— Jis jį nužudė, Džeimi. Kaip ir buvo mane įspėjęs. Vieną dieną, kai manysiu esanti saugi ir laiminga, jis paversiąs mano džiaugsmą pelenais gerklėje, pasakė jis.
— Kas taip sakė? Tirionas? — Džeimis nenorėjo tuo patikėti. Žiūrint dievų ir žmonių akimis, nužudyti giminaitį buvo blogiau, nei nužudyti karalių. Jis žinojo, kad berniukas mano. Aš Tirioną mylėjau. Na, išskyrus tą vieną kartą, bet… Kipšas apie tai nieko nežinojo. O gal vis dėlto žinojo? — Kodėl jis būtų turėjęs žudyti Džofą?
— Dėl kekšės. — Sersėja paėmė brolį už sveikosios rankos ir stipriai ją suspaudė. — Jis man pasakė, kad ketina tai padaryti. Džofas žinojo. Mirdamas jis parodė žudiką. Mūsų susisukusį mažą pabaisą, mūsų brolį. — Ji pabučiavo Džeimiui pirštus. — Tu jį nužudysi už mane, tiesa? Atkeršysi už mūsų sūnų.
Džeimis atšlijo.
— Jis vis dar mano brolis. — Ir prikišo Sersėjai prie veido rankos bigę, jei kartais dar nebūtų gerai į ją įsižiūrėjusi. — Be to, aš negaliu nieko nužudyti.
— Juk turi kitą ranką, ar ne? Neprašau tavęs, kad pranoktum dvikovoje Skaliką. Tirionas yra celėje uždarytas neūžauga. Tave sargyba tikrai įleis ir nesikiš.
Nuo šios minties Džeimiui pasidarė bloga.
— Turiu išsiaiškinti daugiau. Sužinoti, kaip viskas įvyko.
— Sužinosi, — patikino jį Sersėja. — Bus teismas. Kai išgirsi viską, ką jis padarė, trokši jo mirties taip pat, kaip trokštu aš. — Sersėja palietė broliui veidą. — Be tavęs, Džeimi, buvau tokia sutrikusi. Baiminausi, kad Starkai neatsiųstų man tavo galvos. Nebūčiau to ištvėrusi. — Sersėja jį pabučiavo. Bučinys buvo lengvas, jos lūpos vos palietė jo lūpas, bet apkabinęs seserį Džeimis pajuto, kaip ji virpa. — Be tavęs aš kaip nesava.
Džeimis atsakė į sesers bučinį, bet švelnumo jame nebuvo, vien alkis. Jos lūpos prasiskyrė, įsileido jo liežuvį.
— Ne… — gailiai tarė ji, kai Džeimio lūpos nuslydo jos kaklu, — tik ne čia. Septonai…
— Tegul Kiti traukia tuos septonus.
Džeimis vėl pabučiavo seserį, bučiavo tyliai, bučiavo, kol ji ėmė dejuoti. Tada jis nužėrė žvakes, užkėlė ją ant Motinos altoriaus, užvertė suknios ir apatinį sijonus. Ji trankė jam krūtinę silpnais kumšteliais, murmėjo kažką apie riziką, pavojų, apie jų tėvą, apie septonus, apie dievų rūstybę. Bet Džeimis jos nesiklausė. Jis atsirišo kelnes, pasilypėjo ir pražergė jos nuogas baltas kojas. Viena jo ranka nuslydo jos šlaunimi ir palindo po apatiniais. Nuplėšęs juos, Džeimis pamatė, kad ji kraujuoja, bet jam tai buvo nė motais.
— Paskubėk, — šnabždėjo Sersėja, — greičiau, greičiau, daryk, greičiau. Džeimi, Džeimi, Džeimi! — Jos rankos rodė jam kelią. — Taip, — tarstelėjo Sersėja, kai jis įsiskverbė, — mano broli, mielas broli, taip, taip, turiu tave, jau grįžai, grįžai, grįžai.
Sersėja pabučiavo jam ausį, paglostė trumpus šiurkščius plaukus. Džeimis užsimiršo jos kūne. Jautė, kaip Sersėjos ir jo širdys plaka vienu ritmu, jautė su krauju susijungusios sėklos drėgmę.
Bet vos tik jiedu baigė, karalienė pasakė:
— Paleisk mane. Jei mus kas nors ras…
Jis nenoriai nusirito žemyn ir padėjo nulipti jai nuo altoriaus. Blyškus marmuras buvo išteptas krauju. Džeimis nuvalė jį rankove, o tada pasilenkė pakelti žvakių, kurias buvo nušlavęs. Laimė, krisdamos jos visos užgeso. Jei septa būtų užsiliepsnojusi, net nebūčiau pastebėjęs.
— Tai buvo kvailystė. — Sersėja pasitaisė suknią. — Tėvas pilyje… Džeimi, turime būti atsargūs.
