— Ar jis jau miręs?
— Netrukus bus. Jie nukirto jam rankas ir kojas, bet Kligeinui, rodos, patinka, kaip kohorietis seilėjasi.
Džeimio šypsena išblėso.
— O kaip Smarkieji Vyrukai?
— Keli, pasilikę Harenhole, žuvo. Kiti išsibarstė. Galvą dedu, kad išsibėgiojo po uostus arba dingo miškuose. — Lordo Taivino žvilgsnis vėl užkliuvo už Džeimio bigės ir iš įsiūčio jis stipriai sučiaupė lūpas. — Turėsime jų galvas. Visas iki vienos. Ar gali valdyti kalaviją kaire ranka?
Rytą vos įstengiu apsirengti. Džeimis pakėlė kairę ranką, kad tėvas galėtų atidžiau ją apžiūrėti.
— Keturi pirštai, nykštys, ranka kaip ranka. Kodėl ji negalėtų valdyti kalavijo?
— Gerai, — tarė tėvas. — Tai gerai. Turiu tau dovaną. Tavo grįžimo proga. Kai Veiris man pasakė…
— Dovana gali palaukti, nebent tai — nauja ranka. — Džeimis prisitraukė priešais tėvą stovėjusį krėslą. — Kaip mirė Džofris?
— Jį nunuodijo. Viskas buvo sumanyta taip, kad atrodytų, tarsi jis užspringo maisto trupiniu, bet liepiau perpjauti jam gerklę ir meisteriai joje nerado jokio kamšalo.
— Sersėja tvirtina, kad tai padarė Tirionas.
— Tavo brolis atnešė karaliui užnuodyto vyno matant tūkstančiui žmonių.
— Taigi pasielgė gana kvailai.
— Paėmiau savo globon Tiriono ginklanešį. Ir jo žmonos tarnaites. Pažiūrėsime, ar jos turės ką mums papasakoti. Auksiniai sero Adamo apsiaustai ieško Starkų merginos, o Veiris paskelbė sumokėsiąs atlygį. Karaliaus teisingumas bus įvykdytas.
Karaliaus teisingumas.
— Paskelbsi mirties nuosprendį savo sūnui?
— Jis kaltinamas karaliaus ir giminaičio nužudymu. Jei yra nekaltas, jam nėra ko bijoti. Pirmiausia turime pasverti visus įrodymus, liudijančius prieš jį ir jo naudai.
Įrodymus? Džeimis puikiai žinojo, kokių įrodymų galima rasti šiame melagių mieste.
— Ir Renlis keistai mirė, kai Staniui jo reikėjo.
— Lordą Renlį nužudė viena iš jo sargybinių, iš Tarto kilusi moteris.
— Kaip tik dėl tos moters iš Tarto čia ir atėjau. Įmečiau ją į celę, kad numaldyčiau Lorą, bet greičiau patikėsiu Renlio šmėkla, nei tuo, kad ji kaip nors jį nuskriaudė. O Stanis…
— Džofris mirė nuo nuodų, o ne nuo burtų. — Lordas Taivinas vėl dėbtelėjo į Džeimio bigę. — Be dešinės rankos negali tarnauti karaliaus sargyboje…
— Galiu, — pertraukė Džeimis tėvą. — Ir tarnausiu. Taip jau yra buvę. Jei nori, pavartysiu Baltąją knygą ir tokį atvejį rasiu. Luošas ar sveikas, karaliaus sargybos riteris tarnauja iki mirties.
— Sersėja šią tradiciją nutraukė pakeitusi serą Baristaną dėl senyvo amžiaus. Tinkama dovana Tikėjimui padės įtikinti aukštuosius septonus atleisti tave nuo įžadų. Pripažįstu, atleidusi Selmį tavo sesuo pasielgė paikai, bet dabar, kai jau atvėrė vartus…
— …kažkam reikia vėl juos uždaryti. — Džeimis atsistojo. — Man jau nusibodo kilmingos moterys, svaidančios į mane mėšlo gabalus, tėve. Niekas niekada manęs neklausė, ar norėjau tapti karaliaus sargybos lordu vadu, bet, rodos, juo esu. Manęs laukia pareiga…
— Būtent. — Lordas Taivinas taip pat atsistojo. — Pareiga Lanisterių giminei. Esi Kasterlių Uolos paveldėtojas. Tavo vieta ten. Tomenas vyks kartu kaip tavo globotinis ir ginklanešys. Uoloje jis išmoks būti Lanisteriu, be to, noriu, kad berniukas būtų kuo toliau nuo motinos. Sersėjai ketinu rasti kitą vyrą. Galbūt Oberiną Martelį, kai tik įtikinsiu lordą Tairelį, kad ši santuoka nekelia Haigardenui jokios grėsmės. Be to, ir tau pats laikas vesti. Dabar Taireliai primygtinai reikalauja ištekinti Mardžerę už Tomeno, bet jei vietoj berniuko pasiūlyčiau tave…
— NE! — Džeimis jau išgirdo daugiau, nei galėjo ištverti. Gerokai daugiau. Visa tai jam įgriso iki gyvo kaulo, įgriso lordai ir ledi, įgriso tėvas, sesuo, įgriso visas šis prakeiktas reikalas. — Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. Kiek kartų turėsiu ištarti „ne“, kol mane išgirsi? Oberinas Martelis? Tas vyras prastos reputacijos ir ne tik dėl to, kad užnuodijo savo kalaviją. Jis turi daugiau pavainikių už Robertą, be to, miega ir su berniukais. O jei bent vieną niekingą akimirką pamanei, kad vesiu Džofrio našlę…
— Lordas Tairelis prisiekia, kad mergina vis dar nekalta.
