Seras Merinas šiaip taip pražiodė karalių ir įgrūdo į gerklę šaukštą. Tą akimirką vaikinuko ir Tiriono žvilgsniai susitiko. Jis paveldėjo iš Džeimio akis. Tik Tirionas tokio išsigandusio Džeimio niekada nebuvo matęs. Vaikinukui vos trylika metų. Džofris sausai kosėjo, mėgino kalbėti. Jo akys buvo išvirtusios iš siaubo, be to, jis pakėlė ranką… siekdamas dėdės, o gal rodydamas… Ar jis maldauja mano atleidimo, ar mano, kad galiu jį išgelbėti?
— Neee! — ėmė aimanuoti Sersėja. — Tėve, padėk jam, kas nors, padėkite jam, mano sūnus, mano sūnus…
Tirionas sugavo save galvojant apie Robą Starką. Kai prisimeni, mano vestuvės buvo daug geresnės. Jis žvilgtelėjo į Sansą norėdamas pamatyti jos reakciją, bet menėje buvo tokia sumaištis, kad jis negalėjo rasti žmonos. Tačiau jo žvilgsnis užkliuvo už jaunavedžių taurės, gulinčios ant grindų ir visų pamirštos. Tirionas nuėjęs ją pakėlė. Ant jos dugno dar buvo pusė colio tamsiai raudono vyno. Akimirką pasvarstęs, Tirionas išpylė jį ant grindų.
Mardžerė Tairel verkė savo senelės glėbyje, o senė vis kartojo: „Būk narsi, būk narsi.“ Dauguma muzikantų jau buvo išsilakstę, bet paskutinis fleitininkas balkone grojo graudulingą melodiją. Sosto menės gale, prie durų, kilo panika, svečiai ėmė grūstis, stumdyti vieni kitus. Auksiniai sero Adamo apsiaustai įsikišo ir įvedė tvarką. Svečiai stačia galva nėrė į naktį: vieni verkdami, kiti klupinėdami ir lupdami ožius, dar kiti išbalę iš baimės. Nors ir pavėluotai, Tirionui dingtelėjo, kad ir jam būtų išmintinga nešdintis.
Išgirdęs Sersėjos klyksmą jis suprato, kad viskas baigta.
Turiu išeiti. Tuoj pat. Bet, užuot taip ir padaręs, jis nukrypavo prie sesers.
Sersėja buvo suklupusi vyno klane ir rankose laikė sūnaus galvą. Jos suknia buvo suplėšyta ir sutepta, veidas baltas kaip drobė. Liesas juodas šuo prisigretino prie jos ir apuostė Džofrio kūną.
— Berniukas mirė, Sersėja, — pasakė lordas Taivinas. Jis uždėjo pirštine apmautą ranką dukteriai ant peties, o vienas iš sargybinių nuvijo šalin šunį. — Paleisk jį. Palik jį ramybėje.
Bet ji negirdėjo. Prireikė dviejų karaliaus sargybos vyrų, kad atplėštų jos pirštus, ir tuomet karaliaus Džofrio Barateono kūnas suglebęs ir be gyvybės žymių išdriko ant grindų.
Prie jo priklaupė aukštasis septonas.
— Tėve aukštybėse, būk teisingas mūsų gerajam karaliui Džofriui, — užgiedojo jis maldą už mirusius.
Mardžerė Tairel ėmė kūkčioti, ir Tirionas išgirdo, kaip jos motina, ledi Eiliri, pasakė:
— Jis užspringo, mieloji. Užspringo pyragu. Tu čia niekuo dėta. Jis užspringo. Visi matė.
— Jis neužspringo, — atsklido šiurpus kaip sero Ilino kalavijo kirtis Sersėjos balsas. — Mano sūnus buvo nunuodytas. — Ji pažvelgė į riterius baltais apsiaustais, sutrikusius, stovinčius ir nežinančius, ką daryti. — Karaliaus sargyba, imkitės savo pareigos.
— Miledi… — suglumęs sumurmėjo seras Loras Tairelis.
— Suimkite mano brolį, — įsakė jam Sersėja. — Tai padarė jis, neūžauga. Jis ir jo žmonelė. Jiedu nužudė mano sūnų. Jūsų karalių. Suimkite juos! Suimkite juos abu!
Sansa
Toli likusiame mieste ėmė gausti varpas.
Sansa jautėsi tarsi sapne.
— Džofris negyvas, — tarė ji medžiams norėdama įsitikinti, ar tie žodžiai jos neprižadins.
