Melisandra sušuko:
— Dėkojame tau už Stanį, per tavo malonę mūsų karalių! Dėkojame už tyrą baltą jo gerumo ugnį, už raudoną teisingumo kalaviją jo rankoje, už jo meilę ištikimiems savo žmonėms. Rodyk jam kelią, gink jį, Rhlorai, ir suteik jėgų sutriuškinti savo priešams.
— Suteik jam jėgų, — vienu balsu pakartojo karalienė Selisa, seras Akselis, Devanas ir kiti. — Suteik jam drąsos. Suteik jam išminties.
Vaikystėje septonai Davosą mokė melstis ir išminties prašyti Senolės, drąsos — Karžygio, o jėgų — Kalvio. Bet dabar jis meldėsi Motinai, kad apsaugotų savo mieląjį sūnų Devaną nuo demoniško raudonosios moters dievo.
— Lorde Davosai… Geriau jau eikime. — Seras Endrius švelniai palietė jam alkūnę. — Milorde…
Jam vis dar buvo keista girdėti tariant šį titulą, bet Davosas nusigręžė nuo lango.
— Taip. Jau laikas.
Stanis, Melisandra ir karalienės žmonės dar gerą valandą čia melsis. Saulei nusileidus, raudonieji žyniai kiekvieną vakarą uždegdavo laužus padėkoti Rhlorui už besibaigiančią dieną ir maldauti, kad rytoj vėl atsiųstų saulę ir išsklaidytų užslinkusią tamsą. Kontrabandininkas turi žinoti, kada prasidės potvynis, ir gebėti juo pasinaudoti. Štai kas jis buvo dienai pasibaigus — Davosas kontrabandininkas. Jis kilstelėjo sužalotą ranką prie kaklo ieškodamas savo laimės, bet jos nerado. Tada ją nuleido ir truputį paspartino žingsnį.
Davoso bendrai neatsiliko ir prisiderino prie jo tempo. Naitsongo Pavainikio veidas buvo išėstas rauplių, o jo veide atsispindėjo gailus kilnumas; seras Džeraldas Gouveris buvo stotingas, šiurkštus, bet geraširdis, šviesiaplaukis vyras; seras Endrius Estermontas — visa galva už jį aukštesnis, užsiželdinęs stačiakampę barzdą, vešliais rudais antakiais. Davosas pagalvojo, kad visi jie savotiškai geri vyrai. Ir jei šios nakties sumanymas nepavyks, netrukus jie visi bus mirę.
— Ugnis — gyvas daiktas, — paaiškino jam raudonoji moteris, kai Davosas jos paprašė išmokyti liepsnose matyti ateitį. — Ji nuolat juda, nuolat keičiasi… kaip knyga, kurios raidės šokinėja ir slankiojasi, kai mėgini ją skaityti. Kad už liepsnų pamatytum pavidalus, reikia praktikuotis ne vienerius metus, o dar daugiau laiko tenka mokytis, kad galėtum pasakyti, kurie pavidalai pranašauja ateitį, o kurie rodo, kas gali būti arba buvo. Bet ir po daugelio metų tai pasakyti sunku, labai sunku. Jūs, Saulėlydžio kraštų žmonės, to nesuprantate. — Tada Davosas jos paklausė, kaip serui Akseliui pavyko taip greitai perprasti šį meną, bet ji tik mąsliai šyptelėjo ir tarė: — Kiekviena katė gali stebeilytis į ugnį ir matyti žaidžiančią raudoną pelę.
Jis nemelavo savo karaliaus vyrams, nieko nuo jų neslėpė.
— Raudonoji moteris gali perprasti mūsų ketinimus, — įspėjo jis juos.
— Vadinasi, pirmiausia turime nužudyti ją, — pasiūlė išeitį Luisas Žuvų Pardavėjas. — Žinau vietelę, kurioje galėtume jos patykoti keturiese, ginkluoti aštriais kalavijais…
— Tu mus visus pasmerktum, — atsakė Davosas. — Meisteris Kresenas jau mėgino nužudyti Melisandrą ir ji iš karto tai sužinojo. Numanau, kad iš savo liepsnų. Man rodos, kad Melisandra akimirksniu pajunta jai iškilusį pavojų, bet tikrai negali numatyti visko. Jei nekreipsime į ją dėmesio, galbūt mums pavyks išvengti jos žvilgsnio.
— Slapstytis ir sėlinti negarbinga, — paprieštaravo seras Tristonas iš Rantytosios Kalvos, kuris, prieš lordui Ganseriui supleškant Melisandros liepsnose, buvo Sanglaso žmogus.
— O degti ant laužo labai garbinga? — paklausė jo Davosas. — Matei, kaip mirė lordas Sanglasas. Ir tu nori taip mirti? Dabar man reikia ne garbingų vyrų. Man reikia kontrabandininkų. Tu su manimi ar ne?