— Tegul ji ir miršta nekalta, man tas pats. Nenoriu nei jos, nei tavo Uolos!
— Tu mano sūnus…
— Aš — karaliaus sargybos riteris. Karaliaus sargybos lordas vadas! Ir daugiau niekuo nenoriu būti!
Šiurkščiose lordo Taivino žandenose atsispindėjo auksiniai ugnies atšvaitai. Jo kakle tvinkčiojo gysla, bet jis tylėjo. Tylėjo. Tylėjo.
Įtempta tyla truko tol, kol Džeimis neištvėrė.
— Tėve… — tarė jis.
— Tu man ne sūnus. — Lordas Taivinas nusisuko. — Sakei, esi karaliaus sargybos lordas vadas, ir tik jis. Puiku, sere. Grįžk prie savo pareigų.
Davosas
Jų balsai sūkuriuodami kilo į tamsiai raudoną vakaro dangų nelyginant karšti pelenai.
— Vesk mus iš tamsos, o mano Valdove. Pripildyk mūsų širdis liepsnos, kad galėtume žengti spindinčiu tavo keliu.
Vis tirštėjant tamsai, naktinis laužas liepsnojo kaip didžiulis šviečiantis žvėris, o jo šokčiojanti gelsvai rausva ugnis kieme metė dvidešimties pėdų ilgumo šešėlius. Ant Drakonų Uolos sienų pūpsanti chimerų ir pabaisų kariuomenė, rodės, nerimsta ir juda.
Pro skliautuotą viršutinės galerijos langą Davosas pažvelgė žemyn. Jis matė Melisandrą, iškėlusią rankas, tarsi trokštančią apglėbti virpančias liepsnas.
— Rhlorai, — garsiai ir aiškiai prodainiu užtraukė ji, — tu — šviesa mūsų akyse, ugnis mūsų širdyse, karštis mūsų slėpsnose. Tavo saulė šildo mūsų dienas, tavo žvaigždės saugo mus nakties tamsoje.
— Šviesos Valdove, saugok mus. Naktis tamsi ir siaubinga, — atitarė karalienė Selisa, o suvargusiame jos veide atsispindėjo aistra.
Karalius Stanis stovėjo šalia jos kietai sučiaupęs lūpas, ir kai tik pajudindavo galvą, jo rausvo aukso karūnos smaigaliai blykstelėdavo. Jis su jais, bet ne vienas iš jų, pagalvojo Davosas. Princesė Šairinė stovėjo tarp jų, o pilkomis dėmėmis išmargintas jos veidas ir kaklas laužo šviesoje atrodė beveik juodi.
— Šviesos Valdove, saugok mus, — giedojo karalienė.
Karalius kartu su kitais jai nepritarė. Jis stebeilijosi į liepsnas. Davosas svarstė, ką jis ten mato. Dar vieną būsimo karo regėjimą? Ar ką nors arčiau namų?
— Rhlorai, įkvėpęs mums gyvybę, dėkojame tau, — traukė Melisandra, — Rhlorai, dovanojęs mums dieną, dėkojame tau.
— Dėkojame tau už saulę, kuri mus šildo, — vėl atitarė karalienė Selisa ir kiti garbintojai. — Dėkojame už žvaigždes, kurios žvelgia į mus. Dėkojame tau už mūsų širdis ir deglus, sklaidančius siaubingą tamsą.
Davosui atrodė, kad šį vakarą maldai atitaria mažiau balsų nei vakar; aplink laužą buvo matyti mažiau gelsvai rausvos liepsnos nutviekstų veidų. Bet ar rytoj jų bus dar mažiau, ar… vėl daugiau?
Sero Akselio Florento balsas skambėjo skardžiai kaip trimitas. Jis stovėjo išpūtęs krūtinę, šleivakojis, o laužo liepsna laižė jam veidą nelyginant baisus gelsvai rausvas žvėris. Davosas pagalvojo, ar, kai viskas baigsis, seras Akselis jam padėkos? Po to, ką jie šiąnakt padarys, jis vėl galėtų tapti karaliaus ranka, kaip ir svajojo.