pamiršusi.
— Ten žuvo ir lordas Renlis, ar ne? Kokia siaubinga žinia vargšei tavo seseriai…
— Mardžerei? — netikėtai rūsčiai prabilo jis. — Žinoma. Nors tuo metu ji buvo prie Karčiojo tilto. Ir savo akimis nematė.
— Ir vis dėlto, kai sužinojo…
Seras Loras pirštais švelniai perbraukė savo kalavijo rankeną. Ji buvo apmušta balta oda, o rankenos buožė papuošta rože iš alebastro.
— Renlis žuvęs. Robaras taip pat. Kokia prasmė apie juos šnekėti?
Griežti jo žodžiai Sansą pribloškė.
— Milorde… Aš… Nenorėjau tavęs įžeisti, sere.
— Ir negalėjai, ledi Sansa, — atsakė seras Loras, bet šilumos jo balse nebeliko. Be to, jos rankos seras Loras taip pat nebepalietė.
Gaubiami vis labiau kankinančios tylos, jiedu ėmė lipti vingiuotais laiptais.
Ir kam man reikėjo apie tai užsiminti? — pagalvojo Sansa. Viską sugadinau. Dabar jis ant manęs pyksta. Ji ėmė mąstyti, ką čia pasakius, kad viskas vėl būtų gerai, bet visi į galvą ateidavę žodžiai buvo nevykę ir silpni. Geriau tylėk, nes bus tik dar blogiau, sudraudė ji save.
Lordas Meisas Tairelis ir jo palyda buvo įkurdinti už karališkos septos, aukštame bokšte pilkšvu stogu, dar vadinamame Mergelių bokštu nuo to laiko, kai karalius Beiloras Palaimintasis uždarė jame savo seseris, kad regint jas nekiltų pagunda puoselėti geidulingų minčių. Prie aukštų, medžio raižiniais papuoštų bokšto durų stovėjo du sargybiniai su paauksuotais lengvais šalmais, žaliais apsiaustais, papuoštais aukso spalvos atlaso apvadais, ir ant krūtinių prisiūtomis auksinėmis Haigardeno rožėmis. Abu vyrai buvo septynių pėdų ūgio, plačiapečiai, siaurų klubų, puikiai išmankštintais raumenimis. Priėjusi arčiau ir pamačiusi jų veidus, Sansa suprato negalinti jų atskirti. Abiejų smakrai buvo stambūs, akys mėlynos ir gilios, abu su vešliais rusvais ūsais.
— Kas jie? — užsimiršusi paklausė ji sero Loro.
— Asmeninė mano senelės sargyba, — paaiškino jis Sansai. — Motina pavadino juos Eriku ir Ariku, bet senelė negeba atskirti jų vieno nuo kito, tad vadina juos Dešiniu ir Kairiu.
Kairys ir Dešinys atidarė duris, išėjusi pro jas ir nulipusi kelias laiptų pakopas, jų pasitikti žengė pati Mardžerė Tairel.
— Ledi Sansa! — tyliai šūktelėjo. — Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Būk pasveikinta.
Sansa suklupo būsimai karalienei po kojomis.
— Man didelė garbė, tavo malonybe.
— Gal geriau vadink mane Mardžere. Prašyčiau stotis. Lorai, padėk ledi Sansai atsistoti. Ar galiu kreiptis į tave vardu?
— Jei tik tau taip patinka.
Seras Loras padėjo jai atsistoti.
Kaip dera seseriai pakštelėjusi serui Lorui į skruostą, Mardžerė leido jam eiti ir paėmė Sansą už rankos.
— Eime, senelė jau laukia, o ji tikrai ne pati kantriausia iš ponių.
Židinyje jaukiai spragsėdama kūrenosi ugnis, o ant grindų buvo primėtyta salsvą aromatą skleidžiančių nendrių. Ant pakylos prie stalo sėdėjo per dešimt moterų.
Sansa atpažino tik aukštą ir orią lordo Tairelio žmoną, ledi Eiliri, kurios ilga žilstelėjusi kasa buvo suspausta briliantais papuoštais žiedais. Mardžerė supažindino ją su kitomis poniomis. Čia buvo trys Mardžerės pusseserės, — Mega, Ala ir Elinora, — visos panašaus amžiaus kaip ir Sansa. Krūtingoji ledi Jana buvo lordo Tairelio sesuo, ištekėjusi už sero Džono Fosovėjaus iš Žaliųjų Obuolių atšakos; dailutė šviesiaakė ledi Leonetė, taip pat iš Fosovėjų, buvo ištekėjusi už sero Garlano. Septonė Naisterika negražiu ir nuo raupsų randuotu veidu, rodės, buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Išblyškusi, elegantiška ledi Greisford laukėsi vaiko, o ledi Bulver buvo vaikas — ne vyresnė nei aštuonerių. Mere1 Sansa buvo linkusi vadinti apvalutę ir bruzdžią Meredit Krein, bet jokiu būdu ne ledi Meriveter — geidulingą, juodaakę gražuolę iš Myro.
Pagaliau Mardžerė atvedė ją prie sudžiūvusios ir žilos, bet gražios kaip lėlė moters, įsitaisiusios galustalėje.
— Man garbė pristatyti savo senelę, ledi Oleną, našlę velionio Lutoro Tairelio, buvusio Haigardeno lordo, kurio prisiminimas yra paguoda mums visiems.
Senoji moteris kvepėjo rožių vandeniu. Bet kodėl, juk ji tokia mažutė ir taiki?.. Ji tikrai neatrodė galinti įdurti.
— Pabučiuok mane, vaike, — tarė ledi Olena, neryškiomis rusvomis dėmėmis nusėta ranka trūktelėdama Sansos riešą. — Tu labai maloni, kad sutikai pavakarieniauti su manimi ir mano paikų vištų pulkeliu.
Sansa klusniai pabučiavo senę į skruostą.