Ji išgirdo tylų lapų šlamesį ir įsikišo sidabrinį plaukų tinklelį giliai į apsiausto kišenę.
— Kas ten?! — šūktelėjo. — Kas ten?
Dievų giraitėje buvo ūkanota ir tamsu, o varpai gaudė ir lydėjo Džofrį į kapą.
— Aš. — Gerokai apgirtęs, jis išsvirduliavo iš už medžių. Ir įsitvėrė jos rankos, kad nepargriūtų. — Mieloji Džonkvile, aš atėjau. Tavo Florianas atėjo, nebijok.
Sansa ištraukė ranką.
— Sakei, kad turiu dėvėti plaukų tinklelį. Sidabrinį tinklelį su… kokiais brangakmeniais?
— Su ametistais. Juodaisiais ametistais iš Ašajaus, miledi.
— Jie — ne ametistai. Ar ne? Ar ne? Tu melavai.
— Juodieji ametistai, — prisiekė jis. — Tie brangakmeniai stebuklingi.
— Jie turi galią žudyti!
— Ramiau, miledi, ramiau. Ne žudyti. Jis užspringo pyragu su balandiena. — Dontosas prunkštelėjo. — Ak, koks skanus tas pyragas. Sidabro ir akmenėlių, tik tiek ir reikėjo, sidabro, akmenėlių ir jų stebuklingos galios.
Varpai tebegaudė, o vėjas švilpė panašiai kaip ir jis, mėgindamas įkvėpti.
— Tu jį nunuodijai. Tu. Išėmei man iš plaukų brangakmenį…
— Ššš… Tu mus visus pražudysi. Nieko aš nepadariau. Eikš, turime sprukti, jie tavęs ieškos. Tavo vyras suimtas.
— Tirionas? — priblokšta paklausė Sansa.
— Turi kitą vyrą? Jie mano, kad tai — Kipšo, dėdės neūžaugos, darbas. — Paėmęs Sansą už rankos, jis trūktelėjo. — Čionai, turime sprukti, ir kuo greičiau, nebijok.
Sansa nesipriešindama nusekė iš paskos. „Negaliu pakęsti žliumbiančių moterų“, — kartą pasakė Džofas, bet vienintelė dabar verkianti moteris buvo jo motina. Senosios auklės pasakojimuose grumkinai darydavo stebuklus ir galėdavo išpildyti norus. Ar norėjau, kad jis mirtų? Sansa žinojo, kad jos neūžauga vyras savo sūnėno nekentė. Ar jis tikrai galėjo Džofrį nužudyti? Ar žinojo apie mano plaukų tinklelį ir apie juodus ametistus? Jis atnešė Džofui vyno. Ar įmanoma, kad kas užspringtų nuo įmesto į vyną ametisto? Jei Tirionas taip ir padarė, jie manys, jog ir aš čia prikišau pirštus, suvokė Sansa ir staiga ją apėmė baimė. Kaipgi kitaip? Juk jiedu — vyras ir žmona, o Džofas nužudė jos tėvą ir tyčiojosi iš jos brolio mirties. Vienas kūnas, viena širdis, viena siela.
— Dabar tylėk, mieloji mano, — tarė Dontosas. — Išėję iš dievų giraitės, neturime kelti nė menkiausio triukšmo. Pasikelk gobtuvą ir paslėpk veidą.
Sansa linktelėjo ir padarė kaip liepta.
Jis buvo toks girtas, jog kartais Sansai tekdavo leisti jam atsiremti į savo ranką, kad neparvirstų. Visame mieste skambėjo varpai, jų gaudė vis daugiau ir daugiau. Sansa ėjo nuleidusi galvą ir glaudėsi šešėliuose, Dontosui už nugaros. Jiems leidžiantis vingiuotais laiptais, jis parklupo ir ėmė lupti ožius. Vargšas mano Florianas, dingtelėjo Sansai, kai jis nusivalė burną plačia rankove. „Apsirenk tamsiais drabužiais“, — liepė Dontosas, o pats po rudu apsiaustu su gobtuvu vilkėjo senąjį savo apsiaustą, išmargintą raudonomis ir rožinėmis horizontaliomis juostomis, einančiomis žemiau juodo viršaus, ant kurio buvo pavaizduotos trys auksinės karūnos — Holardų giminės ženklas.
— Kodėl vilki savo apsiaustą? Džofas grasino, kad nukirsdins tave, jei dar kartą pagaus apsirengusį kaip riterį, jis… ak…
Jokie Džofo grasinimai dabar jau nebuvo baisūs.
— Norėjau būti riteriu. Bent jau vykdydamas šią užduotį. — Dontosas vėl atsistojo ir paėmė ją už rankos. — Eime. Dabar tylėk ir nieko neklausinėk.