— Man to atsargumo jau iki kaklo. Targarienų giminėje broliai veda seseris, kodėl mes negalėtume pasielgti taip pat? Tekėk už manęs, Sersėja. Atsistok prieš visą karalystę ir pasakyk, kad nori į vyrus manęs. Iškelsime savo vestuvių puotą ir vietoj Džofrio pradėsime kitą sūnų.
Ji žingtelėjo atatupsta.
— Nejuokinga…
— Ar girdi mane juokiantis?
— Ar Riverane praradai protą? — pašaipiai paklausė Sersėja. — Tomenas paveldi sostą per Robertą, juk žinai.
— Jis gaus Kasterlių Uolą, ar to negana? Tegul į sostą sėda tėvas. Aš noriu tik tavęs.
Jis pamėgino paliesti sesers skruostą. Senų įpročių taip greitai neatsikratysi, tad Džeimis pakėlė dešinę ranką.
Sersėja pasibjaurėjusi atšoko nuo jo rankos bigės.
— Ne… nekalbėk taip. Tu mane gąsdini, Džeimi. Nebūk kvailas. Vienas neatsargus žodis, ir mudu prarasime viską. Ką jie tau padarė?
— Nukirto ranką.
— Ne, ne tik. Tu kažkoks pasikeitęs. — Ji pasitraukė dar per žingsnį. — Pasikalbėsime vėliau. Rytoj. Bokšto celėje turiu uždariusi Sansos Stark kambarines, man reikia jas iškvosti… O tu eik pas tėvą.
— Sukoriau tūkstantį lygų, kad ateičiau pas tave, ir pakeliui praradau geriausią savo kūno dalį. Neliepk man išeiti.
— Išeik, — pakartojo Sersėja ir atsuko broliui nugarą.
Džeimis susirišo kelnes ir padarė kaip liepiamas. Kad ir koks buvo pavargęs, griūti į lovą dar negalėjo. Jo lordas tėvas tikriausiai jau žinojo, kad sūnus grįžo į miestą.
Rankos bokštą saugojo Lanisterių namų sargybiniai, kurie jį iš karto pažino.
— Dievai geri, kad grąžino mums tave, sere, — tarė vienas iš jų atidaręs duris.
— Dievai čia niekuo dėti. Mane grąžino Ketlina Stark. Ji ir Dredforto lordas.
Jis užlipo laiptais, įžengė į pietinę menę nepasibeldęs ir rado tėvą sėdintį prie židinio. Lordas Taivinas buvo vienas ir už tai Džeimis buvo dėkingas. Mat dabar neturėjo nė menkiausio noro rodyti savo sužalotos rankos Meisui Taireliui arba Raudonajai Angiai, o juo labiau jiems abiem.
— Džeimi, — tarstelėjo lordas Taivinas, tarsi paskutinį kartą jiedu būtų matęsi per pusryčius. — Lordas Boltonas man pranešė, kad parvyksi anksčiau. Tikėjausi, kad dalyvausi vestuvėse.
— Užtrukau. — Džeimis tyliai uždarė duris. — Girdėjau, mano sesuo persistengė. Septyniasdešimt septyni valgiai ir karaliaus nužudymas. Tokių vestuvių dar nebuvo. Ar seniai žinai, kad aš laisvas?
— Eunuchas pranešė man praėjus kelioms dienoms po to, kai pasprukai. Pasiunčiau į upių kraštus žmones tavęs ieškoti. Gregorį Kligeiną, Semvelį Spaiserį, brolius Plumus. Veiris irgi klausinėjo apie tave, bet tyliai. Sutarėme, jog kuo mažiau žmonių žinos, kad tu laisvas, tuo mažiau jų tave medžios.
— Ar Veiris užsiminė apie tai? — Jis žingtelėjo prie židinio ir leido tėvui pamatyti ranką.
Lordas Taivinas atsikėlė iš krėslo ir sukandęs dantis garsiai iškvėpė.
— Kas tai padarė? Jei ledi Ketlina mano…
— Ledi Ketlina įrėmė man į gerklę kalavijo smaigalį ir privertė prisiekti, kad grąžinsiu jai dukteris. Tai ožio darbas. Vargo Houto, Harenholo lordo!
Lordas Taivinas pasibjaurėjęs nusigręžė.
— Jau ne. Pilį užėmė seras Gregoris. Beveik visi samdomi kalavijuočiai paliko savo buvusį vadą, o keli senieji ledi Vent žmonės atidarė užpakalinius vartus. Houtą Kligeinas rado sėdintį vieną Šimto Širdžių menėje, baigiantį išprotėti nuo skausmo ir karštinės, kuriuos sukėlė užpūliavusi žaizda. Man sakė, kad jam buvo užgauta ausis.
Džeimis nusijuokė. Kaip miela! Ausis! Jis nekantravo papasakoti tai Brienei, nors jai tai tikriausiai nepasirodys taip juokinga, kaip jam.