— Labai malonu, kad buvau pakviesta, miledi.
— Pažinojau tavo senelį, lordą Rikardą, nors ir ne per geriausiai.
— Jis mirė dar prieš man gimstant.
— Žinau, vaike. Sklinda kalbos, kad tavo senelis Tulis taip pat guli mirties patale. Lordas Hosteris — tikriausiai jie tau pranešė? Senas žmogus, nors ne toks senas kaip aš. Ir vis dėlto galų gale visus mus apgaubia naktis, tik kai kuriuos per anksti. Kas jau kas, o tu tikrai tai patyrei, vargše mergaite. Žinau, tau teko iškęsti nemažai sielvarto. Apgailestaujame dėl tave ištikusių netekčių.
Sansa žvilgtelėjo į Mardžerę.
— Išgirdusi apie lordo Renlio mirtį, labai nuliūdau, tavo malonybe. Jis buvo narsus vyras.
— Ačiū už malonius žodžius, — padėkojo Mardžerė.
Jos senelė prunkštelėjo.
— Taip, ir narsus, ir žavingas, ir labai švarus. Jis mokėjo rengtis, žinojo, kaip šypsotis, kaip maudytis ir kažkodėl jam šovė mintis, kad visa tai žinodamas gali būti karaliumi. Tiesą sakant, Barateonams visuomet kildavo keistų minčių. Manyčiau, tai lemia jų gyslomis tekantis Targarienų kraujas. — Ji šniurkštelėjo ir pridūrė: — Kadaise jie buvo pasišovę ištekinti mane už vieno iš Targarienų, bet netrukus priverčiau juos to sumanymo atsisakyti.
— Renlis buvo narsus ir kilnus, senele, — pasakė Mardžerė. — Jį mėgo ir tėvas, ir Loras.
— Loras dar jaunas, — ryžtingai atrėžė ledi Olena, — ir puikiai moka lazda išversti vyrus iš balno. Bet šis gebėjimas išminties jam neprideda. O dėl tavo tėvo… Jei būčiau gimusi valstietė su dideliu mediniu šaukštu rankoje, gal būčiau įkrėtusi į tą taukais aptekusią jo galvą bent kiek košės.
— Mama… — priekaištingai tarstelėjo ledi Eiliri.
— Tylėk, Eiliri, nekalbėk su manim taip. Ir nevadink manęs „mama“. Negimdžiau tavęs, — jei būčiau gimdžiusi, tikrai prisiminčiau. Priekaištauti man gali tik dėl savo vyro, to stuobrio Haigardeno lordo.
— Senele, — įsiterpė Mardžerė, — kalbėdama atsargiau rinkis žodžius. Ką Sansa apie mus pagalvos?!
— Ji galėtų pagalvoti, kad dar turime košės galvose. Na, bent jau viena iš mūsų. — Ir senė vėl kreipėsi į Sansą: — Įspėjau juos, kad tai — išdavystė: Robertas turi du sūnus, o Renlis vyresnį brolį, tad kaip jis apskritai galėtų pretenduoti į tą bjaurų geležinį krėslą? „Patylėk, — pasakė mano sūnus, — argi nenori, kad tavo miela mergaitė taptų karaliene?“ Jūs, Starkai, kadaise buvote karaliai, karaliavo ir Arinai, ir Lanisteriai, o per moteriškąją liniją — net ir Barateonai, o Taireliai nebuvo iškilę aukščiau ūkvedžių, kol Eigonas Drakonas neatėjo ir Ugnies Lauke neiščirškino teisėto Žemupio karaliaus. Tiesą sakant, net ir mūsų pretenzijos į Haigardeną ne visai pagrįstos, kaip kad nuolat verkšlena tie bjaurybės Florentai. „Argi tai svarbu?“ — paklausi ir tai, žinoma, visiškai nesvarbu niekam, išskyrus tokius stuobrius kaip mano sūnus. Vien pagalvojęs, kad vieną gražią dieną galėtų išvysti savo vaikaitį, padėjusį užpakalį ant Geležinio sosto, Meisas pasipučia kaip… nagi, kaip ten jūs ją vadinate? Mardžere, tu gudresnė, būk gera, pasakyk savo vargšei, nukvakusiai senelei, kaip vadinama ta keista žuvis iš Vasaros salų, kuri bakstelėta išsipučia ir dešimt kartų padidėja?
— Jie vadina ją „pasipūtėle“, senele.
— Na, žinoma. Tie Vasaros salų žmonės visai neturi fantazijos. Tiesą pasakius, tą pasipūtėlę Meisas turėtų pasirinkti savo simboliu. Galėtų uždėti jai karūną, kaip Barateonai uždėjo savo elniui, — galbūt tada pasijustų laimingas. Jei paklaustumėte, ką manau, pasakyčiau, jog nuo šios kruvinos beprotybės mums reikėjo laikytis kuo toliau, bet pamelžęs karvę pieno į tešmenį nesugrąžinsi. Nuo tos dienos, kai lordas Pasipūtėlis uždėjo Renliui ant galvos karūną, esame įklimpę iki ausų, todėl ir susirinkome čia visko aptarti. Ką pasakysi tu, Sansa?
Sansa tik žioptelėjo, bet neištarė nė žodžio. Pati jautėsi kaip ta pasipūtėlė žuvis.
— Taireliai kildina save iš Garto Žaliarankio, — paskubomis nesumetusi nieko geriau, leptelėjo ji.