Jiedu nusileido vingiuotais laiptais ir perėjo nedidelį įdubusį kiemą. Seras Dontosas stumtelėjęs atidarė sunkias duris ir uždegė ploną ilgą žvakę. Jie ėjo ilga galerija. Pasieniais stovėjo tušti, tamsūs ir apdulkėję šarvai, jų šalmų viršus nuo kaktos iki pakaušio buvo padengtas keliomis metalinių žvynų eilėmis. Jiems skubant pro šalį, žvakės liepsna apšvietė žvynus ir šie, rodos, išsiplėtė ir persikreipė. Tuščiaviduriai riteriai virsta drakonais, dingtelėjo Sansai.
Nusileidę dar vienais laiptais jie pasiekė ąžuolines, geležimi kaustytas duris.
— Dabar būk stipri, mano Džonkvile, jau beveik atėjai.
Kai Dontosas pakėlė skersinį ir atidarė duris, Sansa pajuto į veidą pūstelėjus šaltą vėją. Perėjusi dvylikos pėdų storumo sieną, ji žengė iš pilies ir atsidūrė lauke, ant skardžio. Žemai tekėjo upė, virš galvos plytėjo dangus ir abu jie atrodė juodi.
— Turime nusileisti, — tarė seras Dontosas. — Žemai laukia vyras, kuris valtimi nuplukdys mudu į laivą.
— Aš nukrisiu. — Branas nukrito, nors jis mėgo visur karstytis.
— Ne, nenukrisi. Čia yra lyg ir laiptai, slaptos, akmenyje iškirstos pakopos. Štai, pati gali užčiuopti, miledi. — Jis atsiklaupė, parklupdė Sansą, privertė ją pasilenkti per uolos kraštą ir braukyti pirštais tol, kol rado stačioje uoloje iškaltą atramą rankoms. — Beveik tokios pat geros kaip kopėčių skersiniai.
Ir vis dėlto uola buvo labai aukšta.
— Negaliu.
— Privalai.
— Ar nėra jokio kito kelio?
— Šis vienintelis. Tokiai jaunai stipriai merginai nusileisti nebus labai sunku. Stipriai laikykis, šiukštu nežiūrėk žemyn ir greitai atsidursi apačioje. — Jo akys spindėjo. — Tavo vargšas Florianas aptukęs, senas ir girtas, tad aš turėčiau bijoti. Nukritau nuo žirgo, pameni? Taip viskas ir prasidėjo. Girtas nukritau nuo žirgo ir Džofris norėjo nukirsti man, kvailiui, galvą, o tu mane išgelbėjai. Tu mane išgelbėjai, mieloji.
Jis ašaroja, suprato Sansa.
— O dabar tu išgelbėjai mane.
— Išgelbėsiu, bet tik jei leisies. Jei ne, pražudysiu mus abu.
Tai jis, pagalvojo Sansa, jis nužudė Džofrį. Ji turėjo lipti žemyn — ir dėl jo, ir dėl savęs.
— Tu leiskis pirmas, sere.
Jei Dontosas kris, ji nenorėjo, kad kristų jai ant galvos ir abu juos nublokštų nuo uolos.
— Kaip nori, miledi. — Jis pernelyg jausmingai pabučiavo Sansą, nerangiai permetė kojas per bedugnės kraštą ir mataravo jomis tol, kol rado atramą pėdoms. — Palauk, kol truputį nusileisiu, tada sek paskui mane. Juk seksi iš paskos? Turi prisiekti, kad leisies.
— Leisiuos, — prisiekė Sansa.
Seras Dontosas pradingo. Jis ėmė lipti žemyn ir Sansa girdėjo jį šnopuojant ir dūsuojant. Ji dar pasiklausė varpų gausmo skaičiuodama kiekvieną dūžį. Po dešimto karto ji atsargiai perlipo uolos kraštą ir kojų pirštais baksnojo tol, kol rado, kur pastatyti pėdą. Virš galvos dunksojo didžiulės pilies sienos ir akimirką ji nenorėjo nieko, tik vėl užkopti į viršų ir parlėkti į šiltus Virtuvės bokšto kambarius. Būk narsi, tarė ji sau. Būk narsi kaip ta ledi iš dainos.
Pažvelgti žemyn Sansa nedrįso. Ji neatitraukė akių nuo uolos viršūnės ir tik tvirtai atsistojusi ant vieno laiptelio pėda imdavo ieškoti kito. Akmuo buvo šiurkštus ir šaltas. Kartais pirštai imdavo slysti, mat atramos rankoms nebuvo išdėstytos taip tolygiai, kaip ji būtų norėjusi. Varpai vis nesiliovė skambėję. Neįveikus nė pusės kelio, jai ėmė drebėti rankos ir Sansa suprato, jog nukris. Dar vieną laiptelį, vis sakydavo ji sau, dar vieną laiptelį. Ji negalėjo sustoti. Jei būtų stabtelėjusi, niekada nebūtų vėl ėmusi leistis ir išaušus būtų tebestovėjus prilipusi prie uolos ir sustingusi iš baimės. Dar vieną laiptelį ir dar vieną…