Žemę pasiekė to nesitikėdama. Ji kluptelėjo ir besidaužančia širdimi pargriuvo. Kai apsivertusi ant nugaros pažvelgė aukštyn, į uolą, nuo kurios nusileido, jai susvaigo galva ir Sansa nagais įsikirto žemės. Man pavyko. Pavyko, aš nenukritau, nusileidau ir dabar grįžtu namo.
Seras Dontosas padėjo jai atsistoti.
— Čionai. Tik dabar — tylėk, tylėk, tylėk. — Jiedu laikėsi tamsiuose, nuo uolų krentančiuose šešėliuose. Laimė, eiti reikėjo netoli. Už penkiasdešimties jardų upe žemyn mažoje valtelėje, pasislėpusioje už didžiulės čia atplaukusios ir sudegusios galeros likučių, sėdėjo vyras. Dontosas šnopuodamas priklibikščiavo prie jo. — Osveli…
— Tik nereikia vardų, — atsiliepė vyras. — Lipkite į valtį. — Jis sėdėjo susikūprinęs, palinkęs prie irklų, atrodė senas, aukštas ir nevikrus, jo plaukai buvo ilgi ir žili, nosis stambi ir kumpa, akys paslėptos po gobtuvu. — Greičiau lipkite, — sumurmėjo jis. — Reikia plaukti.
Kai jie abu įlipo į valtį, gobtuvą pasikėlęs vyras nuleido irklų mentes į vandenį, ištiesė rankas ir ėmė irkluoti ten, kur upės srovė buvo stipresnė. Jiems už nugarų tebegaudė varpai, skelbdami apie berniuko karaliaus mirtį. Tamsos gaubiamoje upėje jie buvo vieni.
Stumiama lėtų, tolygių, ritmingų grybšnių, valtis plaukė pasroviui, slydo pro nuskendusias galeras, nulūžusius stiebus, apdegusius laivų korpusus ir suplyšusias bures. Įkabos irklams buvo paminkštintos, kad negirgždėtų, tad plaukė jie beveik be garso. Sansa pamatė dantytas aukštai iškilusių Kipšo bokštų su gervėmis viršūnes, bet didžioji grandinė buvo nuleista ir jie netrukdomi praplaukė tą vietą, kur sudegė tūkstantis vyrų. Krantas nutolo, rūkas sutirštėjo, varpų gausmas ėmė slopti. Pagaliau nebebuvo matyti net žiburių, jie liko kažkur už nugarų. Valtis išplaukė į Juodųjų Vandenų įlanką ir pasaulyje, rodės, liko tik tamsos gaubiamas vanduo, besidraikantis rūkas ir tylusis, prie irklų palinkęs jų bendrakeleivis.
— Ar dar toli? — paklausė Sansa.
— Nekalbėk.
Irklininkas buvo senas, bet stipresnis, nei atrodė, o jo balse galėjai justi įniršį. Jo veidas buvo kažkur matytas, nors Sansa to vyro nepažino.
— Netoli. — Seras Dontosas paėmė jos ranką ir švelniai paglostė. — Tavo draugas jau arti ir tavęs laukia.
— Nekalbėk! — vėl niūriai tarstelėjo irklininkas. — Garsai vandens paviršiumi toli sklinda, sere Kvaily.
Sansa susigėdusi prikando lūpą ir susigūžusi tylėjo. O vyras vis irklavo ir irklavo.
Rytinis dangaus pakraštys jau ėmė truputį šviesėti, kai Sansa pagaliau priekyje išvydo šiurpų tamsoje besisupantį pavidalą; prekybinę galerą nuleistomis ir suvyniotomis burėmis, palengva besiartinančią irkluojant tik viena irklų eile. Kai jie priplaukė arčiau, Sansa pamatė laivo priekio papuošimą — vandenį su auksine karūna, pučiantį puikų, iš jūros kriauklės padirbdintą ragą. Ji išgirdo kažką šūktelint ir laivas palengva ėmė suktis.
Jiems prisigretinus per laivo bortą buvo permestos ir nuleistos virvinės kopėčios. Vyras įkėlė irklus į valtį ir padėjo Sansai atsistoti.
— Dabar stokis. Pirmyn, mergaite, laikau tave.
Sansa padėkojo jam už kilnumą, bet sulaukė ne atsakymo, o tik neaiškaus burbtelėjimo. Lipti virvinėmis kopėčiomis į viršų buvo daug lengviau nei leistis nuo uolos. Irklininkas Osvelis lipo jai iš paskos, o seras Dontosas liko valtyje.
Prie turėklų laukė du jūreiviai ir padėjo jai užsiropšti ant denio. Sansa visa virpėjo.
— Jai šalta, — išgirdo ji kažką sakant. Vyras nusivilko apsiaustą ir apgobė jai pečius. — Štai, ar jau geriau, miledi? Atsikvėpk, sunkiausia jau praeityje.
Ji pažino tą balsą. Bet jis Slėnyje, pagalvojo. Šalia jo laikydamas deglą stovėjo Lotoras Brunas.
— Lorde Petirai, — iš valties šūktelėjo jam seras Dontosas. — Man reikia grįžti atgal, kol dar niekas manęs nepasigedo.
