Выбрать главу

Jonas mėgino susigaudyti, ką reiškia gaudžiantis ragas.

Žiemos ragas, vis dar mieguistas pamanė jis. Bet Mensas Joramuno rago nerado, tad ir pūsti jo negalėjo. Pasigirdo antras gausmas, toks pat ilgai trunkantis ir duslus kaip pirmasis. Jonas suprato, kad privalo keltis ir skubėti prie Sienos, bet jam buvo taip sunku…

Jis nužėrė šalin kailius ir atsisėdo. Kojos skausmas atrodė prislopęs — tokį maudimą jis galėjo kęsti. Jonas miegojo su kelnėmis, tunika ir apatiniais, kad būtų šilčiau, tad jam beliko apsiauti batus, apsivilkti kietintos odos ir šarvinius marškinius, dar užsimesti apsiaustą. Ragas vėl sugaudė, pasigirdo du ilgi pūstelėjimai, todėl jis per vieną petį persimetė Ilganagį, susirado ramentą ir nušlubavo laiptais žemyn.

Lauke buvo tamsi naktis, baisiai šalta ir apsiniaukę. Iš bokštų ir pilių virto jo broliai segdamiesi kardasaičius ir ėjo link Sienos. Jonas pasižvalgė Pipo ir Greno, bet jų niekur nebuvo matyti. Galbūt vienas iš jų buvo sargyboje ir pūtė ragą. Tai Mensas, pagalvojo Jonas. Pagaliau jis atėjo. Tai buvo gerai. Susikausime, o tada pailsėsime. Gyvi arba mirę, bet pailsėsime.

Sienos papėdėje, ten, kur anksčiau buvo laiptai, dabar riogsojo didžiulė apdegusių rąstų ir sutrupėjusių ledo luitų krūva. Į viršų juos kėlė suktuvas, bet narvu galėjo keltis tik po dešimt žmonių, ir kol Jonas priėjo, narvas jau buvo gerokai pakilęs. Reikėjo laukti, kol jis vėl nusileis. Kartu su juo laukė ir kiti broliai: Šilkinis, Malis, Batas Be Poros, Kegsas, stambuolis šviesiaplaukis Haretas atsikišusiais dantimis. Visi vadino jį Arkliu. Kurmių mieste jis dirbo arklininko padėjėju ir buvo vienas iš nedaugelio miestiečių, pasilikusių Juodojoje pilyje. Kiti iškurnėjo atgal į savo laukus ir lūšneles arba į po žeme įsikūrusių viešnamių lovas. Bet Arklys, tas paikšis atsikišusiais dantimis, troško apsivilkti juodą apsiaustą. Pasiliko ir Zėja — kekšė, kuri, kaip paaiškėjo, puikiai valdė arbaletą, be to, Nojus pasiliko tris našlaičius berniukus, kurių tėvas žuvo ant laiptų. Jie buvo dar visai vaikai — devynerių, aštuonerių ir penkerių metų, — bet daugiau jų, rodos, niekas nenorėjo.

Belaukiant grįžtančio narvo Klaidas atnešė jiems po puodelį karšto, prieskoniais pagardinto vyno, o Tripirštis Hobas padalijo po gabalą juodos duonos. Jonas paėmė iš jo kriaukšlį ir ėmė jį graužti.

— Ar tai Mensas Plėšikas? — baikščiai paklausė Šilkinis.

— Galime tikėtis, kad jis.

Buvo ir blogesnių dalykų už tamsa prisidengusius tyržmogius. Jonas prisiminė žodžius, kuriuos ištarė tyržmogių karalius, stovėdamas ant rožinio sniego Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Kai ateina mirusieji, negelbsti nei sienos, nei nusmailinti kuolai, nei kalavijai. Mirusiųjų nenugalėsi, Jonai Snou. Niekas nežino to geriau už mane. Vien pagalvojus apie tai, Jonui pasidarė dar šalčiau.

Pagaliau narvas, parištas ant ilgos grandinės, siūbuodamas ir žvangėdamas, nusileido, jie tylomis suėjo į jį ir užsidarė duris.

Malis tris kartus trūktelėjo varpo virvę. Po akimirkos jie ėmė kilti, iš pradžių trūkčiodami ir stabčiodami, paskui sklandžiau. Niekas nepratarė nė žodžio. Viršuje narvas pasviro į šoną ir jie vienas po kito išlipo. Arklys padavė Jonui ranką ir padėjo atsistoti ant ledo. Šaltis smogė jam į dantis nelyginant kumštis.

