— Sere, tu aplaidžiai mokei mūsų naujus brolius pareigų.
— Kokių pareigų? — lyg ir teisindamasis paklausė Merinas Trentas.
— Rūpintis karaliaus gyvybe. Kiek valdovų praradai nuo to laiko, kai palikau miestą? Du, ar ne?
Tada seras Beilonas atkreipė dėmesį į bigę.
— Tavo ranka…
Džeimis prisivertė nusišypsoti.
— Dabar kaunuosi kaire. Taip sunkiau ir įdomiau. Kur mano lordas tėvas?
— Pusryčių menėje su lordu Taireliu ir princu Oberinu.
Meisas Tairelis ir Raudonoji Angis laužia duoną iš vieno kepalo? Labai keista.
— Ar ir karalienė su jais?
— Ne, milorde, — atsakė seras Beilonas. — Ją rasi septoje, besimeldžiančią už karaliaus Džofo…
— Tu!
Džeimis matė, kad nuo žirgo nulipo paskutinis šiaurietis ir dabar Loras Tairelis išvydo Brienę.
— Sere Lorai… — Ji stovėjo paikai suglumusi, laikydama vadeles.
Loras Tairelis priėjo prie jos.
— Kodėl? — paklausė jis. — Tu man pasakysi kodėl. Jis elgėsi su tavimi taip kilniai, davė vaivorykštės apsiaustą. Kodėl jį nužudei?
— Aš jo nežudžiau. Dėl jo būčiau paaukojusi gyvybę.
— Ir paaukosi. — Seras Loras išsitraukė ilgąjį kalaviją.
— Tai padariau ne aš.
— Emonas Kajus mirdamas prisiekė, kad karalių nužudei tu.
— Jo nebuvo palapinėje, jis nieko nematė…
— Palapinėje nebuvo nieko, tik tu ir ledi Stark. Nori pasakyti, kad sena moteris būtų galėjusi perkirsti grūdintą plieną?
— Ten buvo šešėlis. Žinau, skamba paikai, bet… Padėjau Renliui segtis šarvus, bet staiga užgeso žvakės ir visur pasipylė kraujas. Ledi Ketlina sakė, kad tai Stanis. Jo… jo šešėlis. Aš niekuo dėta, garbės žodis…
— Tu neturi garbės. Išsitrauk kalaviją. Nenoriu, kad paskui žmonės kalbėtų, jog nužudžiau tave beginklę.
Tarp jųdviejų įsiterpė Džeimis.
— Nuleisk kalaviją, sere.
Seras Loras jį apėjo.
— Ar tu ne tik žudikė, bet ir bailė, Briene? Ar dėl to pabėgai susitepusi jo krauju rankas? Trauk kalaviją, moterie!
— Geriau žiūrėk, kad neišsitrauktų. — Džeimis vėl pastojo jam kelią. — Nes jei išsitrauks, mums greičiausiai teks išnešti tavo lavoną. Ta boba stipri kaip Gregoris Kligeinas, nors grožiu jam neprilygsta.
— Tai ne tavo reikalas.
Seras Loras jį nustūmė.
Džeimis čiupo vaikiną sveikąja ranka ir apsuko, kad matytų jo veidą.
— Aš esu karaliaus sargybos lordas vadas, pasipūtęs šunyti. Tavo vadas, kol dar vilki šį baltą apsiaustą. Dabar kišk savo prakeiktą kalaviją į makštis, o jei ne, atimsiu jį iš tavęs ir sugrūsiu į tokią vietą, kurios net Renlis niekada nerado.
Vaikinas akimirką padvejojo — tiek ilgai, kad seras Beilonas Svonas tartų:
— Daryk, kaip liepia lordas vadas, Lorai.
Tada kai kurie iš auksinių apsiaustų išsitraukė savo kalavijus, o tai pamatę Dredforto vyrai padarė tą patį. Puiku, pagalvojo Džeimis, vos spėjau nusėsti nuo žirgo, o jau, rodos, kieme turėsime kruvinas kautynes.
Seras Loras Tairelis įniršęs įsikišo kalaviją į makštis.
— Nebuvo labai sunku, ar ne?
— Noriu, kad ji būtų suimta. — Seras Loras pirštu parodė į Brienę. — Ledi Briene, kaltinu tave nužudžius lordą Renlį Barateoną.
— Šiaip jau, — pasakė Džeimis, — ji garbinga moteris. Garbingesnė už tave. Ir net gali būti, kad ji sako tiesą. Patikėk, protinga jos tikrai nepavadintum, bet, jei norėjo meluoti… net mano žirgas būtų sugalvojęs geresnį melą. Tačiau, jei primygtinai reikalauji… Sere Beilonai, palydėk ledi Brienę į kambarį bokšte ir prie durų pastatyk sargybą. O tada Geležinei Kojai ir jo vyrams paieškok tinkamų patalpų, kuriomis jie galėtų naudotis, kol mano tėvas galės su jais susitikti.
