— Ne, jie nesikvies, — tarė Melisandra. — Džofris turi brolį.
— Tomeną. — Karalius nenoromis ištarė šį vardą.
— Jie karūnuos Tomeną ir valdys jo vardu.
Stanis sugniaužė kumštį.
— Tomenas švelnesnis už Džofrį, bet gimęs iš tos pačios kraujomaišos. Dar viena auganti pabaisa. Dar viena dėlė žemėje. Vesterosui reikia vyro rankos, o ne berniuko.
Melisandra priėjo arčiau.
— Gelbėk juos, valdove. Leisk man prikelti akmeninius drakonus. Trys yra trys. Duok man berniuką.
— Edriką Stormą, — tarstelėjo Davosas.
Stanis įtūžęs atsisuko į jį.
— Žinau jo vardą. Pakaks man tavo priekaištų. Man tai nepatinka kaip ir tau, bet turiu atlikti pareigą karalystei. Mano pareiga… — Jis kreipėsi į Melisandrą: — Prisieki, kad kito kelio nėra? Prisiek savo gyvybe, nes, jei meluoji, žinok, kad tavo mirtis bus ilga ir skausminga.
— Tu esi tas, turintis stoti prieš Kitą. Tas, kurio atėjimas buvo išpranašautas prieš penkis tūkstančius metų. Raudona kometa buvo tavo šauklė. Tu esi pažadėtasis princas, ir jei žūsi, pasaulis žus kartu su tavimi. — Melisandra priėjo prie jo, švelniai pravėrusi raudonas lūpas, o jos rubinas pulsavo. — Duok man tą berniuką, — sušnabždėjo ji, — ir aš grąžinsiu tau tavo karalystę.
— Jis negali, — įsiterpė Davosas. — Edriko Stormo nėra.
— Nėra? — Stanis atsisuko į savo ranką. — Kaip suprasti „nėra“?
— Jis lysiečių galeroje, saugiai plaukia jūra. — Davosas matė, kaip širdies formos Melisandros veidas išblyško. Tame veide jis pamatė šmėstelint ir nerimą, ir staiga kilusį netikrumą. Ji to nematė!
Įdubusios karaliaus akys blykstelėjo kaip du tamsiai mėlyni duburiai.
— Pavainikis buvo išplukdytas iš Drakono Uolos be mano sutikimo? Sakai, jis išplaukė galera? Jei tas lysietis piratas ketina pasinaudoti berniuku ir išsunkti iš manęs aukso…
— Tai tavo rankos darbas, valdove. — Melisandra reikšmingai pažvelgė į Davosą. — Tu jį sugrąžinsi, milorde. Sugrąžinsi.
— Berniukas jau išsprūdo man iš rankų, — tarė Davosas. — Taip pat ir iš tavųjų, miledi.
Pamatęs raudonas jos akis, Davosas nejaukiai pasimuistė.
— Man reikėjo palikti tave tamsiame požemyje, sere. Ar supranti, ką padarei?
— Atlikau savo pareigą.
— Kai kas tai galėtų pavadinti išdavyste. — Stanis priėjo prie lango ir įsistebeilijo į naktį. Gal žvilgsniu ieško laivo? — Pakėliau tave iš purvo, Davosai, — labiau nuvargęs, nei piktas tarė jis. — Ar ištikimybė buvo per didelis mano lūkestis?
— Juoduosiuose Vandenyse už tave galvas padėjo keturi mano sūnūs. Aš ir pats vos nežuvau. Esu ištikimas tau amžinai. — Davosas Sivortas ilgai ir įtemptai galvojo, ką dar pasakyti; nuo tų žodžių priklausė jo gyvybė. — Tavo malonybe, prisaikdinai mane, kad patarinėsiu nuoširdžiai ir paklusiu nedvejodamas, kad ginsiu karalystę nuo tavo priešų, kad ginsiu tavo žmones. Argi Edrikas Stormas — ne vienas iš taviškių? Argi ne vienas iš tų, kuriuos prisiekiau ginti? Aš vykdžiau savo pažadą. Kaip gali būti, jog tai — išdavystė?
Stanis vėl sugriežė dantimis.
— Niekada neprašiau, kad man uždėtų šią karūną. Tas auksas ant galvos — šaltas ir sunkus, bet kol esu karalius, turiu vykdyti savo pareigą… Jei turiu paaukoti vieną vaiką ugniai, kad išgelbėčiau milijonus žmonių nuo tamsos… Aukoti… niekada nėra lengva, Davosai. O jei lengva, tai auka nėra tikra. Paaiškink jam, miledi.
— Azoras Ahajus, — prabilo Melisandra, — užgrūdino Spindulingąjį savo mylimos žmonos širdies krauju. Jei tūkstantį karvių turintis vyras vieną paaukos dievui, tai nieko nereikš. Bet tas, kuris paaukos savo vienintelę karvę…
— Ji kalba apie karves, — tarė karaliui Davosas, — o aš — apie berniuką, tavo dukters draugą, tavo brolio sūnų.
