— Įveskite mano karališkos dvikovos dalyvius! — apgirtęs šūktelėjo jis ir suplojo rankomis.
Sūnėnas labiau apgirtęs už mane, dingtelėjo Tirionui, o tuo metu auksiniai apsiaustai atidarė didžiąsias duris menės gale. Iš savo vietos jis matė tik dviejų dryžuotų iečių kotus, bet ne vienas šalia kito įjojusius raitelius. Juoko banga nusirito per menės vidurį link karaliaus. Jie tikriausiai joja ant ponių, nusprendė jis, bet… staiga išvydo tuos jojikus.
Dvikovos dalyviai buvo du nykštukai. Vienas jojo ant bjauraus pilko šuns ilgomis kojomis ir dideliu snukiu. Kitas sėdėjo raitas ant didžiulės deglos kiaulės. Nudažyti mediniai šarvai tarškėjo ir barškėjo, o mažieji riteriai sūpavosi balnuose. Skydai buvo didesni už juos, o ietis dvikovininkai vos nulaikė, šios suposi ir svyravo, keldamos svečių juoko papliūpas. Vienas riteris buvo visas aukso spalvos su ant skydo nupieštu juodu elniu; kito šarvai buvo pilki ir balti, o ant skydo buvo nupieštas didvilkis. Atitinkamai buvo papuošti ir jų „žirgai“.
Tirionas apžvelgė pakylą ir besijuokiančius svečius. Džofris buvo įraudęs ir vos gaudė kvapą, Tomenas šūkčiojo ir šokinėjo savo krėsle, Sersėja mandagiai kikeno ir net lordas Taivinas atrodė šiek tiek pralinksmėjęs. Iš visų, sėdinčių prie aukštojo stalo, nesišypsojo tik Sansa. Už tai Tirionas būtų ją mylėjęs, bet, tiesą sakant, Starkų mergina žvelgė nieko nematančiomis akimis, tarsi link jos bevėžlinančių juokingų raitelių menėje nė nebūtų.
Nykštukų kaltinti negalima, tarė sau Tirionas. Kai baigs pasirodymą, reikės juos pagirti ir duoti kapšą sidabrinių. O rytoj susirasiu tą, kuris šią pramogą sugalvojo, ir padėkosiu visai kitaip.
Kai nykštukai sustojo prie pakylos pasveikinti karaliaus, riteris-vilkas pametė skydą. Jam pasilenkus jo pasiimti, riteris-elnias nesuvaldė sunkios ieties ir tvojo ja priešininkui per nugarą. Riteris-vilkas nukrito nuo savo kiaulės, o jo ietis pasviro ir galu vožė priešininkui į galvą. Jie abu atsidūrė ant grindų ir susirėmė. Atsikėlę abu mėgino užsėsti ant šuns. Jiedu toliau laidė gerkles ir stumdėsi. Pagaliau vėl atsidūrė balnuose, tik apsikeitę „žirgais“, sėdėdami veidu į uodegas ir laikydami priešininko skydą.
Atitaisyti visai šiai painiavai prireikė laiko, bet pagaliau jie nujojo į priešingus menės galus, apsisuko ir pasiruošė dvikovai. Lordai ir ledi kvatojo ir prunkštė, mažieji vyrai susirėmė klaikiai žvangėdami ir barškėdami, riterio-vilko ietis pataikė į riterio-elnio šalmą ir nunešė galvą. Ši sukdamasi nuskriejo taškydama kraują ir nukrito lordui Džailsui ant kelių. Begalvis neūžauga svirduliuodamas vaikščiojo tarp stalų mosuodamas rankomis. Lojo šunys, klykė moterys, o Mėnuliukas tęsė savo pasirodymą, vaikštinėdamas ir pavojingai balansuodamas ant kojokų, kol lordas Džailsas ištraukė iš sutrupinto šalmo sultimis aptekusį arbūzą, o tą akimirką riteris-elnias kyštelėjo iš šarvų galvą ir menę sudrebino dar viena juoko banga. Riteriai palaukė, kol juokas nutilo, sustoję priešais apsuko ratą, svaidydamiesi bjauriais įžeidimais, ir jau ketino išsiskirti, kad galėtų vėl susiremti, bet šuo numetė savo raitelį ir iš užpakalio ėmė lipti ant kiaulės. Didžiulė kiaulė išsigandusi sužviegė, o vestuvininkai leipo iš juoko, juolab kai riteris-elnias užšoko ant riterio-vilko, nusimovė medines šarvines kelnes ir, prisispaudęs šiam prie užpakalio, ėmė stropiai sūpuotis.
— Pasiduodu, pasiduodu! — sukliko prislėgtas nykštukas. — Gerasis sere, nuleisk savo kalaviją!
— Taip ir padaryčiau, jei liautumeis judinęs makštis! — visus prajuokindamas atsakė ant viršaus užvirtęs riteris.
Džofris per abi šnerves šnirpštė vyną. Atgavęs kvapą, jis atsistojo, vos neapversdamas aukštos taurės dviem ąsomis.
