Denis po kojomis sūpavosi ir Sansa pasijuto taip, tarsi visas pasaulis būtų nepatikimas.
— Jie mano, kad Džofrį nunuodijo Tirionas. Seras Dontosas sakė, kad jis suimtas.
Mažasis Pirštas šyptelėjo.
— Našlystė tau labai tiks, Sansa.
Nuo tos minties jai net viduriai nutirpo. Gali būti, kad daugiau niekada nereikės miegoti vienoje lovoje su Tirionu. Juk to ji ir norėjo… ar ne?
Kajutė buvo ankšta ir žemomis lubomis, bet, kad būtų patogiau, ant siauro gulto buvo pakloti pūkiniai patalai, o ant jų prikrauta storų kailių.
— Žinau, kad ankšta, bet tau neturėtų būti labai nepatogu. — Mažasis Pirštas parodė į stovinčią po liuku kedro skrynią. — Joje rasi švarių drabužių. Suknelių, apatinių, šiltų kojinių, apsiaustą. Deja, tik vilnonių ir lininių. Tai nederami audiniai tokiai gražuolei, bet vilkėdama juos būsi sausa ir švari, kol rasime tau prabangesnių apdarų.
Jis visa tai paruošė man.
— Milorde, aš… aš nesuprantu… Džofris atidavė tau Harenholą, paskyrė aukščiausiu Trišakio lordu… Kodėl…
— Kodėl būčiau turėjęs trokšti jo mirties? — Mažasis Pirštas gūžtelėjo. — Neturėjau jokios priežasties. Be to, gyvenu už tūkstančio lygų, Slėnyje. Nuolat stenkis gluminti savo priešus. Jei jie niekada nėra tikri, kas esi ir ko nori, tai nesupras, ką ketini daryti. Kartais geriausia juos gluminti darant beprasmius dalykus arba net tokius, kurie iš pirmo žvilgsnio kenkia tau pačiam. Nepamiršk to, Sansa, kai įsitrauksi į žaidimą.
— Į kokį… žaidimą?
— Vienintelį žaidimą. Sostų žaidimą. — Jis nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą. — Esi pakankamai suaugusi, kad suprastum, jog mudu su tavo motina buvome daugiau nei draugai. Buvo toks laikas, kai nieko pasaulyje netroškau taip, kaip Ketės. Drįsau svajoti apie bendrą gyvenimą ir vaikus, kuriuos ji galėjo man pagimdyti, bet… ji buvo Riverano ir Hosterio Tulio duktė. Šeima, Pareiga, Garbė, Sansa. Dėl Šeimos, Pareigos ir Garbės negalėjau gauti jos į žmonas. Bet ji man davė kai ką ypatinga, tai, ką moteris gali duoti tik kartą gyvenime. Tad kaip galėjau atsukti nugarą jos dukteriai? Jei viskas būtų susiklostę palankiau, tu galėjai būti mano, o ne Edardo Starko dukra. Mano ištikima, mylinti dukra… Pamiršk Džofrį, mieloji. Ir Dontosą, ir Tirioną, ir juos visus. Daugiau jie nedrums tau ramybės. Dabar esi saugi, ir tai svarbiausia. Esi saugi su manimi ir plauki namo.
Džeimis
Karalius negyvas, pranešė jam žmonės nė nenutuokdami, kad Džofris buvo jo sūnus ir valdovas.
— Kipšas durklu perrėžė jam gerklę, — pridūrė gatvės prekiautojas prie šalia kelio įsikūrusios užeigos, kurioje jie praleido naktį. — Ir gėrė jo kraują iš didelės auksinės taurės.
Žmogus nepažino nei barzdoto vienarankio riterio su dideliu šikšnosparniu ant skydo, nei kurio nors kito iš jų draugijos, tad išklojo dalykus, kuriuos, jei būtų žinojęs, kas jo klausosi, geriau būtų nutylėjęs.
— Jį nunuodijo, — primygtinai kartojo užeigos šeimininkas. — Vaikino veidas buvo mėlynas kaip slyva.
— Tegul Tėvas būna jam teisingas, — sumurmėjo septonas.
— Prie žmogžudystės prisidėjo ir neūžaugos žmona, — prisiekė šaulys lordo Rovano livrėja. — Po to ji dingo iš menės, paskleidusi kamuolį sieros dūmų, be to, kažkas matė po Raudonąją pilį šmižinėjant didvilkį vaiduoklį ir jam iš nasrų lašėjo kraujas.
