— Noriu atgauti savo ginklus ir šarvus, — primygtinai kartojo ji.
— Ak, žinoma, grąžinkime tau visą plieną, — atsakė Džeimis, — o ypač — šalmą. Mums visiems bus geriau, jei užsičiaupsi ir nuleisi šalmo antveidį.
Tai Brienė padaryti galėjo, bet niūrus jos tylėjimas netrukus ėmė gadinti jam nuotaiką, kaip ir nesiliaujantys Kiburno mėginimai įsiteikti. Niekada nemaniau, kad ilgėsiuosi Kleoso Frėjaus draugijos, tepadeda man dievai. Galų gale Džeimis ėmė gailėtis, kad nepaliko tos moters sudraskyti lokiui.
— Karaliaus Uostas, — radęs Brienę pasakė Džeimis. — Mūsų kelionė baigta, miledi. Įvykdei savo priesaiką ir pristatei mane į Karaliaus Uostą. Išskyrus kelis pirštus ir plaštaką.
Brienė abejingai į jį žvilgtelėjo.
— Tai tik pusė to, ką prisiekiau. Pažadėjau ledi Ketlinai, kad parvesiu namo dukteris. Ar bent jau Sansą. O dabar…
Ji niekada net nematė Robo Starko, bet dėl to vaikino mirties sielvartauja labiau, nei aš sielojuosi dėl Džofo. O gal ji gedi ledi Ketlinos? Visas naujienas jie sužinojo Margajame miške iš raudonskruosčio storulio riterio, sero Bertramo Bisberio, kurio ženklas buvo trys bičių aviliai juodų ir geltonų juostų fone. Bisberis jiems pasakojo, kad vakar per Margąjį mišką prajojo lordo Paiperio būrys, skubėjęs į Karaliaus Uostą su iškelta taikos vėliava. „Dabar, kai Jaunasis Vilkas žuvęs, Paiperis nemato prasmės toliau kariauti. Jo sūnus paimtas į nelaisvę ir laikomas Dvyniuose“, — pasakė jis. Brienė spoksojo lyg savo gromuliu bepaspringstanti karvė, tad pasakojimą apie Kruvinas vestuves teko išpešti Džeimiui.
— Visi didieji lordai buvo neklusnūs vėliavininkai, pavydėję jam aukštos padėties, — vėliau tarė Džeimis. — Mano tėvas turėjo Reinus ir Tarbekus, Taireliai turi Florentus, Hosteris Tulis turėjo Valderį Frėjų. Tokius vyrus gali sutramdyti tik jėga. Bet kai tik jie pajunta silpnumą… Didvyrių amžiuje Boltonai dirdavo Starkams kailį ir nešiodavo iš jo pasiūtus apsiaustus.
Brienė taip baisiai nusiminė, kad Džeimis panoro ją paguosti.
Nuo tos dienos Brienė atrodė tarsi numirėlė. Net pavadinęs ją „boba“ Džeimis nesulaukdavo jokio atsako. Ją apleido jėgos. Ta moteris nustūmė uolą Robinui Rigeriui ant galvos, turnyriniu kalaviju puolė lokį, nukando Vargui Houtui ausį ir kovėsi su Džeimiu, kol visiškai išseko, o dabar… ėmė ir palūžo.
— Jei nori, pakalbėsiu su tėvu, kad leistų tau grįžti į Tartą, — pasiūlė Džeimis. — Arba, jei mieliau pasiliktum, galbūt rasčiau tau kokią nors vietą dvare.
— Karalienės freilinos? — niūriai paklausė ji.
Džeimis prisiminė, kaip atrodė Brienė vilkėdama rožinę atlasinę suknelę, ir pasistengė geriau negalvoti, ką apie tokią freiliną pasakytų sesuo.
— Gal duočiau tau postą miesto sargyboje…
— Su priesaikos laužytojais ir žudikais netarnausiu.
Tad kam apskritai varginaisi ir ėmei į rankas kalaviją? — būtų galėjęs paklausti Džeimis, bet prikando liežuvį.
— Kaip nori, Briene.
Viena ranka jis apsuko žirgą ir paliko ją vieną.
Pasiekę Dievų vartus, rado juos atidarytus, bet šalikelėje išsirikiavę stovėjo dvi dešimtys vežimų, prikrautų statinaičių sidro, statinių su obuoliais, šieno ir didžiulių moliūgų, kokių Džeimis nebuvo matęs. Beveik kiekvieną vežimą kas nors saugojo: sunkiai ginkluoti riteriai su neįtakingų lordų ženklais ant krūtinių, samdyti kalavijuočiai, vilkintys šarvinius ir kietintos odos marškinius, arba tik raudonskruostis ūkininko sūnus, spausdamas rankoje namuose padirbdintą ietį laužo ugnyje grūdintu antgaliu. Risnodamas pro šalį, Džeimis jiems nusišypsojo. Prie vartų, prieš įleisdami vežimus, auksiniai apsiaustai rinko iš vežikų mokestį.
