Tačiau vartai buvo kreivas ledo tunelis, siauresnis už visų Septynių Karalysčių pilių vartus, — toks siauras, kad plėšikai turėjo vesti savo arklius vora. Be to, tunelio viduje buvo treji geležiniai vartai — visi užrakinti, apraizgyti grandinėmis ir apsaugoti užmaskuota duobe žudike. Išorinės durys buvo iš seno ąžuolo, devynių colių storio ir kaustytos geležimi, tad jas išlaužti nebuvo lengva. Bet Mensas turi mamutų, prisiminė Jonas, ir milžinų.
— Ten apačioje turėtų būti šalta, — tarė Nojus. — Ką pasakysite, vaikinai, gal juos sušildykime?
Ant sienos krašto buvo sustatyta keliolika indų su lempų aliejumi. Pipas brūkštelėjo per indų eilę deglu ir visus juos uždegė. Ouvenas Kvailelis vieną po kito ėmė stumti juos nuo krašto. Krentančius indus laižė blyškios liepsnos liežuviai. Kai iš akių dingo paskutinis, Grenas paspyręs išmušė deguto statinės kaiščius ir ši dundėdama taip pat persirito per Sienos kraštą. Triukšmas apačioje virto šauksmais ir klyksmais, kurie brolių ausims atrodė tarsi muzika.
Tačiau būgnai tebedundėjo, svaidyklės trūkčiojo ir dunksėjo, o dūdmaišių garsai sklido nakties tamsoje nelyginant keistų, įniršusių paukščių giesmės. Virpančiu, nuo vyno prikimusiu balsu užgiedojo ir septonas Seladoras:
Donalas Nojus jį užsipuolė:
— Jei kuris nors iš vyrų nuleis kalaviją, iš karto permesiu jo susiraukšlėjusį užpakalį per Sieną. Ir pradėsiu nuo tavęs, septone. Lankininkai! Ar dar turime prakeiktų lankininkų?
— Jie čia, — atsiliepė Šilkinis.
— Ir čia, — tarė Malis. — Tik kaip man rasti taikinį? Čia tamsu kaip kiaulės pilve. Kur tie priešai?
Nojus parodė į šiaurę.
— Negailėkite strėlių, gal kelis taikinius ir kliudysite. Bent jau išgąsdinsite juos. — Jis apžvelgė ratu sustojusių vyrų veidus, apšviestus liepsnų. — Man reikia dviejų šaulių ir dviejų ietininkų, kad padėtų atsilaikyti tunelyje, jei priešai pralaužtų vartus. — Į priekį žingtelėjo per dešimt vyrų ir kalvis išsirinko keturis. — Jonai, kol manęs nebus, Siena tavo.
Akimirką Jonas pamanė, kad jam pasigirdo. Įspūdis buvo toks, tarsi Nojus palieka jį vadovauti.
— Milorde…
— Lordas? Aš kalvis. Sakiau, Siena tavo.
Yra vyresnių vyrų, norėjo paprieštarauti Jonas, ir geresnių. Aš vis dar geltonsnapis. Be to, sužeistas ir kaltinamas dezertyravimu. Jam išdžiūvo burna.
— Klausau, — šiaip taip ištarė.
Paskui Jonui Snou atrodė, tarsi tą naktį jis sapnavo. Petys į petį su šiaudiniais kariais, iš šąlančiomis rankomis tvirtai spaudžiamų didlankių ir arbaletų keliolika šaulių paleido šimtą salvių strėlių į nematomą priešą. Retkarčiais jie sulaukdavo atsako: prašvilpiančios tyržmogių strėlės. Jis pasiuntė vyrus prie mažesnių katapultų ir pripildė orą skaldytų, milžino kumščio dydžio akmenų, bet tamsa prarijo juos kaip žmogus praryja saują riešutų. Tamsoje trimitavo mamutai, keisti balsai kažką šaukė nepažįstamomis kalbomis, o girtas septonas Seladoras taip garsiai ir padrikai meldėsi, kad greičiau išauštų, jog Jonui kilo pagunda pačiam nustumti jį nuo Sienos. Jie girdėjo žemai paskutinį kvapą leidžiantį mamutą ir matė kitą, degantį ir svirduliuojantį per mišką, trypiantį medžius ir žmones. Pūtė vis šaltesnis vėjas. Narvu pakilo Hobas ir atgabeno puodelių su svogūnų nuoviru, Ouvenas su Klaidu nunešę išdalijo juos šauliams, kad šie galėtų išgerti nuovirą leisdami strėles. Zėja su arbaletu stovėjo tarp jų. Po kelių valandų trukusio indų svaidymo ir nuolatinio dunksėjimo dešinė svaidyklė šiek tiek išklibo, staiga krentantis atsvaras nepataikė tiksliai į savo vietą, svaidyklės svirtis pakrypo į šoną ir garsiai triokštelėjusi sulūžo. Kairė svaidyklė tebeveikė, bet tyržmogiai greitai susiprotėjo vengti to ploto, kur krito jos metami daiktai.
