— Man būtų didelė garbė.
— Nenoriu suteikti tau garbės! — suriko Džofris. — Pasilenk ir pakelk mano taurę. — Tirionas padarė kaip lieptas, bet, kai ištiesė ranką paimti už ąsos, Džofas paspyrė taurę jam tarp kojų. — Pakelk! Ar tu ne tik šlykštus pažiūrėti, bet dar ir nerangus? — Tirionui teko keturpėsčiam ropoti po stalu taurės. — Gerai, dabar pripilk ją vyno. — Tirionas paėmė iš tarnaitės ąsotį ir pripylė tris ketvirčius taurės vyno. — Ne, klaupkis, neūžauga. — Klūpodamas Tirionas pakėlė sunkią taurę svarstydamas, ar tik neteks išsimaudyti dar kartą. Bet Džofris viena ranka paėmė jaunavedžių taurę, godžiai iš jos gurkštelėjo ir pastatė ją ant stalo. — Dabar gali atsistoti, dėde.
Stojantis kojas jam sutraukė mėšlungis ir jis vėl vos neparklupo. Tirionui teko įsikibti krėslo, kad neparvirstų. Seras Garlanas padavė jam ranką. Džofris juokėsi, Sersėja taip pat. Prie jų prisidėjo ir kiti. Tirionas nematė, kas, bet girdėjo juos kvatojant.
— Tavo malonybe, — šaltai, bet pagarbiai įsiterpė lordas Taivinas. — Tarnai atgabena pyragą. Reikės tavo kalavijo.
— Pyragą? — Džofris paėmė už rankos karalienę. — Eime, miledi, reikės prakirsti pyragą.
Pustuziniui plačiai besišypsančių virėjų lėtai per visą menę ant ratukų vežant didžiulį pyragą, svečiai atsistojo šūkaudami, plodami ir dauždamiesi taurėmis. Jis buvo dviejų jardų skersmens, traškus, aukso spalvos, be to, jo viduje kažkas cypsėjo ir tukseno.
Tirionas klestelėjo į savo krėslą. Tik to jam betrūko, — kad karvelis apdergtų galvą, — tada jo diena būtų buvusi tobula. Vynas persigėrė per švarką ir apatinius ir dabar jis jautėsi visas šlapias. Jam reikėjo persirengti, bet niekam nebuvo leidžiama išeiti iš puotos, kol ateis laikas gultuvių ceremonijai. Jis sumetė, kad iki to laiko dar turės būti patiekta dvidešimt ar trisdešimt valgių.
Karalius Džofris ir karalienė Mardžerė priėmė pyragą prie pakylos. Džofui išsitraukus kalaviją, Mardžerė uždėjo plaštaką vyrui ant rankos ir jį sulaikė.
— Našlės Aimana skirtas ne pyragams pjaustyti.
— Tiesa, — linktelėjo Džofris ir garsiai sušuko: — Sere Ilinai, kalaviją!
Iš šešėlių menės gilumoje išniro seras Ilinas Peinas. Vaiduoklis puotoje, pagalvojo Tirionas žiūrėdamas į žingsniuojantį liesą ir niūrų karaliaus teisingumą. Jis buvo pernelyg jaunas, kad būtų pažinojęs serą Iliną prieš šiam prarandant liežuvį. Tais laikais jis buvo visai kitas žmogus, bet dabar tylėjimas — tokia pat jo asmenybės dalis kaip ir tuščias žvilgsnis, aprūdiję šarviniai marškiniai ir ant nugaros kabantis ilgasis kalavijas.
Seras Ilinas nusilenkė karaliui su karaliene, ranka grybštelėjo sau už peties ir ištraukė šešių pėdų ilgio kalaviją su sidabru ir runomis puošta geležte. Jis priklaupė ir ištiesė šio kalavijo rankeną Džofriui; ant rankenos buožės tarsi raudonos liepsnos tviskėjo rubinai, o pati buožė buvo išdrožta iš drakono kaulo ir atrodė tarsi besišypsanti kaukolė.
Krėsle sėdinti Sansa įsitempė.
— Koks čia kalavijas? — Tirionui vynas vis dar graužė akis. Jis sumirksėjo ir pažvelgė atidžiau. Sero Ilino didysis kalavijas buvo tokio pat ilgio ir pločio kaip Ledas, bet gerokai šviesesnis, sidabriškas; Valyrijos plienas buvo tamsesnis ir niūresnės sielos. Sansa suspaudė jam ranką. — Ką seras Ilinas padarė su mano tėvo kalaviju?
Man reikėjo nusiųsti Ledą Robui Starkui, dingtelėjo Tirionui. Jis žvilgtelėjo į savo tėvą, bet lordo Taivino akys buvo nukreiptos į karalių.
Džofris ir Mardžerė kartu užsimojo kalaviju ir kirto žybtelėjusia jo geležte. Pyrago pluta trūko, iš jo vidaus purptelėjo būrys baltų balandžių ir, pasklidę į visas puses, nuplasnojo prie langų ir gegnių. Per suolus nuošė pasitenkinimo šurmulys, o smuikininkai ir dūdų pūtikai balkone užgrojo linksmą melodiją. Džofas apkabino savo jaunąją žmoną ir jiedu mitriai ėmė suktis ratu.
Tarnas įdėjo Tirionui gabalėlį karšto pyrago su balandiena ir užkrėtė ant viršaus šaukštą citrininio kremo. Šiame pyrage balandžiai buvo gerai iškepti, bet Tirionui jie nekėlė apetito, kaip ir tie, kurie laisvi skraidė po menę. Sansa taip pat nevalgė.
— Atrodai mirtinai išblyškusi, miledi, — pasakė Tirionas. — Tau reikia įkvėpti vėsaus oro, o man reikia apsivilkti kitą švarką. — Jis atsistojo ir ištiesė žmonai ranką. — Eikš.
Bet, jiems dar nespėjus išeiti, grįžo Džofris.
— Dėde, kur eini? Jau pamiršai, kad esi mano taurininkas?
— Man reikia persirengti, tavo malonybe. Ar leisi?
— Ne. Man patinka, kaip dabar atrodai. Įpilk vyno.
Karaliaus taurė stovėjo ant stalo, kur buvo ją palikęs. Kad ją pasiektų, Tirionui teko vėl lipti ant krėslo. Džofas griebė taurę jam iš rankų ir ilgai bei godžiai gėrė, jo Adomo obuolys slankiojosi, o raudonas vynas tekėjo per smakrą.
— Milorde, — tarė Mardžerė, — turime grįžti į savo vietas. Lordas Bakleris nori paskelbti tostą į mūsų sveikatą.
— Mano dėdė dar neparagavo pyrago su balandiena. — Vienoje rankoje laikydamas taurę, kita Džofas grybštelėjo Tiriono pyragą.
— Jei nevalgai šio pyrago, užtrauki nelaimę, — papriekaištavo jis ir susikimšo į burną gabalą karštos, prieskoniais pagardintos balandienos. — Matai, jis skanus. — Spjaudydamas pyrago plutos trupinius, karalius kostelėjo ir paėmė į saują dar gabalą. — Bet sausas. Būtinai reikia užsigerti. — Džofas gurkštelėjo vyno ir vėl užsikosėjo, šį kartą smarkiau. — Noriu pamatyti, che, pamatyti, che, che, kaip joji ant tos kiaulės, dėde. Noriu… — Džofris liovėsi kalbėjęs ir pratrūko nevaldomai kosėti.
Mardžerė susirūpinusi žvelgė į jį.
— Tavo malonybe…
— Tai, che, pyragas, che, nieko to… che, tik pyragas. — Džofas pamėgino išgerti dar gurkšnelį, bet jį ištiko smarkus kosulio priepuolis, jis pasilenkė ir vyną išspjovė. Karaliaus veidas įraudo. — Aš, che, negaliu, che, che, che, che… — Taurė išslydo jam iš rankos ir, iš jos išsiliejęs vynas, ėmė tekėti nuo pakylos.
— Jis dūsta, — aiktelėjo karalienė Mardžerė.
Prie jos priėjo senelė.
— Padėkite vargšui vaikinui! — taip paleido gerklę Erškėčių karalienė, kad šito niekas iš jos nesitikėjo. — Bukapročiai! Ar ir toliau stovėsite ir spoksosite? Padėkite karaliui!
Seras Garlanas pastūmė šalin Tirioną ir ėmė daužyti karaliui per nugarą. Seras Osmundas Ketlblekas atsagstė karaliui apykaklę. Iš vaikino gerklės išsiveržė šiurpus aukštas garsas, — tokį išleistų žmogus, mėginantis per nendrės stiebą susiurbti upės vandenį; paskui Džofris nutilo ir tai buvo dar šiurpiau.
— Apverskite jį! — į nieką konkrečiai nesikreipdamas suriko Meisas Tairelis — Apverskite ir pakratykite už kojų!
Kažkas šūktelėjo:
— Vandens, duokite jam vandens!
Aukštasis septonas ėmė garsiai melstis. Didysis meisteris Paiselis kažką garsiai kvietėsi, kad padėtų jam nueiti į kambarius ir atsinešti vaistų. Džofris ėmė nagais iki kraujo draskytis gerklę. Po oda kaklo raumenys buvo įsitempę ir pūpsojo kieti kaip akmuo. Princas Tomenas verkdamas rėkė.
Jis miršta, suprato Tirionas. Keista, bet jis jautėsi ramus, nors aplink jį buvo kilusi tikra sumaištis. Vyrai vėl daužė Džofui per nugarą, tačiau jo veidas vis labiau mėlo. Lojo šunys, verkė vaikai, vyrai tuščiai vieni kitiems patarinėjo. Pusė vestuvininkų buvo pašokę ant kojų, kai kurie stumdėsi, kad galėtų geriau matyti, kas vyksta, kiti, skubėdami išeiti, traukė prie durų.