Vyrai buvo jam ištikimi. Ačiū dievams, jie buvo ištikimi.
Pravėręs kambario duris, Davosas rado meisterį Pilosą mokantį Edriką Stormą aritmetikos. Paskui jį sekė seras Endrius; kiti buvo palikti saugoti laiptų ir rūsio durų. Meisteris nutraukė pamoką.
— Kol kas pakaks, Edrikai.
Vyrų įsiveržimas berniuką suglumino.
— Lorde Davosai, sere Endriau… Mes mokėmės aritmetikos.
Seras Endrius nusišypsojo.
— Vaikystėje aritmetikos negalėjau pakęsti, pusbroli.
— O man aritmetika visai nieko. Bet labiausiai mėgstu istoriją. Joje tiek pasakojimų…
— Edrikai, — pasakė meisteris Pilosas, — bėk ir atsinešk apsiaustą. Eisi su lordu Davosu.
— Šit kaip? — Edrikas atsistojo. — O kur eisime? — Jis sučiaupė lūpas ir jo veide šmėstelėjo užsispyrimas. — Melstis Šviesos Valdovui neisiu. Aš ištikimas Karžygiui, kaip ir mano tėvas.
— Mes tai žinome, — linktelėjo Davosas. — Eik, vaikine, negaiškime laiko.
Edrikas apsivilko storą nedažytos vilnos apsiaustą su gobtuvu. Meisteris Pilosas padėjo berniukui jį užsisegti ir pakėlė gobtuvą, kad paslėptų jo veidą.
— Ar ir tu eisi drauge, meisteri? — pasiteiravo Edrikas.
— Ne. — Pilosas pirštais palietė iš daugybės skirtingų metalų nupintą grandinę, kabančią jam ant kaklo. — Mano vieta čia, Drakono Uoloje. Eik su lordu Davosu ir daryk, ką jis lieps. Nepamiršk, kad jis — karaliaus ranka. Ką aš tau sakiau apie karaliaus ranką?
— Ranka kalba karaliaus balsu.
Jaunasis meisteris šyptelėjo.
— Taigi. O dabar eik.
Anksčiau Davosas nevisiškai pasitikėjo Pilosu. Galbūt ir piktinosi, kad šis užėmė senojo Kreseno vietą. Bet dabar galėjo tik žavėtis šio vyro drąsa. Jam tai taip pat gali kainuoti gyvybę.
Už meisterio kambario durų, prie laiptų laukė seras Džeraldas Gouveris. Edrikas Stormas smalsiai jį nužvelgė. Jiems leidžiantis berniukas paklausė:
— Kur einame, lorde Davosai?
— Prie vandens. Mūsų laukia laivas.
Staiga vaikas sustojo.
— Laivas?
— Vienas iš Saladoro Sano laivų. Sala — geras mano bičiulis.
— Eisiu su tavimi, pusbroli, — nuramino jį seras Endrius, — tau nėra ko baimintis.
— Aš nesibaiminu, — pasipiktinęs atšovė Edrikas. — Tik… ar Šairinė taip pat plauks?
— Ne, — tarė Davosas. — Princesė turi likti čia, su savo tėvu ir motina.
— Tuomet turiu ją pamatyti, — pareiškė Edrikas. — Atsisveikinti. Kitaip ji liūdės.
Bet ne taip labai, kaip matydama tave degantį ant laužo.
— Tam nėra laiko, — pasakė Davosas. — Perduosiu princesei, kad ją prisiminei. Be to, kai nuvyksi ten, kur vyksti, galėsi jai parašyti.
Berniukas suraukė kaktą.
— Ar tu tikras, kad privalau plaukti? Kodėl dėdė turėtų išsiųsti mane iš Drakonų Uolos? Gal jam kuo nors neįtikau? Jei taip, tikrai nenorėjau… — Jo veide vėl šmėstelėjo užsispyrimas. — Noriu pasimatyti su dėde. Noriu pamatyti karalių Stanį.
Seras Endrius ir seras Džeraldas susižvalgė.
— Tam nėra laiko, pusbroli, — patikino jį seras Endrius.
— Noriu su juo pasimatyti! — užsispyręs šūktelėjo Edrikas.
— Jis nenori tavęs matyti. — Davosas turėjo ką nors pasakyti, kad berniukas nesustotų. — Esu jo ranka ir kalbu jo balsu. Gal man nueiti pas karalių ir pranešti, kad nedarai to, ką jis liepė? Ar įsivaizduoji, kaip baisiai jis supyks? Ar kada nors matei savo dėdę įpykusį? — Jis nusimovė pirštinę ir parodė berniukui keturis Stanio patrumpintus pirštus. — Aš mačiau…