— Kas čia vyksta? — paklausė Geležinė Koja.
— Jie turi susimokėti už teisę prekiauti mieste. Toks karaliaus rankos ir iždininko įsakymas.
Džeimis pažvelgė į ilgą dengtų ir atvirų vežimų, taip pat nešuliais apkrautų arklių virtinę.
— Ir vis dėlto dar daug jų laukia susimokėti.
— Dabar, kai kovos baigėsi, mieste galima užsikalti gražaus pinigo, — linksmai paaiškino jiems artimiausiame vežime sėdėjęs malūnininkas. — Dabar miestas priklauso Lanisteriams, senajam lordui Taivinui iš Uolos. Sklando gandai, kad jis net tuštinasi sidabru.
— Auksu, — niūriai pataisė jį Džeimis. — O Mažasis Pirštas spaudžia tą auksą iš auksinio ūso, prisiekiu.
— Dabar iždininkas Kipšas, — tarė vartų kapitonas. — Tiksliau, buvo, kol jo nesuėmė už karaliaus nužudymą. — Jis įtariai nužvelgė šiaurietį. — Kas jūs tokie?
— Lordo Boltono vyrai, atjojome susitikti su karaliaus ranka.
Kapitonas žvilgtelėjo į Neidžą su taikos vėliava.
— Norite pasakyti, kad atjojote prisiekti ištikimybės. Ne jūs pirmi. Jokite tiesiai į pilį ir žiūrėkite, kad nepridarytumėte nemalonumų.
Kapitonas pamojo jiems joti ir vėl atsisuko į laukiančius vežimus.
Jei Karaliaus Uoste ir buvo gedima mirusio berniuko karaliaus, Džeimis to nepastebėjo. Sėklų gatvėje išmaldos prašantis brolis nudriskusiais drabužiais garsiai meldėsi už Džofrio sielą, bet praeiviai į jį nekreipė nė tiek dėmesio, kiek būtų kreipę į neužkabintą ir vėjo trankomą langinę. Kitur grūdosi įprasta minia: auksiniai apsiaustai juodais šarvais, kepėjų mokiniai, pardavinėjantys vaisinius pyragaičius, duoną ir karštus pyragus, persisvėrusios per langus ir atsivarsčiusios korsetus į gatvę žiūrėjo kekšės, nutekamuosiuose grioviuose dvokė išmatos. Jie prajojo pro penkis vyrus, mėginančius nuo gatvelės prieigų patraukti kritusį arklį, o paskui — pro žongliruotoją, mėtantį ore peilius, apstotą būrio susižavėjusių girtų Tairelių kareivių ir mažų vaikų.
Jodamas pažįstamomis gatvėmis su dviem šimtais šiauriečių, meisteriu be grandinės ir bjaurios išvaizdos moterimi šalia, Džeimis susivokė, kad niekas į jį nekreipia dėmesio. Ir pats nežinojo, ar jam dėl to džiaugtis, ar pykti.
— Jie manęs nepažįsta, — tarė jis Geležinei Kojai, kai jie jojo per Batsiuvių aikštę.
— Pasikeitė ir tavo veidas, ir šarvai, — gūžtelėjo šiaurietis, — be to, dabar jie turi kitą karalžudį.
Vartai į Raudonąją pilį buvo atviri, bet kelią saugojo gera dešimtis ietimis ginkluotų auksinių apsiaustų. Kai Geležinė Koja pririsnojo, jie nuleido ir atkišo ietis, bet Džeimis pažino jiems vadovaujantį riterį.
— Sere Merinai…
Nuliūdęs seras Merinas Trentas iš nuostabos išpūtė akis.
— Sere Džeimi?
— Kaip malonu, kad mane prisimeni. Patrauk tuos vyrus.
Jau seniai niekas taip mitriai nebuvo puolęs vykdyti jo įsakymo. Džeimis net buvo pamiršęs, kaip jam tai patinka.
Išoriniame kieme jie rado dar du karaliaus sargybos vyrus; vyrus, kurie Džeimiui tarnaujant karaliaus sargyboje baltų apsiaustų dar nevilkėjo. Tik Sersėja ir galėjo paskirti mane lordu vadu, o paskui, nepasitarusi su manimi, priimti į tarnybą naujus žmones.
— Matau, kad kažkas parūpino man du naujus brolius, — pasakė jis, lipdamas nuo žirgo.
— Mums buvo suteikta ši garbė, sere.
Gėlių riteris, apsitaisęs baltais šarvais ir šilku, atrodė toks švarus ir skaistus, kad Džeimis staiga pasijuto nudriskęs ir apsileidęs.
Jis kreipėsi į Meriną Trentą: