Tačiau tai buvo melas; kai kirto Svogūnų riteriui pirštų galus, Stanio Barateono širdyje pykčio nebuvo, tik tvirtas teisingumo jausmas. Bet tuomet Edrikas Stormas dar nebuvo gimęs, tad negalėjo to žinoti. Ir šiuo grasinimu Davosas pasiekė, ko norėjo.
— Jam nederėjo taip daryti, — pasakė berniukas, bet leidosi Davoso paimamas už rankos ir tempiamas laiptais žemyn.
Prie rūsio durų prie jų prisidėjo Naitsongo Pavainikis. Jie žingsniavo sparčiai per šešėlių užklotą kiemą, paskui nusileido kažkokiais laiptais po sustingusio drakono uodega. Luisas Žuvų Pardavėjas ir Omeras Blekberis laukė jų prie užpakalinių vartų, — du sargybiniai buvo surišti ir gulėjo jiems prie kojų.
— O laivas? — paklausė jų Davosas.
— Laukia, — atsakė Luisas. — Su keturiais irkluotojais. Galera išmetusi inkarą tuoj už kyšulio. „Pamišėlis Prendosas“.
Davosas nusijuokė. Laivas pavadintas pamišėlio vardu. Tikrai tinkamas pavadinimas. Salai juodojo piratų humoro netrūko.
Davosas priklaupė prieš Edriką Stormą.
— Dabar turiu tave palikti, — pasakė jis. — Laukia valtis, ji nuplukdys tave į laivą. Tada plauksi per jūrą. Esi Roberto sūnus, tad žinau, kad būsi narsus, nesvarbu, kas nutiktų.
— Būsiu. Tik… — Berniukas vis dar dvejojo.
— Manyk, jog tai — nuotykis, milorde. — Davosas stengėsi kalbėti linksmai ir pasitikėdamas savimi. — Šiandien prasideda didysis tavo gyvenimo nuotykis. Tegul Karžygys tave saugo.
— O Tėvas tegul teisingai tave teisia, lorde Davosai.
Kartu su pusbroliu, seru Endriumi, berniukas išėjo pro užpakalinius vartus. Kiti patraukė jiems iš paskos, tik Naitsongo Pavainikis prie jų neprisidėjo. Tegul Tėvas teisingai tave teisia, nusiminęs pagalvojo Davosas. Bet dabar jam nedavė ramybės karaliaus teismas.
— O kur dėti šituos du? — kai Davosas uždarė ir užšovė vartus, paklausė jo seras Rolandas.
— Tempkite į rūsį, — tarė Davosas. — Kai Edrikas saugiai išplauks, galėsite nupjauti jiems pančius.
Pavainikis šiurkščiai linktelėjo. Daugiau nebuvo ko sakyti; lengvoji darbo dalis buvo atlikta. Davosas užsimovė pirštinę vis dar gailėdamasis, kad prarado savo laimę. Nešiodamas ant kaklo tą maišelį su kaulais, jis buvo drąsesnis ir geresnis. Patrumpintais pirštais jis persibraukė rudus retėjančius plaukus ir pagalvojo, ar ne laikas juos pakirpti. Mat prieš karalių turėjo stoti atrodydamas nepriekaištingai.
Drakono Uola dar niekada neatrodė tokia tamsi ir bauginanti. Jis ėjo lėtai, jo žingsnių aidas atsimušė nuo juodų sienų ir drakonų. Akmeniniai drakonai, kurie, — esu tuo tikras, — niekada neatgis. Jam priešais stūksojo milžiniškas Akmeninis Būgnas. Jam priartėjus, prie durų budintys sargybiniai patraukė sukryžiuotas ietis. Ne Svogūnų riteriui, o karaliaus rankai. Į Akmeninį Būgną Davosas žengė dar kaip karaliaus ranka. Ir svarstė, kokias pareigas eis, kai iškels iš ten koją. Jei tik apskritai iškelsiu…
Laiptai atrodė ilgesni ir statesni nei anksčiau, bet tikriausiai tik dėl to, kad jis jautėsi pavargęs. Motina sukūrė mane ne tokioms užduotims vykdyti. Jis iškilo per aukštai ir per greitai ir šio aukšto kalno viršūnėje oras buvo pernelyg išretėjęs, kad Davosas galėtų laisvai kvėpuoti. Vaikystėje jis svajojo apie turtus, tačiau tai buvo seniai. Paskui, kai suaugo, norėjo tik kelių akrų geros žemės plotelio, menės, kurioje sulauktų senatvės, ir geresnio gyvenimo savo sūnums. Aklas Pavainikis jam sakydavo, kad gudrus kontrabandininkas niekada neužsimoja per plačiai ir neatkreipia į save per daug dėmesio. Keli akrai, rąstų menė virš galvos, „seras“ prieš vardą, — ir turėčiau būti patenkintas. Jei šiąnakt liks gyvas, Davosas ketino pasiimti Devaną ir plaukti namo, į Rūstybės kyšulį, pas savo mielą Mariją. Kartu apraudosime savo žuvusius sūnus, tuos, kurie liko gyvi, užauginsime gerais žmonėmis ir apie karalius daugiau nekalbėsime.