— Klausau, milorde.
Didelėse žydrose Beilono Svono ir tuzino auksinių apsiaustų vedamos Brienės akyse atsispindėjo įžeidis. Turėtum siųsti man oro bučinius, moterie, norėjo jai pasakyti Džeimis. Kodėl jie neteisingai supranta kiekvieną sumautą jo poelgį? Eiris. Viskas prasidėjo nuo Eirio. Nusisukęs nuo moters, Džeimis nužingsniavo per kiemą.
Dar vienas riteris baltais šarvais ėjo sargybą prie karališkos septos durų; aukštas vyras juoda barzda, plačiapetis ir kumpanosis. Pamatęs Džeimį, jis gaižiai šyptelėjo ir paklausė:
— Kurgi tu susiruošei?
— Į septą. — Džeimis mostelėjo rankos bige rodydamas, kur eina. — Į šią septą. Ketinu pasimatyti su karaliene.
— Jos malonybė gedi. Ir kodėl turėtų norėti pasimatyti su tokiu kaip tu?
Nes aš jos meilužis ir nužudyto jos sūnaus tėvas, vos nepasakė Džeimis.
— Po septyniais pragarais, kas tu toks?
— Karaliaus sargybos riteris ir elkis pagarbiau, luošy, nes nukirsiu tau antrą ranką ir pusryčių košę galėsi srėbti burna.
— Esu karalienės brolis, sere.
Baltasis riteris prunkštelėjo.
— Pasprukai, ar ne? Ir truputį paūgėjai, milorde?
— Kitas brolis, kvaily. Ir karaliaus sargybos lordas vadas. O dabar pasitrauk, nes pasigailėsi.
Šį kartą kvailys atidžiau įsižiūrėjo į Džeimį.
— Tu… seras Džeimis? — Jis išsitempė kaip styga. — Atleisk, milorde. Nepažinau tavęs. Turiu garbės būti seras Osmundas Ketlblekas.
Anokia čia garbė.
— Noriu pasišnekėti su seserimi akis į akį. Žiūrėk, kad į septą daugiau niekas kojos nekeltų, sere. Jei mudviem kas nors sutrukdys, nukirsiu tau prakeiktą galvą.
— Klausau, sere. Kaip įsakysi.
Seras Osmundas atidarė duris.
Sersėja klūpojo priešais Motinos altorių. Džofrio karstas buvo pastatytas po Pašaliečiu, vedančiu ką tik mirusius į aną pasaulį. Ore galėjai justi sunkų smilkalų kvapą, be to, siųsdamos šimtą maldų, čia degė šimtas žvakių. Rodos, Džofui visų jų ir reikės.
Jo sesuo žvilgtelėjo per petį.
— Kas? — paklausė ji ir tuoj pat pridūrė: — Džeimi? — Ji atsistojo ašarų pilnomis akimis. — Čia tikrai tu? — Tačiau prie jo nesiartino. Ji niekada pas mane neateidavo, pagalvojo Džeimis. Visada laukdavo ir leisdavo man prie jos prieiti. Ji duoda, bet turiu prašyti. — Tau reikėjo grįžti anksčiau, — sumurmėjo Sersėja, kai Džeimis ją apkabino. — Kodėl negalėjai grįžti anksčiau ir jo apsaugoti? Mano berniuko…
Mūsų berniuko.
— Anksčiau grįžti negalėjau. — Išsilaisvinęs iš glėbio, jis žingtelėjo atatupstas. — Vyksta karas, sese.
— Atrodai toks sulysęs. O tavo plaukai, tavo auksiniai plaukai…
— Plaukai ataugs. — Džeimis pakėlė rankos bigę. Ji turi pamatyti. — O plaštaka — ne.
Sersėja išplėtė akis.
— Starkai…
— Ne. Tai — Vargo Houto darbas.
Tas vardas Sersėjai nebuvo girdėtas.
— Kieno?
— Harenholo ožio. Bet Harenholas jam priklausė tik trumpai.
Sersėja nusisuko ir įsistebeilijo į Džofrio karstą. Miręs karalius buvo aprengtas paauksuotais šarvais, šiurpiai panašiais į tuos, kuriuos turėjo Džeimis. Šalmo antveidis buvo nuleistas, bet žvakių šviesoje auksas švelniai spindėjo, tad vaikino kūnas tviskėjo ir atrodė didingai. Žvakių šviesoje žėrėjo ir rubinai, kuriais buvo papuoštas gedulingos Sersėjos suknios korsetas. Plaukai krito jai ant pečių, nesutvarkyti ir net nesušukuoti.