Kai ji išėjo iš sosto menės, jis dar buvo gyvas. Bet klūpojo nagais draskydamasis kaklą, raižydamas odą, mėgindamas kaip nors įkvėpti. Vaizdas buvo toks siaubingas, kad ji nusisuko ir kūkčiodama spruko. Ledi Tanda padarė tą patį. „Tu geros širdies, miledi, — pasakė ji Sansai, — ne kiekviena mergina taip verktų dėl vyro, kuris ją atstūmė ir ištekino už neūžaugos.“
Geros širdies. Aš geros širdies. Sansa pajuto gerkle kylant isterišką juoką, bet jį užgniaužė. Skambėjo varpai — lėtai ir gedulingai. Gaudė, gaudė ir gaudė. Taip pat jie skambėjo ir karaliui Robertui. Džofris buvo miręs, jis buvo miręs, jis buvo miręs, miręs, miręs. Kodėl ji verkė, nors norėjo šokti? Gal tai buvo džiaugsmo ašaros?
Drabužius Sansa rado ten, kur buvo paslėpusi užvakar naktį. Kadangi tarnaičių, kurios jai padėtų, nebuvo, kol atsiraišiojo suknios raištelius, užtruko ilgokai. Keista, kad jos pirštai buvo negrabūs, nors ji nesijautė tokia išsigandusi, kokia turėjo jaustis. „Dievai žiaurūs, kad pasiėmė jį tokį jauną ir gražų per jo vestuvių puotą“, — pasakė jai ledi Tanda.
Dievai teisingi, dingtelėjo Sansai. Robas taip pat mirė per vestuvių pokylį. Ji verkė dėl Robo. Dėl jo ir Mardžerės. Vargšė Mardžerė, du kartus ištekėjusi ir du kartus likusi našle. Sansa ištraukė ranką iš rankovės, timptelėjo suknią žemyn ir iš jos išsirangė. Susukusi ją į kamuolį, ji įkišo drabužį į ąžuolo drevę ir išskleidė apdarus, kuriuos buvo joje paslėpusi. „Apsirenk šiltai, — patarė jai seras Dontosas, — ir tamsiais drabužiais.“ Juodų rūbų Sansa neturėjo, tad išsirinko storos rudos vilnos suknią. Bet jos korsažas buvo puoštas gėlavandeniais perlais. Apsiaustas juos paslėps. Apsiaustas buvo tamsiai žalias, su dideliu gobtuvu. Sansa per galvą apsivilko suknią, užsimetė ant pečių apsiaustą, tik gobtuvo kol kas nepasikėlė. Ji turėjo ir batus, — paprastus ir tvirtus, žema pakulne ir stačiakampėmis nosimis. Dievai mano maldą išgirdo, pagalvojo Sansa. Ji jautėsi tokia sustirusi ir apdujusi. Mano oda virto porcelianu, dramblio kaulu, plienu. Jos rankos judėjo lėtai, nerangiai, tarsi niekada anksčiau nebūtų paleidusios plaukų. Sansa valandėlę pasigailėjo, kad čia nėra Šajos, kuri būtų padėjusi susitvarkyti su plaukų tinkleliu.
Kai jį nusiėmė, jos ilgi kaštoniniai plaukai nukrito ant nugaros ir pečių. Vyto sidabro tinklelis kabojo jai ant pirštų, taurusis metalas švelniai tviskėjo, o brangakmeniai mėnesienoje atrodė juodi. Juodieji ametistai iš Ašajaus. Vieno akmenėlio trūko. Sansa pakėlė tinklelį ir atidžiau jį apžiūrėjo. Sidabriniame apkauste, iš kurio iškrito brangakmenis, buvo matyti tamsi dėmė.
Staiga ją apėmė siaubas. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi ir jai užėmė kvapą. Kodėl taip išsigandau, juk tai tik vienas ametistas, juodas ametistas iš Ašajaus, ir nieko daugiau. Matyt, aptaise jis buvo apylaisvis, ir tiek. Jis buvo laisvas, iškrito ir dabar guli kur nors sosto menėje arba kieme, nebent…
Seras Dontosas sakė, kad plaukų tinklelis stebuklingas, kad jis parves ją namo. Sakė, kad ji privalo dėvėti jį šį vakarą, per Džofrio vestuvių puotą. Sidabrinės gijos stipriai įsirėžė jai į krumplius. Sansa nykščiu braukė per duobutę, kurioje nebuvo akmenėlio. Ji mėgino liautis, bet pirštai buvo tarsi nesavi. Nykštį traukė į apkausto duobutę, kaip liežuvį traukia į tą vietą, kur trūksta danties. Kodėl jis stebuklingas? Karalius mirė — žiaurus karalius, kuris kadaise buvo jos narsusis princas. Jei Dontosas apie plaukų tinklelį sakė netiesą, gal melavo ir visa kita? O jeigu jis taip ir neateis? O jei nėra jokio laivo, jokios valties upėje, jokios galimybės pabėgti? Kas jos laukia tada?