Erškėčių karalienė niekinamai prunkštelėjo.
— Kaip ir Florentai, Rovanai, Oukhartai ir dar bent pusė pietuose gyvenančių kilmingų giminių. Jie tvirtina, girdi, Gartas mėgęs berti sėklą į derlingą žemę. Nenustebčiau sužinojusi, kad žalios buvo ne tik jo rankos.
— Sansa, — įsiterpė ledi Eiliri, — tu tikriausiai labai išalkusi. Gal užkąskime šernienos, o paskui paragaukime citrininių pyragaičių?
— Citrininius pyragaičius labiausiai ir mėgstu, — prisipažino Sansa.
— Mums taip ir sakė, — linktelėjusi tarė ledi Olena, kuri — tai buvo akivaizdu — nė neketino nutilti. — Tas padaras, vardu Veiris, rodos, mano, kad turėtume būti jam dėkingos už šią žinią. Tiesą sakant, nė nežinau, kokia iš eunucho nauda. Man jie atrodo kaip vyrai, kuriems nurėžta tai, ką turėjo naudinga. Eiliri, gal liepsi tarnams nešti valgį, o gal nori mane badu numarinti? Čionai, Sansa, sėskis prie manęs, aš tikrai ne tokia nuobodi, kaip kitos. Tikiuosi, tau patinka kvailiai?
Sansa timptelėjo į šonus savo sijonus ir atsisėdo.
— Na… Kvailiai, miledi? Turėjai omenyje… apsirengusį juokdario kostiumu?
— Šį kartą pasidabinusį plunksnomis. O apie ką, manei, kalbu? Apie savo sūnų? O gal apie šias žavias ponias? Ne, neraudonuok, tavo plaukai tokios spalvos, kad, kai raudonuoji, atrodai lyg prapjautas granatas. Tiesą sakant, visi vyrai kvailiai, bet tie, kurie vilki juokdarių kostiumus, linksmina geriau už tuos su karūnomis ant galvų. Mardžere, vaikeli, kviesk Sviestmušį, pažiūrėkime, ar mums pavyks pralinksminti ledi Sansą. O visos kitos sėskitės prie stalo, ar viskam turiu vadovauti? Sansai tikriausiai atrodo, kad mano anūkės palyda — avių banda.
Sviestmušys pasirodė dar prieš patiekiant valgį, apsivilkęs juokdario kostiumu iš žalių ir geltonų plunksnų ir ant tuščios savo galvos užsidėjęs kepurę nulėpusiais kraštais. Tai buvo nežmoniškai ištukęs vyras, tris kartus storesnis už Mėnuliuką, bet į menę atskubėjo versdamasis kūlio, užšoko ant stalo ir tiesiai priešais Sansą padėjo didžiulį kiaušinį.
— Perskelk jį, miledi, — paliepė. Kai Sansa kiaušinį perskėlė, iš jo išsirito tuzinas viščiukų ir išsilakstė į visas puses. — Gaudykit juos! — šūktelėjo Sviestmušys.
Mažoji ledi Bulver vieną pastvėrė ir atidavė juokdariui, o šis atlošė galvą, įsikišo paukščiuką į plačiai išžiotą burną ir, rodės, nugurkė nė nekramtęs. Tada garsiai atsirūgo ir iš nosies iššnypštė debesėlį smulkučių gelsvų plunksnelių. Išsigandusi ledi Bulver garsiai pravirko, bet staiga jos ašaras pakeitė susižavėjimo šūksnis, — mat viščiukas išlindo iš jos drabužio rankovės ir ranka nutapseno žemyn.
Tarnams patiekus porų ir grybų sultinį, Sviestmušys ėmė žongliruoti ir ledi Olena, truputį pasilenkusi į priekį, alkūnėmis atsirėmė į stalą.
— Pažįsti mano sūnų, Sansa? Haigardeno lordą, Pasipūtėlį?
— Jis puikus lordas, — mandagiai atsakė Sansa.
— Tikras stuobrys, — kirto Erškėčių karalienė. — Ir jo tėvas buvo stuobrys. Mano vyras, velionis lordas Lutoras. Ak, aš jį labai mylėjau, — nesuprask manęs neteisingai. Jis buvo kilnus vyras ir neblogas miegamajame, bet… vis tiek stuobrys. Medžiodamas su sakalu kažkaip sugebėjo raitas nusiversti nuo uolos. Tarnai pasakojo, kad užvertęs galvą žiūrėjo į dangų ir visai nekreipė dėmesio, kur jį neša žirgas.
O dabar mano stuobrys sūnus daro tą patį, tik jodamas ant liūto, o ne ant ristūno. Įspėjau jį, kad užsėsti ant liūto lengva, o nulipti sunku, bet jis iš manęs tik pasišaipė. Jei kada nors turėsi sūnų, Sansa, dažnai karšk jam kailį, kad įprastų klausyti tavo patarimų. Turėjau tik vieną berniuką ir beveik niekada jo nemušiau, tad dabar jis labiau klauso Sviestmušio, o ne manęs. Sakiau jam, kad liūtas — ne jaukus kačiukas, o jis man: „Patylėk, motin…“ Jei paklaustum, ką manau, pasakyčiau, kad šioje karalystėje visi visus per dažnai tildo. Karaliams būtų daug daugiau naudos, jei nuleistų kalavijus ir paklausytų savo motinų.