— Nugalėtojas! — riktelėjo jis. — Turime nugalėtoją! — Išgirdę, kad prabilo karalius, svečiai menėje ėmė rimti. Nykštukai išsiskyrė ir sustojo, be jokios abejonės, tikėdamiesi karaliaus padėkos. — Bet netikrą, — pridūrė Džofas. — Tikras nugalėtojas įveikia visus, metusius jam iššūkį. — Karalius užsilipo ant stalo. — Kas dar norėtų susiremti su mažuoju mūsų nugalėtoju? — Piktdžiugiškai šypsodamasis jis atsisuko į Tirioną. — Dėde! Juk ginsi mano karalystės garbę, tiesa? Juk gali joti ant kiaulės!
Juokas nusirito per jį nelyginant jūros banga. Tirionas Lanisteris neprisiminė nei kaip atsistojo, nei kaip užsilipo ant kėdės, — atitoko tik tuomet, kai jau stovėjo ant stalo. Menė buvo apšviesta deglų šviesos ir pilna klastingų veidų. Jo veidą iškreipė tokia šlykšti šypsena, kokios gal niekas nebuvo matęs Septyniose Karalystėse.
— Tavo malonybe, — sušuko jis, — josiu ant kiaulės, bet… tik jei tu josi ant šuns!
Džofas sutrikęs susiraukė.
— Aš? Aš nesu neūžauga. Kodėl aš?
Pats prisiprašei, Džofai…
— Tu vienintelis vyras menėje, kurį, be jokios abejonės, įveiksiu!
Tirionas nebūtų galėjęs pasakyti, kas jam buvo maloniau: nejaukios tylos akimirka, po jos kilusi juoko audra ar neslepiamas įniršis, pasirodęs jo sūnėno veide. Patenkintas jis nušoko ant grindų, o kai vėl pažvelgė į galustalę, seras Osmundas ir seras Merinas padėjo nulipti nuo stalo ir Džofui. Pamatęs, kad Sersėja piktai į jį žiūri, Tirionas pasiuntė jai oro bučinį.
Užgrojus muzikantams jam palengvėjo. Mažieji dvikovos dalyviai išvedė iš menės šunį ir kiaulę, svečiai vėl įniko valgyti kiaulės galvos žlėgtainius, o Tirionas paprašė dar vienos taurės vyno. Tik staiga rankovę jam palietė sero Garlano ranka.
— Atsargiai, milorde, — įspėjo jį riteris, — karalius…
Tirionas sėdėdamas pasisuko. Džofris stovėjo prie pat jo krėslo, — įraudęs, svirduliuodamas, — per abiem rankomis laikomos didžiulės auksinės jaunavedžių taurės kraštus liejosi vynas.
— Tavo malonybe… — tespėjo ištarti neūžauga, — karalius iškėlė taurę jam virš galvos ir išvertė.
Tiriono veidu tarsi raudona banga plūstelėjo vynas. Nuo jo sušlapo plaukai, ėmė graužti akis, skaudėti žaizdą, jis sruvo skruostais ir gėrėsi į jo naujojo švarko aksomą.
— Kaip tau tai patinka, Kipše? — nusišaipė Džofris.
Tirionui perštėjo akis. Jis rankove nusibraukė nuo veido vyną ir kelis kartus sumirksėjo, tikėdamasis vėl aiškiai matyti pasaulį.
— Žiauriai pasielgei, tavo malonybe, — išgirdo jis sakant serą Garlaną.
— Visai ne, sere Garlanai. — Tirionas nenorėjo leisti, kad šis konfliktas taptų bjauresnis, nei yra dabar, bent jau ne čia, spoksant pusei karalystės. — Ne kiekvienas karalius susiprastų pagerbti savo kuklų tarną, pagirdydamas jį iš karališkos taurės. Gaila, kad vynas išsilaistė.
— Neišsilaistė, — atšovė Džofris, pernelyg įtūžęs, kad pasinaudotų Tiriono jam suteikta galimybe atsitraukti. — Be to, aš tavęs negirdžiau.
Staiga Džofriui prie šono išdygo karalienė Mardžerė.
— Mano mielas karaliau, — maldaujamai tarė Tairelių mergina, — eikš, grįžk į savo vietą, jau laukia kitas dainius.
— Alarikas Eizenietis, — pasakė ledi Olena Tairel, remdamasi į lazdą ir, kaip ir jos anūkė, nekreipdama dėmesio į vynu permirkusį Tirioną. — Taip tikiuosi, kad jis pagros ir padainuos mums „Kastamero lietus“. Jau praėjo valanda ir neprisimenu, apie ką ta daina.
— Be to, seras Adamas nori paskelbti tostą, — pridūrė Mardžerė. — Prašau, tavo malonybe…
— Aš neturiu vyno, — staiga pareiškė Džofris. — Kaip galiu atsakyti į tostą, jei neturiu vyno? Dėde Kipše, galėtum man patarnauti. Kadangi kautis dvikovoje nenori, būsi mano taurininkas.