Ant Sienos viršaus liepsnojo eile išrikiuoti laužai, sukrauti geležiniuose krepšiuose ir iškelti ant polių, aukštesnių už žmogų. Šalto vėjo peilis liepsnas kapojo ir blaškė, tad vaiduokliška gelsvai rausva šviesa, rodės, nuolat juda. Kiekvienam gynėjui po ranka buvo padėta ryšuliai iečių ir strėlių lankams, arbaletams ir svaidyklėms. Akmenys buvo sukrauti į dešimties pėdų aukščio krūsnį, o šalia į eilę sustatytos didelės medinės statinės, pilnos deguto ir lempų aliejaus. Bouvenas Maršas paliko Juodąją pilį puikiai aprūpintą viskuo, išskyrus karius. Juodus palei gynybinius įtvirtinimus prismaigstytų sargybinių-kaliausių apsiaustus plaikstė vėjas.

— Tikiuosi, ragą pūtė ne vienas iš jų, — šlubčiodamas šalia tarė Jonas Donalui Nojui.

— Girdėjai? — suklusęs paklausė Nojus.

Buvo girdėti vėjas, arkliai ir dar kažkas.

— Mamutas, — tarė Jonas. — Tai buvo mamutas.

Pro plačios, suplotos nosies šnerves ginklininko pučiamas oras virto baltais garų tumulais. Į šiaurę nuo Sienos plytėjo tamsos jūra ir jai, rodės, nebus galo. Jonas šiaip taip įžiūrėjo blyškų raudoną tolimų, per mišką slenkančių deglų žioravimą. Kiti deglų nedegdavo.

— Kaip mes kausimės jų nematydami? — paklausė Arklys.

Donalas Nojus atsisuko į dvi didžiules svaidykles, kurias Bouvenas Maršas buvo pataisęs.

— Pašvieskite! — suriko jis.

Deguto statinės paskubomis buvo užkeltos ant svaidyklių ir padegtos deglu. Plaikstoma vėjo ugnis greitai įsišėlo.

— DABAR! — riktelėjo Nojus.

Krito atsvarai, svirtys šovė į viršų ir dunkstelėjo į paminkštintus skersinius. Liepsnojantis degutas perskrodė tamsą ir šiurpia šviesa nutvieskė žemę apačioje. Jonas akimirką išvydo mamutus, nerangiai einančius per prieblandą, ir staiga žvėrys vėl dingo jam iš akių. Keliolika, o gal ir dar daugiau. Statinės tėškėsi į žemę ir suskilo. Jie išgirdo storą duslų trimitavimą, milžinas kažką suriko senąja kalba, o jo balsas priminė senovės griaustinį, nuo kurio Jonui kūnas nuėjo pagaugais.

— Dar kartą! — šūktelėjo Nojus ir svaidyklės buvo užtaisytos vėl.

Per tamsą spragsėdamos nuskriejo dar dvi liepsnojančio deguto statinės ir nusileidusios ištiško priešui po kojomis. Šį kartą viena pataikė į sausuolį ir medis paskendo liepsnose. Ne keliolika mamutų, pamatęs suprato Jonas, o šimtas.

Jis priėjo prie bedugnės krašto. Atsargiai, tarė sau, nes kristi tektų iš labai aukštai. Raudonasis Eilinas vėl papūtė sargybos ragą. „Ahūūūūūū! Ahūūūūūū!“ Dabar tyržmogiai atsakė, ir ne vienu ragu, o visu tuzinu, be to, dar būgnais ir dūdelėmis. „Mes atėjome, — rodos, norėjo paskelbti jie, — atėjome pralaužti jūsų Sienos, užimti jūsų žemių ir pagrobti jūsų dukterų.“ Švilpė vėjas, svaidyklės girgždėjo ir dunksėjo, lėkė statinės. Už milžinų ir mamutų Jonas pamatė vyrus, traukiančius prie Sienos su lankais ir kirviais. Kiek jų buvo: dvidešimt ar dvidešimt tūkstančių? Tamsoje nebuvo įmanoma pasakyti. Tai aklųjų mūšis, bet Mensas jų turi keliais tūkstančiais daugiau nei mes.

— Vartai! — sušuko Pipas. — Jie jau prie VARTŲ!

Siena buvo per didelė, kad ją būtų galima pulti pasitelkus įprastus ginklus; kopėčioms ir apgulties bokštams per aukšta, taranams — per stora. Jokia katapulta nebuvo įmanoma paleisti tokio didelio akmens, kad ją pramuštų, o jei mėgintum ją padegti, tirpstantis ledas kaipmat užgesintų ugnį. Tiesa, ją buvo galima perlipti, kaip tai prie Pilkosios sargybos padarė plėšikai, bet reikėjo būti stipriam, sveikam ir turėti tvirtą ranką, bet ir tuomet galėjai baigti gyvenimą kaip Jarlas, persmeigtas medžio šakos. Jie turi įsiveržti pro vartus, kitaip Sienos neįveiks.