Mums reikėtų turėti dvidešimt svaidyklių, o ne dvi, ir jos turėtų būti pastatytos ant pavažų ir besisukančių platformų, kad galėtume jas sukioti ir stumdyti. Tačiau tai buvo paika mintis. Lygiai taip Jonas galėjo pageidauti ir dar tūkstančio vyrų, ir galbūt trijų ar bent vieno drakono.
Donalas Nojus vis nesirodė, negrįžo ir nė vienas iš vyrų, nusileidusių su juo ginti tamsoje skendinčio šalto tunelio. Siena mano, pajutęs, kad jėgos senka, primindavo sau Jonas. Jis pats buvo paėmęs į rankas didlankį ir jautė, kad pirštai nuvargę, beveik sušalę ir sugrubę. Be to, jis vėl ėmė karščiuoti, o koja nevalingai drebėjo ir skausmas raižė ją nelyginant peilis. Dar vieną strėlę ir pailsėsiu, jau pusšimtį kartų sakė sau jis. Dar vieną strėlę. Kai strėlinėje baigdavosi strėlės, vienas iš našlaičių kurmiečių atnešdavo jam pilną. Dar vieną strėlinę, ir viskas. Netrukus turėjo švisti.
Rytas išaušo iš pradžių jiems to nė nesupratus. Pasaulis tebeskendėjo tamsoje, bet juoduma virto pilkuma ir prieblandoje ėmė ryškėti pavidalai. Jonas nuleido lanką ir pažvelgė į tirštus sunkius debesis, nuklojusius dangų rytuose. Už jų jis matė švytėjimą, bet galbūt tik sapnavo. Tada įstatė į templę dar vieną strėlę.
Kylanti saulė prasismelkė pro debesis ir blyškiomis šviesos ietimis apipylė kovos lauką. Pamačius pusės mylios žemės plotą, įsiterpusį tarp Sienos ir pamiškės, Jonui nejučia užgniaužė kvapą. Per pusę nakties broliai pavertė jį dykyne, kurioje juodavo sudegusi žolė, kunkuliavo derva, mėtėsi suskilę akmenys, tysojo lavonai. Supleškėjusio mamuto griaučiai jau traukė varnas. Ant žemės gulėjo ir žuvusių milžinų, bet už jų…
Kažkas jam iš kairės sudejavo ir Jonas išgirdo septoną Seladorą sakant:
— Ak, Motin, pasigailėk! Ojojoi, Motin, pasigailėk!
Po medžiais buvo susitelkę visi pasaulio tyržmogiai: plėšikai ir milžinai, aiškiaregiai ir várgai, kalnų vyrai, Sūriosios jūros jūreiviai, Ledo upės kanibalai, urvų gyventojai dažytais veidais, kovos vežimai iš Įšalusio kranto su pakinkytais šunimis, kanopėdžiai, kurių padai buvo kaip kietinta oda, ir visos kitos keistos gentys, kurias Mensas sutelkė Sienos šturmui. Čia ne jūsų žemė, norėjo riktelėti jiems Jonas. Jums čia nėra vietos. Eikite sau. Ir jo sąmonėje iš karto nuskambėjo Tormundo Milžino Prakeiksmo juokas. „Tu nieko neišmanai, Jonai Snou“, — būtų pasakiusi jam Igritė. Jis pagniaužė dešinę ranką, pamiklino pirštus, nors puikiai žinojo, kad ant Sienos kalavijų neprireiks.
Jonas buvo sušalęs ir karščiavo, staiga jį apleido jėgos ir jis negalėjo nulaikyti didlankio. Jis suvokė, kad kova su magnaru buvo niekis, o apie nakties kautynes išvis neverta kalbėti, jos tebuvo mėginimas, tik durklas tamsoje, kuriuo magnaras norėjo užklupti juos nepasiruošusius. Tikras mūšis turėjo prasidėti tik dabar.
— Niekada nepagalvojau, kad jų gali būti tiek daug, — pasakė Šilkinis.
O Jonas tai žinojo. Buvo juos matęs, bet tik ne būryje, ne išsirikiavusius kautynėms. Per žygį tyržmogių kolona tęsėsi daugybę lygų, šliaužė tarsi milžiniškas kirminas, kurio viso iškart niekada nematydavai. Bet dabar…