Petiras Beilišas uždėjo ranką ant laivo turėklų.
— Bet pirma nori gauti savo atlygį. Dešimt tūkstančių drakonų, ar ne?
— Dešimt tūkstančių. — Dontosas ranka persibraukė burną. — Kaip ir žadėjai, milorde.
— Sere Lotorai, atlygį!
Lotoras Brunas nuleido deglą. Trys vyrai žengė prie borto, pakėlė arbaletus, iššovė. Viena strėlė įsmigo viršun žiūrinčiam Dontosui į krūtinę ir pervėrė kairę jo apsiausto karūną. Kitos dvi pataikė į gerklę ir pilvą. Viskas įvyko taip greitai, kad nei Dontosas, nei Sansa nespėjo riktelėti. Kai viskas buvo baigta, Lotoras Brunas ant lavono numetė deglą. Valtelė užsiliepsnojo, o galera nuplaukė.
— Jūs jį nužudėte…
Įsikibusi turėklų Sansa nusisuko ir išsivėmė. Ar sprukdama nuo Lanisterių pateko pas dar blogesnius žmones?
— Miledi, — sumurmėjo Mažasis Pirštas, — tas vyras nevertas tavo sielvarto. Jis buvo nepataisomas girtuoklis ir niekieno draugas.
— Bet mane išgelbėjo.
— Jis pardavė tave už pažadą sumokėti dešimt tūkstančių drakonų. Kadangi pabėgai, jie įtars, kad esi Džofrio žudikė. Auksiniai apsiaustai tave medžios, o eunuchas papurtys savo kapšą. Dontosas… Na, pati girdėjai, ką jis sakė. Jis pardavė tave už auksą, o jį pragėręs parduotų tave vėl. Kapšu drakonų galima nupirkti žmogų, kad jis kurį laiką tylėtų, bet taikli arbaleto strėlė nutildo jį amžinai. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Visa, ką jis padarė, padarė mano įsakytas. Nedrįsau atvirai su tavimi bičiuliautis. Bet išgirdęs, kaip išgelbėjai Dontosui gyvybę per Džofo riterių turnyrą, supratau, kad jis būtų man tobulas įrankis.
Sansa pajuto šleikštulį.
— Jis sakė esąs mano Florianas.
— Gal kartais dar prisimeni, ką pasakiau tau tądien, kai tavo tėvas sėdo į Geležinį sostą?
Sansa tą akimirką puikiai prisiminė.
— Sakei, kad gyvenimas — ne daina. Ir kad, savo sielvartui, vieną gražią dieną tuo įsitikinsiu. — Sansa pajuto ašaras akyse, bet negalėjo pasakyti, ar verkė dėl sero Dontoso Holardo, ar dėl Džofo, ar dėl Tiriono, ar dėl savęs. — Ar visa yra vien melas, kasdien ir visados, iš kiekvieno lūpų?
— Beveik iš kiekvieno. Išskyrus, žinoma, tave ir mane. — Jis nusišypsojo. — „Jei nori grįžti namo, šiandien vakare ateik į dievų giraitę.“
— Raštelis… Tu jį parašei?
— Turėjai ateiti į dievų giraitę. Jokia kita vieta Raudonojoje pilyje nėra apsaugota nuo eunucho paukštukų, arba, kaip aš juos vadinu, žiurkiukų. Dievų giraitėje sienų nėra, tik medžiai. Nėra nei lubų, tik dangus. O vietoj grindų — šaknys, žemė ir akmenys. Žiurkėms ten nėra kur šmirinėti. Mat joms reikia pasislėpti, kad žmonės nepersmeigtų jų kalavijais. — Lordas Petiras paėmė ją už rankos. — Leisk nuvesti tave į kajutę. Žinau, kad ši diena tau buvo ilga ir sunki. Tikriausiai jautiesi pavargusi.
Jų palikta valtelė jau buvo virtusi dūmų ir ugnies stulpu, tokia vieniša begalinėje aušros budinamoje jūroje. Kelio atgal nebuvo; dabar Sansa galėjo eiti tik pirmyn.
— Aš labai pavargusi, — pripažino ji.
Vesdamas ją į laivo kajutę, lordas Petiras paprašė:
— Papasakok apie vestuvių puotą. Karalienė taip stengėsi… Dainiai, žongliruotojai, šokantis lokys… ar tavo mažajam vyrui patiko mano besikaunantys nykštukai?
— Tavo?
— Turėjau siųsti žmones į Bravosą jų atvežti, o paskui iki vestuvių slėpti juos viešnamyje. Išlaidas viršijo tik patirti nepatogumai. Paslėpti neūžaugą stebėtinai sunku, o Džofris… gali nuvesti karalių prie vandens, bet jei tas karalius — Džofas, turėsi pataškyti vandenį, kad suprastų, jog jį galima gerti. Kai užsiminiau jam apie savo mažytę staigmeną, jo malonybė pasakė: „Kodėl norėčiau savo vestuvių puotoje matyti kažkokius neūžaugas? Nekenčiu jų.“ Man teko paimti jį už peties ir pašnabždėti: „Bet ne taip labai, kaip jų nekenčia tavo dėdė.“