Kai Davosas įėjo, Puošniojo Stalo menė buvo tamsi ir tuščia; matyt, karalius tebebuvo su Melisandra ir karalienės žmonėmis. Jis priklaupė ir uždegė židinyje ugnį, norėdamas išvyti iš apvalaus kambario šaltį ir nublokšti atgal į pasienius šešėlius. Tada apėjo menę, stabtelėjo prie kiekvieno lango, atitraukė sunkias aksomines užuolaidas ir atidarė medines langines. Pūstelėjo vėjas, — gaivus, kvepiantis druska ir jūra, ir ėmė plaikstyti jo paprastą rudą apsiaustą.
Priėjęs prie šiaurinio lango, Davosas atsirėmė į palangę įkvėpti šalto nakties oro ir tikėdamasis išvysti kylančią „Pamišėlio Prendoso“ burę, bet, kiek akis užmato, jūra atrodė tamsi ir tuščia. Ar laivas jau nuplaukė? Jam beliko melstis, kad taip ir būtų ir kad tuo laivu išplauktų berniukas. Pro aukštai slenkančius debesis kartkartėmis pasirodydavo pusmėnulis ir Davosas matė pažįstamas žvaigždes. Danguje švietė Galera, jūrininkams rodanti kelią į vakarus; buvo matyti ir Senolės Žibintas — keturios ryškios žvaigždės, apgaubtos auksinio ūko. Didžiąją Ledo Drakono dalį užklojo debesys — spindėjo tik viena mėlyna jo akis, rodanti kelią į šiaurę. Danguje pilna kontrabandininkų žvaigždžių. Tos žvaigždės buvo senos jo draugės; Davosas vylėsi, kad jos pranašauja sėkmę.
Bet kai nuleido akis nuo dangaus ir pažvelgė į tvirtovės pylimus, jau nebuvo toks tikras. Laužo liepsnose akmeninių drakonų sparnai metė didelius juodus šešėlius. Davosas mėgino įsiteigti, jog tai — tik šaltos ir negyvos skulptūros. Kadaise tai buvo jų namai. Drakonų ir drakonų lordų namai, Targarienų giminės rezidencija. Targarienų gyslomis tekėjo senosios Valyrijos kraujas…
Į menę įsiveržė vėjo gūsis, liepsnos židinyje suūžė ir ėmė plaikstytis. Jis pasiklausė, kaip traška ir spragsi malkos. Kai Davosas pasitraukė nuo lango, jam po kojomis driekėsi jo paties šešėlis; plonas ir ilgas, jis krito ant Puošniojo stalo tarsi kalavijas. Čia jis stovėjo ilgai ir laukė. Girdėjo jų, lipančių laiptais, batų bildesį. Pirmiausia atsklido karaliaus balsas.
— …ne trys.
— Trys yra trys, — nuskambėjo Melisandros atsakymas. — Prisiekiu, tavo malonybe, mačiau jį mirštantį ir girdėjau jo motinos raudas.
— Nakties lauže. — Stanis ir Melisandra drauge įžengė pro menės duris. — Liepsnos labai apgaulingos. Kas yra, kas bus, kas galėtų būti… Negali manęs užtikrinti…
— Tavo malonybe, — Davosas žingtelėjo į priekį. — Ledi Melisandra matė teisingai. Tavo sūnėnas Džofris negyvas.
Jei karalius ir nustebo radęs jį Puošniojo Stalo menėje, tai pasistengė neišsiduoti.
— Lorde Davosai, — tarė jis, — jis nebuvo mano sūnėnas. Nors daug metų tikėjau, kad yra.
— Per savo vestuvių puotą Džofris užspringo maisto trupiniu, — pridūrė Davosas. — Taip pat gali būti, kad buvo nunuodytas.
— Jis ir yra trečias, — įsiterpė Melisandra.
— Skaičiuoti moku, moterie. — Stanis nužingsniavo palei stalą, pro Senmiestį ir Arborą, tada į šiaurę, link Skydo salų ir Manderio žiočių. — Vestuvėse dabar, rodos, pavojingiau nei mūšiuose. Kas nuodytojas? Ar jau žinoma?
— Sklinda kalbos, kad jo dėdė. Kipšas.
Stanis sugriežė dantimis.
— Pavojingas žmogus. Tuo jau įsitikinau Juoduosiuose Vandenyse. Iš kur visa tai sužinojai?
— Lysiečiai tebeprekiauja Karaliaus Uoste. Kodėl Saladoras Salas turėtų man meluoti?
— Iš tiesų… — Karalius pirštais perbraukė per stalą. — Džofris… Vis prisimenu virtuvėje prisiglaudusią katę… Virėjai šėrė ją mėsos atliekomis ir žuvų galvomis. Vienas iš jų berniukui pasakė, kad katė pilve turi kačiukų, mat manė, jog galbūt vaikas vieno norės. Džofris durklu perrėžė vargšui gyvūnėliui pilvą, nes norėjo įsitikinti, ar tai tiesa. Radęs kačiukus, nunešė juos parodyti tėvui. Robertas taip užvožė berniukui, kad pamanė jį nužudęs. — Karalius nusiėmė karūną ir padėjo ją ant stalo. — Nesvarbu, ar nužudė dėlė, ar neūžauga, jis puikiai pasitarnavo karalystės labui. Dabar jie privalės kviestis mane.