Džeimis sėdėjo ir tylėdamas klausėsi tų šnekų pamiršęs, kad sveikojoje rankoje laiko ragą alaus. Džofris. Mano kraujas. Mano pirmagimis. Mano sūnus. Jis pamėgino prisiminti berniuko veidą, bet jo bruožai vis transformuodavosi į Sersėjos. Ji gedės, jos plaukai bus susitaršę, akys paraudusios nuo verksmo, o kai mėgins kalbėti, jai tirtės lūpos. Pamačiusi mane, ji vėl pravirks, nors ašaras sutramdys. Sesuo verkdavo retai, tik būdama su juo. Ji negalėdavo pakęsti minties, jog kiti palaikys ją silpna. Skaudulius parodydavo tik dvyniui broliui. Iš manęs ji lauks paguodos ir keršto.
Džeimio raginami, kitą dieną jie jojo greičiau. Jo sūnus buvo negyvas ir seseriai jo reikėjo.
Kai prieš akis išvydo miestą, jo sargybos bokštus, tamsius vis tirštėjančių sutemų gaubiamo dangaus fone, Džeimis Lanisteris lengva risčia prijojo prie Voltono Geležinės Kojos, traukusio paskui Neidžą, nešiną taikos vėliava.
— Kas čia taip dvokia? — nusiskundė šiaurietis.
Mirtis, dingtelėjo Džeimiui, bet jis to nepasakė.
— Dūmai, prakaitas ir išmatos. Žodžiu, Karaliaus Uostas. Jei turi gerą nosį, suuosi dar ir klastą. Niekada anksčiau neuodei miesto kvapų?
— Uodžiau Baltąjį Uostą. Bet jis taip nedvokė.
— Baltasis Uostas ir Karaliaus Uostas — tai kaip mano brolis Tirionas ir seras Gregoris Kligeinas.
Neidžas užvedė juos ant neaukštos kalvos laikydamas septynuodegę taikos vėliavą, plazdančią ir besiplaikstančią vėjyje, su septynkampe žvaigžde, akinamai spindinčia ant koto viršaus. Netrukus jis pamatys Sersėją, Tirioną ir tėvą. Ar mano brolis tikrai galėjo nužudyti berniuką? Džeimiui buvo sunku tuo patikėti.
Jis buvo keistai ramus. Žinojo, kad kiti vyrai, žuvus jų vaikams, pamesdavo galvą iš sielvarto. Raudavosi plaukus, keikdavo dievus ir prisiekdavo kruvinai atkeršysią. Tad kodėl jis nesijautė panašiai? Berniukas gyveno ir mirė tikėdamas, kad jo tėvas — Robertas Barateonas.
Tiesa, Džeimis matė jį gimstant, bet dėl to, kad norėjo būti šalia Sersėjos, o ne dėl kūdikio. Tačiau niekada nelaikė jo ant rankų. „Kaip tai atrodys? — kai moterys pagaliau paliko juodu dviese, įspėjo jį sesuo. — Jau ir taip blogai, kad Džofas kaip du vandens lašai panašus į tave, to tik betrūko, kad imtum jį sūpuoti.“ Džeimis nusileido beveik nesipriešindamas. Berniukas tebuvo klykiantis rausvas žmogutis, reikalavęs per daug Sersėjos laiko, meilės ir krūtų. Robertas buvo jam geriausias tėvas.
O dabar jis negyvas. Jis įsivaizdavo Džofą gulintį tylų ir šaltą, nuo nuodų pamėlusiu veidu ir vis tiek nieko nejautė. Gal jis tikrai buvo pabaisa, kaip žmonės ir sakė? Jei Tėvas nusileistų iš aukštybių ir pasiūlytų jam sugrąžinti sūnų arba ranką, Džeimis tvirtai žinojo, ką pasirinktų. Šiaip ar taip, jis turėjo antrą sūnų ir užtektinai sėklos daugybei būsimų sūnų. Jei Sersėja nori dar vieno vaiko, aš ją apvaisinsiu… ir šį kartą paimsiu jį ant rankų ir tegul Kiti traukia tuos, kuriems tai nepatiks. Robertas puvo kape, o Džeimis pavargo nuo melo.
Staiga jis apsuko žirgą ir nušuoliavo ieškoti Brienės. Dievai žino, kodėl ji man rūpi. Ji — mažiausiai draugingas žmogus iš visų, kuriuos man teko nelaimė sutikti. Moteris jojo vilkstinės gale ir per kelias pėdas į šalį nuo kitų, tarsi norėdama parodyti, kad šiai draugijai nepriklauso. Pakeliui jie rado jai tinkamų vyriškų drabužių; vienur — tuniką, kitur — mantiją, kelnes, apsiaustą su gobtuvu ir net seną geležinį krūtinės šarvą. Apsirengusi kaip vyras ji jautėsi gerokai patogiau, bet vis vien neatrodė graži. Nei laiminga. Vos išjojus iš Harenholo, vėl grįžo jos kietakaktiškas užsispyrimas.