— Apie karaliaus sūnų, kurio gyslomis teka daug galių turintis karališkas kraujas. — Ant kaklo kabantis Melisandros rubinas žioravo tarsi raudona žvaigždė. — Manai, išgelbėjai tą berniuką, Svogūnų riteri? Kai užeis ilga naktis, Edrikas Stormas žus kartu su kitais, kad ir kur būtų pasislėpęs. Tavo sūnūs taip pat žus. Žemėje įsiviešpataus tamsa ir šaltis. Kišiesi į reikalus, kurių nesupranti.
— Aš daug ko nesuprantu, — pripažino Davosas. — Niekada ir nesu apsimetęs, kad yra kitaip. Pažįstu jūras ir upes, visas pakrantes, žinau, kur slypi uolos ir seklumos. Žinau, kur yra slaptų urvų, kuriuose laivas gali pasislėpti niekieno nepastebėtas. Taip pat žinau, jog karalius gina savo žmones, o jei ne, jis ne karalius.
Stanio veidas apsiniaukė.
— Drįsti atvirai iš manęs tyčiotis? Ar svogūnų kontrabandininkui dera mokyti mane, karalių, mano pareigų?
Davosas puolė ant kelių.
— Jei įžeidžiau tave, nukirsk man galvą. Mirsiu, kaip ir gyvenau, — būdamas ištikimas tavo valdinys. Bet pirma manęs išklausyk. Išklausyk bent dėl tų svogūnų, kurių tau parūpindavau, ir dėl pirštų, kuriuos man patrumpinai.
Stanis išsitraukė iš makštų Spindulingąjį. Nuo ginklo spindesnio nušvito visa menė.
— Sakyk, ką norėjai pasakyti, tik greitai.
Karaliaus kaklo raumenys buvo įsitempę kaip virvės.
Davosas pasigrabinėjo vidinėse apsiausto kišenėse ir ištraukė suglamžytą pergamento lapą. Tas lapas atrodė plonas ir menkas daiktas, tačiau tai buvo vienintelė jo apsauga.
— Karaliaus ranka turi mokėti skaityti ir rašyti. Meisteris Pilosas mane to ir mokė.
Pasidėjęs ant kelio, jis delnu ištiesino pergamentą ir stebuklingo kalavijo šviesoje ėmė garsiai skaityti.
Jonas
Jis sapnavo, kad grįžo į Vinterfelą, kad šlubčiojo pro akmeninius, sostuose sėdinčius karalius. Jie lydėjo jį praeinantį pilkomis granito akimis ir pilkais granito pirštais stipriau spaudė ant kelių padėtų surūdijusių kalavijų rankenas. Tu ne Starkas, Jonas girdėjo juos murmant dusliais granitiniais balsais. Tau čia nėra vietos. Eik iš čia. Jis žengė giliau į tamsą. „Tėve! — šūktelėjo. — Branai! Rikonai!“ Niekas neatsiliepė. Jam į sprandą pūstelėjo šaltas vėjas. „Dėde! — vėl sušuko jis. — Dėde Bendžinai! Prašau, tėve, padėk man.“ Virš galvos Jonas išgirdo tratant būgnus. Jie puotauja Didžiojoje menėje, bet aš ten nelaukiamas. Aš ne Starkas ir čia man ne vieta. Jo ramentas paslydo ir Jonas suklupo. Kriptas apgaubė dar tirštesnė tamsa. Šviesa kažkur užgeso. „Igrite? — sušnabždėjo jis. — Atleisk man. Prašau…“ Bet čia buvo tik didvilkis, pilkas ir baisus, apsitaškęs krauju, aukso spalvos akimis, liūdnai šviečiančiomis tamsoje…
Kambaryje buvo tamsu, lova — kieta. Jonas prisiminė, kad tai senoji jo lova tarno kambaryje po Senojo Lokio menėmis. Tiesą sakant, šioje lovoje jį turėjo lankyti malonesni sapnai. Net po kailiais jis šalo. Prieš pradedant bastytis su tyržmogiais kartu miegodavo Vaiduoklis ir jį šildydavo. Tyruose šalia miegodavo Igritė. O dabar nėra nei vieno, nei kito. Jis pats palaidojo Igritę, palaidojo taip, kaip ji būtų norėjusi, o Vaiduoklis… Kurgi tu? Ar jis taip pat žuvęs, ar tai ir reiškė jį aplankęs sapnas, ar kruvinas vilkas kriptose ir buvo Vaiduoklis? Bet sapne vilkas buvo pilkas, ne baltas. Pilkas kaip Brano didvilkis. Ar pasitraukę nuo Karalienės Karūnos teniečiai rado jį ir užmušė? Jei taip, tuomet Braną jis prarado amžinai.